„Santaka“ / Darbas užsienyje akušerę sugrąžino į studentišką suolą / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Po dvejų metų pertraukos priėmusi kūdikį akušerė Inga Kuncevičienė suprato, kad jos vieta visgi medicinoje.

Asmeninio albumo nuotr.


Darbas užsienyje akušerę sugrąžino į studentišką suolą

Eglė KVIESULAITIENĖ


„Niekada nesakyk niekada“ – ši frazė vilkaviškietei akušerei Ingai Kuncevičienei dabar atrodo tarsi sugalvota apie ją. Prieš kelerius metus aukštyn kojomis apvirtęs gyvenimas pakeitė įsitikinimus ir pavertė pusamžę moterį studente.



Šaipėsi iš kolegių

Prieš 35-erius metus rinkdamasi profesiją I. Kuncevičienė tikrai negalvojo, kad ateis diena, kai akušerės nebeturės darbo. Juk atrodė, kad žmonės visada gimdys vaikus, tad ir profesionalios specialistės bus visada reikalingos. Tačiau šalyje mažėjant gimstamumui prieš daugiau nei dešimtmetį rajonų ligoninėse pradėti uždarinėti Akušerijos ginekologijos ir neonatologijos skyriai. Vilkaviškietėms akušerėms tapo akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada darbo teks ieškotis kitur.

Nors iš šalies atrodytų, kad akušerijos mokslus krimtusios moterys turi pakankamai medicinos žinių, kad galėtų persikvalifikuoti į slaugytojas, įstatymai sako kitaip. Tam, kad galėtum dirbti slaugytoja, reikia turėti būtent šios specialybės diplomą. Tad dalis rajono ligoninės akušerių iškart apsisprendė stoti mokytis, kad nelikus darbo pagal pirmą specialybę turėtų alternatyvą. Kitos pradėjo dairytis darbo užsienyje.


– Neslėpsiu, kad tuomet šaipiausi iš kolegių, kurios į mokslus išleidusios vaikus pačios tapo studentėmis. Pati sakiau, kad niekada to nedarysiu, nenoriu būti sesele, kad ir kas benutiktų, – prisiminė I. Kuncevičienė.

Pabendravusi su užsienyje dirbančiomis buvusiomis kolegėmis akušerė nutarė mokytis vokiečių kalbos ir vykti dirbti į Vokietiją.



Dirba šeimose

Dar nespėjusiai baigti kalbos kursų Ingai paskambino įdarbinimo agentūra ir pasiūlė vykti į Vokietiją. Moteris prisimena, kad jos vyras iki paskutinės minutės netikėjo, jog Inga paliks ligoninę ir išvyks dirbti į užsienį. Tik dukros skatino pabandyti tai, ką pamėtėjo gyvenimas. Inga prisiminė, kaip susikrovė lagaminą, užsisakė pavėžėtoją ir išdidžiai padėjo pareiškimą ant ligoninės vadovo stalo.

– Prisipažinsiu, tuo metu buvau labai supykusi, kad išdirbusios po tris dešimtmečius staiga tapome nebereikalingos. Maniau, kad niekada į mūsų ligoninę nebegrįšiu, – atsiminė akušerė.

Jau trečius metus I. Kuncevičienė dirba vokiečių šeimose – prižiūri senatvine demencija sergančius senelius – gamina jiems valgį, bendrauja, apiperka parduotuvėje, eina drauge pasivaikščioti, drauge skaito laikraščius, geria kavą ir kt. Iš pradžių sunkumų jai kėlė kalbos barjeras, nes vokiečiai taip pat turi tarmes, tad net ir išmokus buitinę kalbą skirtinguose Vokietijos kraštuose susikalbėti sunku. Pavyzdžiui, Saksonijos žemėje tarmė visiškai kitokia nei Švabijos. Pastarieji vokiečiai – tarsi Lietuvos žemaičiai.


Lietuvę stebina Vokietijos socialinių paslaugų sistema, kuri labai pritaikyta seniems, neįgaliems žmonėms.

Nors Inga kasdien prižiūri senelius ir namuose yra reikalingų vaistų, juos sugirdyti keliskart per dieną atvyksta slaugytoja. Kartą per savaitę socialinė tarnyba nemokamai sutvarko namus, jei reikia, nuvalo langus ar atlieka kitus buities darbus. Į namus atvyksta kineziterapeutas, kirpėjas, manikiūrininkas. Visos paslaugos, susijusios su senolio sveikata ir asmens higiena, nemokamos.



Artimieji gerbia

Darbas su seneliais Ingą išmokė geležinės kantrybės – bet kokioje situacijoje išlikti ramiai, nesinervinti, nerodyti emocijų, nekelti balso tono, nes tai gali išprovokuoti senatvine silpnaprotyste sergančių žmonių agresiją.

– Kai ištisas paras leidi su žmonėmis, jie tampa tarsi antrąja tavo šeima, tarsi tavo seneliais, kuriuos reikia prižiūrėti, – kalbėjo Inga Kuncevičienė. – Jų namuose aš turiu savo kambarį, kieme – automobilį, kurio bakas visuomet pripildytas benzino.

Gyvendama vokiečių šeimoje dvi valandas per dieną, kol seneliai eina popietinio pogulio, Inga gali skirti savo laisvalaikiui – išvykti pramogauti, į baseiną, kavinę, susitikti su draugėmis. Vieną dieną per savaitę gali imti laisvadienį – tuomet seneliais pasirūpina jų vaikai.


– Su mumis, slaugančiais senelius, jų artimieji elgiasi labai pagarbiai, nuolat reiškia dėkingumą, dovanoja dovanas, vežasi į keliones, šeimos šventes, – pasakojo Inga. – Problemas padeda spręsti firmos, per kurias įsidarbinome. Vokietijoje esame apdrausti ir galime naudotis šeimos, kurioje gyvename, gydytojo paslaugomis.

Tad Inga apkeliavo daug turistinių objektų, pamatė gamtos grožį.



Sugrįžo pavaduoti

Nors daugeliui toks gyvenimas atrodo pakankamai patogus, darbas – fiziškai nesunkus, Inga prisipažįsta, kad du mėnesiai, praleisti be šeimos, svetimoje šalyje prailgsta. Tad ji visada laukia tos dienos, kai baigsis jos pamaina ir atvyks pakeisti kita slaugė. Tada vilkaviškietė grįžta namo ir du mėnesius, iki kitos savo pamainos, ilsisi artimųjų apsuptyje.

– Vokietijoje galėčiau ieškotis darbo, labiau atitinkančio mano profesiją, tačiau gyventi visus metus svetur ir namo grįžti tik per atostogas aš nenorėčiau, – atviravo I. Kuncevičienė. – Kuo toliau, tuo labiau pasiilgstu Lietuvos, Vilkaviškio, savo namų ir šeimos.

Inga prisipažįsta, kad vis dažniau su nostalgija prisimindavo darbą Vilkaviškio ligoninėje, todėl kai vieną kartą grįžusią atostogų kolegės paprašė pavaduoti Akušerijos ginekologijos ir neonatologijos skyriuje, Inga sutiko.

– Įėjusi į ligoninę gaudžiau tą prisiminimų kvapą, akimis glosčiau visus kampus – viskas atrodė taip sava ir artima, – pirmus įspūdžius sugrįžus į senąją darbovietę prisiminė Inga. – Kai reikėjo priimti pirmą gimdymą, drebėjau kaip epušės lapas – atrodė, kad per dvejus metus viską pamiršau. Bet kai į rankas paėmiau naujagimį, supratau, kad mano vieta visgi medicinoje.



Gyvenimas keičiasi

Šis grįžimas Ingai padėjo apsispręsti. Staiga jos galvoje tarsi viskas apsivertė – medikė nutarė vėl mokytis ir įgyti slaugytojos licenciją.

– Prisipažinsiu, nelengva vėl sėsti į studentišką suolą, rašyti referatus, laikyti egzaminus, bet stengiuosi atkakliai siekti mokslo. Anksčiau tai suvokusios mano kolegės jau laiko rankose diplomus, o man dar teks mokytis daugiau nei dvejus metus, – prisiminusi savo ankstesnį kategoriškumą apgailestavo Inga.

I. Kuncevičienė sakė nemaniusi, kad net ir po penkiasdešimtmečio gali taip pasikeisti gyvenimas, nutikti tai, ko niekada neplanavai. Bet, pasirodo, viskas įmanoma, kai to nori. O svarbiausia – pačiam suvokti, kad to iš tiesų nori.



Publikuota: 2022-04-25 08:06:18

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai