Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-04-19 16:40

---

Dėl karo be darbo ir pajamų likusi charkivietė, atstovėjusi ilgiausioje eilėje, į namus parsineš štai tokį maisto davinį.

Eldorado BUTRIMO nuotr.

(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–29)

Lvive karo visiškai nesijaučia. Čia veikia parduotuvės, restoranai, o žmonės linksmai šnekučiuojasi lauko kavinėse. Mat į Lvivą kol kas buvo paleistos tik kelios raketos – ir ne į centrą, o į miesto pakraštyje esančius pramoninius objektus.


ES finansuoja... karą

Grįžusiam iš ištisą parą bombarduojamo Charkivo priprasti prie linksmai gyvenančio miesto nėra lengva, tad kol kas tebegyvenu karo įspūdžiais. Juolab kai perskaičiau pritrenkiančią informaciją: ES nuo agresoriaus besiginančiai Ukrainai išskyrė 1 mlrd. eurų, tačiau tuo pačiu metu už perkamas iš Rusijos dujas ir naftos produktus bei akmens anglis Maskvai pervedė keliasdešimt kartų daugiau.

Organizacija „Transport & Envirement“ suskaičiavo, jog ES šalys Rusijai vien už tiekiamus naftos produktus per dieną sumoka 285 mln. JAV dolerių. Tai reiškia, kad ES šalys, kartu ir Lietuva, finansuoja Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainą. Pavyzdžiui, Lietuvos degalinėse yra prekiaujama „Orlen“ įmonės degalais, kuriuos ji perka iš Rusijos. Tas pats yra su dujomis, akmens anglimis.


Eilės prie maisto

Tuo, jog ES ir pasaulinių humanitarinių organizacijų tiekiama maisto pagalba Ukrainai nėra pakankama, galima nesunkiai įsitikinti Charkive.

Miesto valdžia kasdien keliasdešimtyje vietų nemokamai dalija maisto paketus, tačiau jų stovintys žmonės skundžiasi, kad laukti reikia daugybę valandų, o neretai gauna vien puskepalį duonos arba batoną.

Netoli mano viešbučio esančiame Šaltojo kalno mikrorajone eilėje stovėję gyventojai neslėpė nepasitenkinimo. Žmonės skundėsi, jog dėl karo sustojo verslas ir daugybė jų liko be darbo bei pajamų.

Tie, kas stovėjo eilėje pirmieji, teigė, jog vietą užsiėmė penktą valandą ryte, nors ir žinojo, kad maistas bus dalijamas nuo dešimtos valandos. Vėliau atsistoję esą kai kurių produktų gali nebegauti.

Eilės gale stovėjusios pensininkės skundėsi, jog geresnių produktų išsikovoja jaunesni žmonės, sugebantys alkūnėmis prasiveržti be eilės. Tuo tarpu senesni ir ligoti gyventojai, išstovėję pusę dienos, dažnai turi tenkintis tik duona ar batonu, o mėsos gabaliuko ar kiaušinių, vaisių sulaukia nebent kartą per savaitę.

Neretai esą pasitaiko ir taip, jog visą dieną eilėje prastovėję turi namo kiūtinti be nieko, nes maisto pritrūksta arba jo išvis neatveža.


Tikinčiųjų Maskva liko vienetai

Buvo galima suprasti, jog dalis rusakalbių pensininkų tiki ir Maskvos skleidžiamomis melagienomis. Kelios moterys įnirtingai įtikinėjo, jog žiaurūs yra ne rusų, o ukrainiečių kariai, nes rusų belaisviams esą nukapoja galvas arba juos kala prie kryžiaus.

Be to, šios moterys skleidė gandus, jog humanitarinę pagalbą dalijantys asmenys dalį maisto pasisavina ir veža bičiuliams į parduotuves. Kartu jos su nostalgija gyrė sovietmečio laikus jaunystėje, kai nemokamai buvo galima gauti butą, kelialapį į sanatoriją, o pas gydytojus patekti nebuvo eilių.

Užtat paklausus, ar tokiai jų nuomonei pritaria sūnūs ir dukros, pensininkės pasakė, kad ne. Vaikai esą yra patenkinti, jog Ukrainoje algos didesnės nei Rusijoje, jog galima be baimės kritikuoti valdžią ir lengvai išvažiuoti į užsienį uždarbiauti.

Vienas dailininku Sergejumi prisistatęs vyriškis teigė, jog net 80 proc. jo kaimynų prieš karą simpatizavo prorusiškoms partijoms, tačiau po miestą užgriuvusių žudikiškų bombų Putiną palaikančiųjų liko vienetai. Dailininko manymu, ES ir kitos Vakarų šalys privalėtų Ukrainai ne tik tiekti daugiau ginklų, bet ir maisto produktų bei vaistų, kad vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos gyvenantys ir Putinui simpatizavę žmonės galutinai nuo jo nusisuktų.


Netikėtas sprogimas

Nuotrauka, kurioje 25 metų charkivietis Saša Oharkovas apsikalbinęs savo mylimą Labradoro retriverių veislės kalaitę Helsi, yra paskutinė, kurioje vaikinas buvo įamžintas.

Vaikino ir Helsi draugystė buvo ypatinga, mat kalaitę tėvai sūnui nupirko prieš vienuolika metų, kad šis mažiau liūdėtų mirus mylimam seneliui. Nei brolio, nei sesers neturėjęs paauglys Saša nepaprastai pamilo Helsi, o ši irgi nuo jo nenorėdavo atsitraukti nė per žingsnį.

Universitetą baigęs vaikinas dirbo informatiku ir pas tėvus gyveno kartu su savo sužadėtine Marija. Šią vasarą tris su pusę metų draugavusi pora ketino susituokti, tačiau vestuvių nebebus. Nebebus todėl, jog vieną baisaus karo dieną maskolių paleista raketa nusileido po jų buto balkonu. Sprogimo aukomis tapo keliolika to namo gyventojų bei praeivių, vidurdienį išėjusių pasivaikščioti ar į parduotuvę.

Bavarijos mikrorajonas iki tol nebuvo patyręs raketų antpuolio, mat yra priešingoje pusėje nuo fronto linijos, einančios palei šiaurinę miesto dalį. Dėl to Bavarijos gyventojai nepaisydavo oro pavojaus pranešimų ir net juos išgirdę drąsiai eidavo į gatvę.

Tačiau tas vidurdienis buvo visiškai kitoks, nedidelio mikrorajono gyventojai jo nepamirš niekada.


Sašos žūtis

Atskridus raketai Saša buvo arti balkono. Per sprogimą vaikinas patyrė daugybę sužeidimų ir po dviejų parų ligoninėje mirė. Sužadėtinės Marijos, tuo metu buvusios prieškambaryje, kūną skeveldros nudažė krauju, tačiau ji liko gyva. Parą mergina buvo apkurtusi ir ne visai suvokė, kas vyksta aplinkui.

To nelabai suvokė ir Igorio mama, kuri kartu su vyru sprogimo metu ėjo iš parduotuvės namo ir iš toli pamatė kilusį didelį ugnies blyksnį po jų langais. Tėvai girdėjo ir kurtinantį sprogimo aidą. Jiedu pasileido bėgti savo namo link. Tėvas įbėgo į butą gelbėti sūnaus ir sužadėtinės, o mamą, pamačiusią šalia jų buto gulinčius praeivių lavonus, ištiko šokas, ir ji sukniubo garsiai raudodama.

Į ligoninę nuvykęs parsivežti sūnaus palaikų tėvas Sašą atpažino vien iš vaikystės rando po kaire pažastimi. Palaidoję sūnų tėvai išvyko į už keliolikos kilometrų esantį kaimą pas gimines, kartu pasiėmė ir per gaisrą apdegusią savo katę. Labradorę Helsi jie paliko pasaugoti vienai pažįstamai, gyvenančiai to paties Bavarijos mikrorajono pakraštyje. Kalaitę Sašos tėvai planavo į kaimą atsivežti vėliau, tačiau toks ketinimas gali ir neišsipildyti. Mat praėjus kelioms dienoms po tragedijos ir savojo šeimininko laidotuvių šiaip visada rami buvusi Helsi nusitraukė kieme nuo pavadėlio ir pabėgo.

Igorio sužadėtinei papasakojus šią istoriją nusprendžiau, jog grįžęs į Charkivą būtinai iškabinsiu daugybę skelbimų ir paprašysiu, jog priglaudusieji Helsi būtinai ją grąžintų. Net už didelius pinigus. Kad galėčiau nuvežti Sašos tėvams. Tegul jie visi kartu gyvena prisiminimais apie Sašą ir kartu gydosi karo žaizdas. O kai po kelerių metų Helsi nuo senatvės kaime nugaiš, linkėsiu jai kitame pasaulyje vėl susitikti su geriausiu savo draugu, nepaprastai ją mylėjusiu Saša. Ir tada Helsi vėl bus laiminga, kaip iki tos nelemtos šlykštaus karo dienos.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Ukrainos

(Bus daugiau)

Galerija: Charkivas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---