Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-04-04 17:28

---

Charkivo regiono merija, į kurią pataikė dvi raketos ir žuvo trisdešimt žmonių.

Autoriaus nuotr.

(Tęsinys. Spausdinta „Santakoje“, Nr. 20–22, 24–25)

Charkivas pasitinka šaltais vėjo gūsiais ir šlapdriba, čia dar kur ne kur skveruose matyti užsilikusio sniego. Nėra ko stebėtis, miestas yra Ukrainos šiaurėje, o kai kurie jo mikrorajonai nutolę vos trisdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos.



Nusmukdytas ekonomiškai stiprus miestas

Charkivo buvimas šalia agresyvios kaimynės greičiausiai turėjo didelės įtakos tam, kad sovietmečiu klestėjęs kaip labai svarbus karo pramonės bei mokslo centras ir net Mažąja Maskva vadintas miestas ekonomiškai ėmė smukti. Galimai todėl, jog ukrainiečiai perkėlė į šalies gilumą garsią tankų gamyklą bei kitas karo pramonei svarbias įmones, baimindamiesi, kad įsiveržusi Rusija neišsivežtų gamybos priemonių.

Miestas nustebina tuo, jog gatvėse kas dešimta mašina yra 30–40 m. žiguliukas – aprūdijęs, skirtingomis spalvomis dažytas, bet riedantis. Nustebina ir milžiniškos eilės prie humanitarinių maisto davinių išdavimo punktų. Paklausinėjus laukiančiųjų paaiškėja, jog dauguma miestiečių ir iki šiol gyveno nuo algos iki algos, o karui prasidėjus neteko darbo, pajamų ir šaldytuvas tapo visiškai tuščias. Jie teigė, jog siekdami nemokėti mokesčių darbdaviai labai dažnai įdarbindavo neoficialiai, todėl prasidėjus karui žmonės negavo valstybės vienkartinės pašalpos – 6 500 grivinų (180 eurų).

Parduotuvės čia irgi žymiai skurdesnės, nei Kyjive ar Lvive. Jų dirba nedaug, lentynose nedidelis dešrų, mėsos, sūrių pasirinkimas, o iš vaisių ir daržovių – tik bulvės, morkos, svogūnai ir obuoliai.



Sveikinimų ir gėlių okupantai nesulaukė

Gyvenimas Charkive labai sudėtingas, kadangi fronto linija eina vos už kelių kilometrų nuo kraštinio Saltovkos mikrorajono.

Rusijos kariuomenės vadai turbūt tikėjosi, jog miestas nesipriešins ir juos pasitiks su gėlėmis, nes čia gyvena beveik išimtinai rusakalbiai. Pirmą karo dieną rusų tankistai drąsiai įvažiavo į miesto centrą lyg norėdami juo pasigėrėti, tačiau iškart buvo ukrainiečių gynėjų sunaikinti. Keršydami rusai atsitraukė ir ėmė miestą bombarduoti raketomis. Taikė ne tik į policijos bei karinės gynybos pastatus, bet ir į poliklinikas, turgų, vaistines, mokyklas, vaikų darželius.

Minėtą Saltovkos mikrorajoną sugriovė beveik visą, o šalia jo esančius kitus gyvenamuosius rajonus ir toliau bombarduoja kasdien.

Kadangi rusų kariams pasibaigė brangios ir tiksliai lekiančios raketos, jie dabar šaudo senesnio modelio raketomis, kurios yra netaiklios ir dažnai lekia bet kur. Todėl gyventojai iš namų išeina tik iki parduotuvės, vaistinės ir turgaus, o visą kitą laiką sėdi namuose ar slėptuvėse.

Gatvėse niekas nesišypso, nes visi turi giminaičių ar kaimynų, kurie žuvo, buvo sužeisti ar kovoja fronte. Oro pavojaus signalai skamba dieną ir naktį, mūšių aidai labai aiškiai girdisi, o pradarius langą kartais dvelkteli toks parako dūmų tvaikas, jog kuo greičiau norisi jį uždaryti.



Šviesos įjungti negalima

Pirmą stresą man teko patirti jau keliaujant iš Kyjivo į Charkivą. Norėdamas šiuo metu išvykti traukiniu iš Kyjivo esi priverstas paklusti karo suvaržymų reikalavimams – tarsi patenki į keistą susidvejinimo būseną.

Perėjęs išsamų kariškių patikrinimą ir įžengęs į centrinę geležinkelio stotį automatiškai tampi pabėgėliu. Stotyje neveikia jokios kavinės ar prekybos kioskai, tačiau visiems dalijami maisto paketai, duodama vandens, arbatos, kavos. Mamoms su vaikais bei neįgaliesiems skiriamas įvairesnis maistas ir jie įleidžiami į kitas patalpas.

Viduje neleidžiama fotografuoti ar filmuoti, o sutemus – uždegti šviesų. Stotyje šviesos išjungiamos, kad priešui šis pastatas taptų nematomas stebint iš žvalgybinių satelitų.

Nedidelės lemputės dega vien prie kasų, medikų palapinėse, bufete bei patalpose be langų. Pabėgėlių mase tapę keleiviai tyliai sėdi valandų valandas ar net paras ir klusniai laukia traukinio, nugabensiančio juos kuo toliau nuo fronto linijos.

Traukinyje vaiduoklyje

Tų, kurie kaip aš nori vykti priešinga kryptimi, į kovų gilumą, yra vienetai. Į traukinį, vykstantį į Charkivą, kurio keli miegamieji rajonai yra nuo Rusijos sienos nutolę vos per 20 kilometrų, įsėda tik keliolika žmonių.

Aštuntame vagone, be manęs, važiuoja dar dvi merginos. Šios pasisako, jog, nuvežusios vaikus pas gimines į Vakarų Ukrainą, nusprendė grįžti pas vyrus bei senyvus tėvus ir likti kartu su jais.

Viena mergina ragina nebijoti, sako, kad Charkive kol kas civilių žuvo mažiau nei vienas procentas gyventojų, ir primena, jog per autoįvykius taikos metu taip pat nemažai žmonių žūsta.

Kita mergina mano nerimą labiau supranta, bet padrąsina nevykusiu juokeliu: „Nebijok, išėjus į gatvę Charkive visada yra penkiasdešimt procentų tikimybės, kad namo grįši sveikas.“

Taip „padrąsintas“ apgraibomis susirandu savo dvivietę kupė. Apgraibomis todėl, jog traukinyje irgi yra išjungtos visos šviesos, aklinai užtrauktos užuolaidos, o pasišviesti galima vien telefonu, tačiau vėliau prašoma žibintuvėlių juose irgi nejungti. Ką gi, apgraibomis tenka klotis lovą ir eiti į tualetą plautis dantų. Nori nenori, bet apima jausmas, tarsi keliautum traukiniu vaiduokliu, o pats prarandi savo tapatybę.

Šviečiant Kyjivo priemiesčių žiburiams kupė dar yra šiokia tokia šviesa, tačiau vėliau įsivyrauja aklinas juodumas. Mat tamsa tvyro ne tik visose pravažiuojamose gyvenvietėse, bet ir traukinių stotelėse.

Traukiniui sustojus girdisi, kad į kažkurį vagoną kažkas įlipa ar išlipa, tačiau per langą nieko nesimato. Keista ir tai, jog šiaip gyvenime sunkiai užmiegu degant šviesai, o dabar, esant aklinai tamsai, visiškai neima miegas.

Praskleidžiu užuolaidos kraštelį ir žiūriu į vienintelį šviesos šaltinį – mėnulį. Šisai jaunas, nusileidęs į pačią pažemę ir šviečia labai neryškiai. Pagalvoju, gal mėnulis specialiai pritemdė savo spindesį, gal jis traukinio vaiduoklio bičiulis?..



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Charkivo



(Bus daugiau)

Galerija: Charkivas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---