|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Vilkaviškyje parduoda bulves ir alijošių. Tel. 0 658 13 757.Galioja iki: 2024-12-20 10:53:18
Moteris ieško darbo. Tel. 0 658 13 757.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:01
Parduoda gyvas žąsis (30 Eur už vnt.) ir antis (15 Eur už vnt.). Tel. 0 611 00 181.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:49
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.
Galioja iki: 2024-12-21 14:56:19
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2022-04-11 16:41
|
|
|
Be būtiniausių patogumų likę žmonės maistą verda ant laužo.
Autoriaus nuotr.
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–27)
Atsitiktinai susipažinęs su Charkivo policijos Ekonominių nusikaltimų skyriaus viršininku Genadijumi Baškirovu įsiprašiau, kad nuvežtų į pafrontėje esantį Charkivo mikrorajoną Saltivką.
Bombardavimas žmones išginė iš namų
Genadijus prasitarė, kad ten turi butą, į kurį miegoti grįžta retai, nes dažniausiai nusnūsta darbe ar pas kolegas. Policininkai karo metu dirba ištisą parą, be to, jų būstinė yra susprogdinta, tad renkasi į vis kitą vietą, kad Rusijos raketos naujos vadavietės vėl nesusprogdintų.
Saltivkos mikrorajonas yra pats didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkive. Iki karo čia gyveno apie pusę milijono žmonių. Rajonas išsidėstęs šiaurinėje miesto dalyje, nutolusioje 25 km nuo Rusijos sienos, todėl jau pačią pirmą karo dieną agresoriai Saltivką ėmė intensyviai bombarduoti.
Kilo siaubinga panika. Tie žmonės, kurie turėjo nuosavas mašinas, visu greičiu su šeimomis išskuodė kuo toliau. Jauni ir sveiki ėmė bėgti į miesto centrą, senesni, bet dar turintys jėgų, traukė slėptis į metro požemius, kurie greitai buvo perpildyti. 12–24 aukštų namai po kelių bombardavimo parų apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, be šildymo, vandens ir elektros.
Kai kuriuose namuose, nepaisant visų pavojų, liko gyventi po keletą senolių, taip pat žmonės, turintys ligonių, ar šiaip užsispyrėliai, kurie maistą gaminasi lauke ant laužo ir gyvena pusbadžiu, nes humanitarinė pagalba pasiekia retai.
Gyvenimas rūsyje
Dar blogesnėje padėtyje liko tie asmenys, kurie nesugėjo pabėgti iš namų, atsidūrusių susišaudymų epicentre. Vieno iš tokių namų rūsyje jau mėnesį gyvena aštuoniolika žmonių, čia susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių. Kartu jiems drąsiau, kartu gali pagelbėti vieni kitiems, padrąsinti. Gyventojai pasakojo, jog rūsyje šalta ir drėgna, jog miega apsivilkę keliolika rūbų, o susišildyti eina į saulutę arba prie laužo.
Tačiau į lauką žmonės gali išeiti tik tada, kai aprimsta bombardavimai. Mūsų atvykimo išvakarėse bombardavimai esą buvę tokie intensyvūs, jog atrodė, kad dega visas dangus.
Tą rytą irgi esą bombardavo be perstojo, bet žmonės buvo tokie alkani, jog nebodami skeveldrų pavojaus nusprendė virti ant laužo sriubą. Paklausus kokią, atsakė, jog pavadinimo pasakyti negali, nes į ją sumeta visas liekanas, kokias tik turi.
Nusileidus apžiūrėti jų būstą kūnu nuėjo šiurpuliai: žmonės rūsyje gyvena be vandens, be elektros, be tualeto, šildymo... Tokiomis sąlygomis jie sugebėjo ištverti šalčius, kai temperatūra naktimis nukrisdavo iki minus dvidešimties. Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi dienos šviesos, o kitoje – sunkiai kosinti moteris, kuriai čia įkalinti asmenys užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.
„Nusibodo. Mes jau esame prie išsekimo ribos. Jeigu jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis?“ – klausė nevilties iškankinti žmonės.
Nemelavau, nepasakiau nieko guodžiančio, tik nuleidęs akis sušnibždėjau, kad nežinau.
Gyvi likome tik per plauką
Išvyka į Saltivką mūsų trijulei galėjo baigtis tragiškai. Tą dieną G. Baškirovas į Saltivką vežė ten gyvenantį savo vaikystės draugą Igorį, o kartu vykti pasiūlė ir man.
Artėjant prie Saltivkos pakelėje matėsi vis daugiau apgriuvusių namų. Šiaip jau tokie vaizdai čia nieko nebestebina, nes apie penkiolika procentų gyvenamųjų namų mieste yra susprogdinta. Tačiau Saltivkoje apgriuvusių namų itin daug, o iš vieno kito dar rūko dūmai, nes raketos į juos pataikė praeitą naktį.
Kadangi bombardavimų pusvalandį nesigirdėjo, G. Baškirovas nusprendė surizikuoti ir nuvežti mane į šiaurinę Saltivką, už kurios ir prasideda fronto linija.
Ten važiuojant staiga šalia pasigirdo keli driokstelėjimai, priekyje matėme kažką didelio degančio, o dešinėje pusėje pastebėjome ant daugiaaukščio namo rūkstančius dūmus. Įtaręs, kad gali būti negerai, G. Baškirovas nusprendė sprukti atgal ir staiga pasuko mašiną dešinėn į miesto centrą. Už kokių keturiasdešimties metrų iškart sprogo viena bomba, o visai arti, gal už dešimties metrų, nukrito dar viena. Laimei, ši nesprogo.
Genadijus vėliau paaiškino, jog nesprogusios bombos dažniausiai palieka maždaug metro gylio ir metro pločio duobę asfalte. Jeigu ji būtų pataikiusi į mašiną, visi trys būtume žuvę.
Policininkas prasitarė, jog per šį karą išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo taip arti mirties Jis pareiškė, jog nuo šiol švęs du gimtadienius.
G. Baškirovas spėjo, jog rusų kariai galimai specialiai mus apšaudė, nes važiavome džipu, panašiu į tarnybinį policijos automobilį.
Policininkas dar prasitarė, jog prasidėjus karui dvi savaites negalėjo užmigti nuo bombardavimų garsų, o dabar jau šiaip ne taip užmigdavo. Po šio įvykio vyras sakė vėl nebegalėsiąs naktimis miegoti išgirdęs bombardavimus.
Atsisveikindamas G. Baškirovui pasakiau, kad jis tapo mano broliu. Likimo broliu. Jis pakartojo mano žodžius ir mudu stipriai apsikabinome. Nueidamas pastebėjau policininko akyse ašaras. Nedaug, o mano visos akys apsipylė ašaromis.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Charkivo
(Bus daugiau)
(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–27) |
Atsitiktinai susipažinęs su Charkivo policijos Ekonominių nusikaltimų skyriaus viršininku Genadijumi Baškirovu įsiprašiau, kad nuvežtų į pafrontėje esantį Charkivo mikrorajoną Saltivką.
Genadijus prasitarė, kad ten turi butą, į kurį miegoti grįžta retai, nes dažniausiai nusnūsta darbe ar pas kolegas. Policininkai karo metu dirba ištisą parą, be to, jų būstinė yra susprogdinta, tad renkasi į vis kitą vietą, kad Rusijos raketos naujos vadavietės vėl nesusprogdintų.
Saltivkos mikrorajonas yra pats didžiausias ir naujausias miegamasis rajonas Charkive. Iki karo čia gyveno apie pusę milijono žmonių. Rajonas išsidėstęs šiaurinėje miesto dalyje, nutolusioje 25 km nuo Rusijos sienos, todėl jau pačią pirmą karo dieną agresoriai Saltivką ėmė intensyviai bombarduoti.
Kilo siaubinga panika. Tie žmonės, kurie turėjo nuosavas mašinas, visu greičiu su šeimomis išskuodė kuo toliau. Jauni ir sveiki ėmė bėgti į miesto centrą, senesni, bet dar turintys jėgų, traukė slėptis į metro požemius, kurie greitai buvo perpildyti. 12–24 aukštų namai po kelių bombardavimo parų apgriuvo, suskilinėjo, liko be langų ir durų, be šildymo, vandens ir elektros.
Kai kuriuose namuose, nepaisant visų pavojų, liko gyventi po keletą senolių, taip pat žmonės, turintys ligonių, ar šiaip užsispyrėliai, kurie maistą gaminasi lauke ant laužo ir gyvena pusbadžiu, nes humanitarinė pagalba pasiekia retai.
Dar blogesnėje padėtyje liko tie asmenys, kurie nesugėjo pabėgti iš namų, atsidūrusių susišaudymų epicentre. Vieno iš tokių namų rūsyje jau mėnesį gyvena aštuoniolika žmonių, čia susispietusių iš kelių aplinkinių daugiaaukščių. Kartu jiems drąsiau, kartu gali pagelbėti vieni kitiems, padrąsinti. Gyventojai pasakojo, jog rūsyje šalta ir drėgna, jog miega apsivilkę keliolika rūbų, o susišildyti eina į saulutę arba prie laužo.
Tačiau į lauką žmonės gali išeiti tik tada, kai aprimsta bombardavimai. Mūsų atvykimo išvakarėse bombardavimai esą buvę tokie intensyvūs, jog atrodė, kad dega visas dangus.
Tą rytą irgi esą bombardavo be perstojo, bet žmonės buvo tokie alkani, jog nebodami skeveldrų pavojaus nusprendė virti ant laužo sriubą. Paklausus kokią, atsakė, jog pavadinimo pasakyti negali, nes į ją sumeta visas liekanas, kokias tik turi.
Nusileidus apžiūrėti jų būstą kūnu nuėjo šiurpuliai: žmonės rūsyje gyvena be vandens, be elektros, be tualeto, šildymo... Tokiomis sąlygomis jie sugebėjo ištverti šalčius, kai temperatūra naktimis nukrisdavo iki minus dvidešimties. Vienoje rūsio patalpoje gulėjo neįgali mergaitė, jau visą mėnesį nemačiusi dienos šviesos, o kitoje – sunkiai kosinti moteris, kuriai čia įkalinti asmenys užsakė vaistų, bet jų nesulaukia.
„Nusibodo. Mes jau esame prie išsekimo ribos. Jeigu jūs iš Lietuvos, iš NATO šalies, pasakykit, kada šitos kančios baigsis?“ – klausė nevilties iškankinti žmonės.
Nemelavau, nepasakiau nieko guodžiančio, tik nuleidęs akis sušnibždėjau, kad nežinau.
Išvyka į Saltivką mūsų trijulei galėjo baigtis tragiškai. Tą dieną G. Baškirovas į Saltivką vežė ten gyvenantį savo vaikystės draugą Igorį, o kartu vykti pasiūlė ir man.
Artėjant prie Saltivkos pakelėje matėsi vis daugiau apgriuvusių namų. Šiaip jau tokie vaizdai čia nieko nebestebina, nes apie penkiolika procentų gyvenamųjų namų mieste yra susprogdinta. Tačiau Saltivkoje apgriuvusių namų itin daug, o iš vieno kito dar rūko dūmai, nes raketos į juos pataikė praeitą naktį.
Kadangi bombardavimų pusvalandį nesigirdėjo, G. Baškirovas nusprendė surizikuoti ir nuvežti mane į šiaurinę Saltivką, už kurios ir prasideda fronto linija.
Ten važiuojant staiga šalia pasigirdo keli driokstelėjimai, priekyje matėme kažką didelio degančio, o dešinėje pusėje pastebėjome ant daugiaaukščio namo rūkstančius dūmus. Įtaręs, kad gali būti negerai, G. Baškirovas nusprendė sprukti atgal ir staiga pasuko mašiną dešinėn į miesto centrą. Už kokių keturiasdešimties metrų iškart sprogo viena bomba, o visai arti, gal už dešimties metrų, nukrito dar viena. Laimei, ši nesprogo.
Genadijus vėliau paaiškino, jog nesprogusios bombos dažniausiai palieka maždaug metro gylio ir metro pločio duobę asfalte. Jeigu ji būtų pataikiusi į mašiną, visi trys būtume žuvę.
Policininkas prasitarė, jog per šį karą išgyveno ne vieną pavojingą situaciją, tačiau pirmą kartą buvo taip arti mirties Jis pareiškė, jog nuo šiol švęs du gimtadienius.
G. Baškirovas spėjo, jog rusų kariai galimai specialiai mus apšaudė, nes važiavome džipu, panašiu į tarnybinį policijos automobilį.
Policininkas dar prasitarė, jog prasidėjus karui dvi savaites negalėjo užmigti nuo bombardavimų garsų, o dabar jau šiaip ne taip užmigdavo. Po šio įvykio vyras sakė vėl nebegalėsiąs naktimis miegoti išgirdęs bombardavimus.
Atsisveikindamas G. Baškirovui pasakiau, kad jis tapo mano broliu. Likimo broliu. Jis pakartojo mano žodžius ir mudu stipriai apsikabinome. Nueidamas pastebėjau policininko akyse ašaras. Nedaug, o mano visos akys apsipylė ašaromis.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Charkivo
(Bus daugiau)
Galerija: Charkivas
Publikuota: 2022-04-11 16:41:14
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Turgaus prekeivius išgąsdino mokesčių inspektoriai * Panaudotas aliejus sėkmingai keliauja į konteinerius
* Ūkininkai ruošiasi kelionei traktoriumi aplink Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie veiksmą ir rezultatą
Šnekėdami apie kalėdines dovanas turėtume skirti, kas yra pakuotė, o kas – pakavimas, ir nedaryti kalbos klaidų.
Atsiminkime, kad pakavimas yra veiksmas, procesas, o pakuotė – rezultatas.
Daiktavardis „įpakavimas“ nevartotinas reikšme „pakuotė“.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie veiksmą ir rezultatąŠnekėdami apie kalėdines dovanas turėtume skirti, kas yra pakuotė, o kas – pakavimas, ir nedaryti kalbos klaidų.
Atsiminkime, kad pakavimas yra veiksmas, procesas, o pakuotė – rezultatas.
Daiktavardis „įpakavimas“ nevartotinas reikšme „pakuotė“.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|