|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-04-21 16:30
|
|
|
„Dešiniojo sektoriaus“ lyderio Taraso Bobanyčiaus laidotuvių ceremonijos eisena Lvivo gatvėmis.
Autoriaus nuotr.
„Jis buvo nuoširdus draugas, labai geros širdies, visada norintis padėti ir patarti, supratingas ir reiklus vadas, mano širdis kraujuoja iš skausmo“, – pasakė netoli karsto raudojusi moteris.
Tą popietę Lvivo graikų apeigų katalikų tikėjimo Šv. Petro ir Povilo kariuomenės įgulos bažnyčioje vyko laidojimo mišios, skirtos fronte žuvusiam Ukrainos gynėjui Tarasui Bobanyčiui.
„Dešiniojo sektoriaus“ lyderis
T. Bobanyčius, 33 metų vaikinas, į frontą užsirašė savanoriu ir kovojo jau devintus metus. Iki karo jis grūmėsi su Rusijos remiamais Donecko bei Luhansko separatistais, siekusiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar – ir su tiesioginiais Maskvos okupantais.
Karys vadovavo antrajam „Dešiniojo sektoriaus“ batalionui ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto, Charkivo regione. Būtent ten pastarosiomis dienomis vyksta labai aršios kovos, nes maskoliai nori prasiveržti pro Iziumą ir apsupti Donecko regioną, o ukrainiečiai stengiasi tam sutrukdyti.
Kaip žuvo T. Bobanyčius, neskelbiama. Teisę baigęs ir juristu dirbęs vaikinas prieš dešimtmetį įsijungė į patriotinės organizacijos „Dešinysis sektorius“ veiklą. Šis sektorius išgarsėjo 2014 m., kai jo nariai per Maidano revoliuciją Kyjive visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymą.
Nujausdami artėjančią revoliuciją „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai dar 2013-aisiais buvo surengę karinius apmokymus, kuriems vadovauti pakvietė Afganistano karo veteranus. Todėl per Maidano įvykius būtent šios organizacijos nariai buvo geriausiai organizuoti ir kovojo priekinėse barikadų linijose.
Atsidėkodama „Dešiniajam sektoriui“, kaip ir dar kelioms patriotinėms organizacijoms, Ukrainos kariuomenė leido joms suformuoti savo atskirus batalionus. T. Bobanyčius tapo vienu iš „Dešiniojo sektoriaus“ lyderių ir ėmė vadovauti Lvivo regiono skyriui, o fronte per laiką tapo antrojo bataliono vadu.
Atsisveikinti susirinko minios žmonių
Tarasas buvo vedęs, tačiau vaikų šeima dar nebuvo susilaukusi. Žmoną bei žuvusiojo tėvus per laidotuves guodė kario bendražygiai, teigdami, jog jis buvo ir liks patriotizmo pavyzdys visai tautai. Panašiai per mišias bei kapinėse kalbėjo ir dvasininkai.
Į iškilmingas mišias Lvivo senamiestyje esančioje graikų apeigų katalikų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, vadinamoje kariuomenės įgulos bažnyčia, dar valandą prieš atvežant karstą ėmė rinktis minios žmonių su gėlėmis rankose. Atvykęs automobilis su kario palaikais sustojo šimtą metrų iki šventovės, kad pagarbą mirusiajam galėtų atiduoti abipus kelio išsirikiavę bendražygiai, kariškiai, miestiečiai.
Karstą pasitiko dvasininkai, kurie toliau vadovavo eisenai. Į bažnyčią netilpusi didžiulė žmonių minia gatvėje klausėsi per megafonus transliuojamų pagerbimo mišių.
Pamaldos nebuvo ilgos, tačiau norinčiųjų asmeniškai atsisveikinti su Ukrainos gynėju susidarė milžiniška eilė. Žmonės ėjo prie atidengto karsto, atsiklaupdavo ant kelių, paliesdavo ranka karstą, nulenkdavo galvą ir kažką mirusiajam pasakydavo, gal prisiekdavo keršyti už jo mirtį. Daugelio akyse kaupėsi ašaros.
Palaidojo greta kitų žuvusių kovotojų
Eisenai žengiant Lvivo gatvėmis į už dviejų kilometrų esančias Lyčiakovo kapines, raudoti imdavo ir kai kurios praeivės moterys, o dauguma vairuotojų išlipdavo iš mašinų ir atsistoję atiduodavo žuvusiajam pagarbą. Kai kurie praeiviai klaupėsi ant kelių, kai karstas buvo pranešamas pro juos.
Kapinėse prie Ukrainos vėliava apdengto T. Bobanyčiaus karsto trumpas kalbas pasakę kunigai sutartintai kvietė visus imti pavyzdį iš žuvusiojo ir negailint savęs kovoti už tėvynės laisvę. Dvasininkai inicijavo skanduotes: „Šlovė Ukrainai!“, „Didvyriams šlovė!“
Žuvusiojo žmona kapinėse palinkėjo visiems ukrainiečiams būti pasiryžusiems guldyti galvą už tautos laisvę ir taip pat sušuko „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“ Jos žodžius garsiai atkartojo minia žmonių.
Iškilmingose T. Babanyčiaus laidotuvėse plevėsavo ir Lietuvos vėliavos, kurias nešė grupelė vilniečių. Pastarieji papasakojo, kad bičiuliaujasi su „Dešiniuoju sektoriumi“, o su jo lyderiu Tarasu esą susipažino dar iki Maidano revoliucijos.
Vilniečiai kapinėse išskleidė ilgą audeklą su užrašu „Už mūsų ir jūsų laisvę“ lietuvių bei ukrainiečių kalbomis.
Prieš 236 metus įkurtos ir tebeveikiančios Lyčiakovo kapinės yra seniausios Lvive ir vienos seniausių Europoje. Jose palaidota daug šaliai nusipelniusių žmonių. Tarasas Bobanyčius buvo palaidotas greta kapinių esančioje pievelėje, šalia kitų dešimties naujų kapų, supiltų šiandieniame kare žuvusiems kariams.
Sukrečiantys vaikų žodžiai
Prieš gedulingas mišias apžiūrėjau bažnyčios šoninėje navoje kabinamas žuvusių Ukrainos karių nuotraukas bei stendą su keleto vaikų, netekusių fronte tėčių, nuotraukomis. Jos sukrėtė – tiek vyrų paguldė galvas, gindami tėvynę nuo niekingo priešo! Ypač graudu buvo žiūrėti į dvidešimtmečių vaikinų nuotraukas – jeigu ne karas, jie juk būtų džiaugęsi pavasariu, gyvenimu, studijavę, mylėję, dirbę.
Sukrečiantys buvo ir prierašai po vaikų, fronte netekusių tėčių, nuotraukomis: „Tėtis danguje“, „Mylimas tėti, kur tu?“, „Noriu apkabinti tave, noriu pas tave!“, „Svajoju nutiesti tramvajaus liniją iki debesies, ant kurio gyvena tėtis.“
Pro aukštai bažnyčios skliaute esantį langelį nušvitęs saulės spindulys sukėlė kilimo į dangų įspūdį. Pagalvojau, gal visi fronte žuvę tėvynės gynėjai šiais saulės laiptais skuba į dangų formuoti kitokį kovos dalinį, kad galėtų pratęsti mūšį už Ukrainos laisvę?
2014-ųjų Maidano įvykiuose žuvusius kovotojus ukrainiečiai praminė Dangaus šimtine. Kaip būtų nuostabu, jeigu per dabartinį karą į dangų patekusios naujos didvyrių šimtinės susijungtų su visais per amžius kritusiais šalies kovotojais ir sukurtų maskoliams nesuprantamą neįveikiamą jėgą! Dievas juk privalo ukrainiečiams padėti kovoje su šėtoniškais agresoriais.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Lvivo
(Bus daugiau)
„Jis buvo nuoširdus draugas, labai geros širdies, visada norintis padėti ir patarti, supratingas ir reiklus vadas, mano širdis kraujuoja iš skausmo“, – pasakė netoli karsto raudojusi moteris. |
Tą popietę Lvivo graikų apeigų katalikų tikėjimo Šv. Petro ir Povilo kariuomenės įgulos bažnyčioje vyko laidojimo mišios, skirtos fronte žuvusiam Ukrainos gynėjui Tarasui Bobanyčiui.
„Dešiniojo sektoriaus“ lyderis
T. Bobanyčius, 33 metų vaikinas, į frontą užsirašė savanoriu ir kovojo jau devintus metus. Iki karo jis grūmėsi su Rusijos remiamais Donecko bei Luhansko separatistais, siekusiais nuo šalies atplėšti šiuos regionus, o dabar – ir su tiesioginiais Maskvos okupantais.
Karys vadovavo antrajam „Dešiniojo sektoriaus“ batalionui ir žuvo kautynėse prie Iziumo miesto, Charkivo regione. Būtent ten pastarosiomis dienomis vyksta labai aršios kovos, nes maskoliai nori prasiveržti pro Iziumą ir apsupti Donecko regioną, o ukrainiečiai stengiasi tam sutrukdyti.
Kaip žuvo T. Bobanyčius, neskelbiama. Teisę baigęs ir juristu dirbęs vaikinas prieš dešimtmetį įsijungė į patriotinės organizacijos „Dešinysis sektorius“ veiklą. Šis sektorius išgarsėjo 2014 m., kai jo nariai per Maidano revoliuciją Kyjive visus vedė į kovą. Barikados sostinėje tada atsirado tautai sukilus prieš Maskvai ištikimo prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymą.
Nujausdami artėjančią revoliuciją „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai dar 2013-aisiais buvo surengę karinius apmokymus, kuriems vadovauti pakvietė Afganistano karo veteranus. Todėl per Maidano įvykius būtent šios organizacijos nariai buvo geriausiai organizuoti ir kovojo priekinėse barikadų linijose.
Atsidėkodama „Dešiniajam sektoriui“, kaip ir dar kelioms patriotinėms organizacijoms, Ukrainos kariuomenė leido joms suformuoti savo atskirus batalionus. T. Bobanyčius tapo vienu iš „Dešiniojo sektoriaus“ lyderių ir ėmė vadovauti Lvivo regiono skyriui, o fronte per laiką tapo antrojo bataliono vadu.
Atsisveikinti susirinko minios žmonių
Tarasas buvo vedęs, tačiau vaikų šeima dar nebuvo susilaukusi. Žmoną bei žuvusiojo tėvus per laidotuves guodė kario bendražygiai, teigdami, jog jis buvo ir liks patriotizmo pavyzdys visai tautai. Panašiai per mišias bei kapinėse kalbėjo ir dvasininkai.
Į iškilmingas mišias Lvivo senamiestyje esančioje graikų apeigų katalikų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, vadinamoje kariuomenės įgulos bažnyčia, dar valandą prieš atvežant karstą ėmė rinktis minios žmonių su gėlėmis rankose. Atvykęs automobilis su kario palaikais sustojo šimtą metrų iki šventovės, kad pagarbą mirusiajam galėtų atiduoti abipus kelio išsirikiavę bendražygiai, kariškiai, miestiečiai.
Karstą pasitiko dvasininkai, kurie toliau vadovavo eisenai. Į bažnyčią netilpusi didžiulė žmonių minia gatvėje klausėsi per megafonus transliuojamų pagerbimo mišių.
Pamaldos nebuvo ilgos, tačiau norinčiųjų asmeniškai atsisveikinti su Ukrainos gynėju susidarė milžiniška eilė. Žmonės ėjo prie atidengto karsto, atsiklaupdavo ant kelių, paliesdavo ranka karstą, nulenkdavo galvą ir kažką mirusiajam pasakydavo, gal prisiekdavo keršyti už jo mirtį. Daugelio akyse kaupėsi ašaros.
Palaidojo greta kitų žuvusių kovotojų
Eisenai žengiant Lvivo gatvėmis į už dviejų kilometrų esančias Lyčiakovo kapines, raudoti imdavo ir kai kurios praeivės moterys, o dauguma vairuotojų išlipdavo iš mašinų ir atsistoję atiduodavo žuvusiajam pagarbą. Kai kurie praeiviai klaupėsi ant kelių, kai karstas buvo pranešamas pro juos.
Kapinėse prie Ukrainos vėliava apdengto T. Bobanyčiaus karsto trumpas kalbas pasakę kunigai sutartintai kvietė visus imti pavyzdį iš žuvusiojo ir negailint savęs kovoti už tėvynės laisvę. Dvasininkai inicijavo skanduotes: „Šlovė Ukrainai!“, „Didvyriams šlovė!“
Žuvusiojo žmona kapinėse palinkėjo visiems ukrainiečiams būti pasiryžusiems guldyti galvą už tautos laisvę ir taip pat sušuko „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“ Jos žodžius garsiai atkartojo minia žmonių.
Iškilmingose T. Babanyčiaus laidotuvėse plevėsavo ir Lietuvos vėliavos, kurias nešė grupelė vilniečių. Pastarieji papasakojo, kad bičiuliaujasi su „Dešiniuoju sektoriumi“, o su jo lyderiu Tarasu esą susipažino dar iki Maidano revoliucijos.
Vilniečiai kapinėse išskleidė ilgą audeklą su užrašu „Už mūsų ir jūsų laisvę“ lietuvių bei ukrainiečių kalbomis.
Prieš 236 metus įkurtos ir tebeveikiančios Lyčiakovo kapinės yra seniausios Lvive ir vienos seniausių Europoje. Jose palaidota daug šaliai nusipelniusių žmonių. Tarasas Bobanyčius buvo palaidotas greta kapinių esančioje pievelėje, šalia kitų dešimties naujų kapų, supiltų šiandieniame kare žuvusiems kariams.
Sukrečiantys vaikų žodžiai
Prieš gedulingas mišias apžiūrėjau bažnyčios šoninėje navoje kabinamas žuvusių Ukrainos karių nuotraukas bei stendą su keleto vaikų, netekusių fronte tėčių, nuotraukomis. Jos sukrėtė – tiek vyrų paguldė galvas, gindami tėvynę nuo niekingo priešo! Ypač graudu buvo žiūrėti į dvidešimtmečių vaikinų nuotraukas – jeigu ne karas, jie juk būtų džiaugęsi pavasariu, gyvenimu, studijavę, mylėję, dirbę.
Sukrečiantys buvo ir prierašai po vaikų, fronte netekusių tėčių, nuotraukomis: „Tėtis danguje“, „Mylimas tėti, kur tu?“, „Noriu apkabinti tave, noriu pas tave!“, „Svajoju nutiesti tramvajaus liniją iki debesies, ant kurio gyvena tėtis.“
Pro aukštai bažnyčios skliaute esantį langelį nušvitęs saulės spindulys sukėlė kilimo į dangų įspūdį. Pagalvojau, gal visi fronte žuvę tėvynės gynėjai šiais saulės laiptais skuba į dangų formuoti kitokį kovos dalinį, kad galėtų pratęsti mūšį už Ukrainos laisvę?
2014-ųjų Maidano įvykiuose žuvusius kovotojus ukrainiečiai praminė Dangaus šimtine. Kaip būtų nuostabu, jeigu per dabartinį karą į dangų patekusios naujos didvyrių šimtinės susijungtų su visais per amžius kritusiais šalies kovotojais ir sukurtų maskoliams nesuprantamą neįveikiamą jėgą! Dievas juk privalo ukrainiečiams padėti kovoje su šėtoniškais agresoriais.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Lvivo
(Bus daugiau)
Galerija: Karas Ukrainoje
Publikuota: 2022-04-21 16:30:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|