Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-03-17 16:07

---

Čolgini kaimo gynėjų barikada.

Eldorado BUTRIMO nuotr.

Tęsinys. Pradžia Nr. 20



Penktas kartas buvo sėkmingas

Nenorėdamas provokuoti vyriškių, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau pusšimtį metrų tolėliau. Nepaisant to, dar neišlipus iš mašinos prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, kad esu žurnalistas ir vykstu į Lvivą bei planuoju nusigauti iki Kyjivo, siekdamas aprašyti ukrainiečių kovą su agresoriumi, neužteko. Privalėjau parodyti dokumentus bei žurnalisto pažymėjimą.

Apžiūrėję dokumentus vyriškiai tapo draugiškesni ir pakvietė prie laužo. Iš tiesų tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti barikadą bei pabendrauti su jos statytojais, ir tik šis kartas buvo sėkmingas.

Kai kirtau Ukrainos sieną ties Peremyšliu, vykdamas į už šimto kilometrų esantį Lvivą barikadas mačiau kas keletą kilometrų. Pirma, didelė ir saugoma ginkluotų kariškių, pasitiko greitkelio į Lvivą pradžioje, vos už keleto kilometrų nuo pasienio. Ji stovėjo kelio viduryje, prieš barikadą įspėjamasis ženklas nurodė sulėtinti greitį iki dvidešimties kilometrų per valandą. Išlipęs iš mašinos paklausiau, ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškė, kad jokiu būdu.

Tas pats vėliau nutiko sustojus prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie keliukų, išsišakojusių nuo greitkelio. Barikadų fotografuoti neleido ir gynėjai Lvive, priminę, kad įsigaliojus karinei padėčiai korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų. Tiesa, vėliau gavau leidimą fotografuoti, tačiau tos barikados gynėjai buvo ne tokie šnekūs.



Barikados iš smėlio maišų ir senų padangų

Čolgini kaimelio, esančio trisdešimt kilometrų nuo pasienio, gynėjai man leido apžiūrėti jų tvirtovę. Vyrai perspėjo, kad fotografuoti juos galėsiu tik nusisukusius. Taip vėliau Lvive pareiškė ir gatvėje patruliavę trys kariškiai – leido juos fotografuoti tik iš nugaros.

Čolgini kaimelio barikada nedidelė: įvažiavimą į gyvenvietę užkerta iš smėlio maišų sukrauti du pylimai bei į bokštelį sukrautos mašinų padangos. Nuo padangų bokštelio iki smėlio pylimo permesta virvė, o kelio vidurį blokuoja dar dvi nedidelės padangos.

Ties smėlio pylimu bei ant padangų bokštelio plevėsuoja Ukrainos vėliavos. Ant vienos vėliavos stiebo kabo lentelė su užrašu „Čolgini kaimo savigyna“, mažesnėmis raidėmis parašyta „Seniūnė Svitlana Škarpinec“.

Šone prie barikados pastatyta palapinė, styro malkų rietuvė ir dega laužas. Paklausęs, ar galėčiau susitikti su seniūne, sužinojau, jog ši išvykusi ir bus tik vakare.



Saugo vietoves nuo diversantų

– Pakelyje matyti daugybė barikadų. Ar tai reiškia, jog nujaučiate, kad Kyjivas bus užimtas, ir ruošiatės patys gintis nuo priešo? – klausiu.

– Į Vakarų Ukrainą ruskiai kojos neįkels, nes neįveiks Kyjivo. Sostinėje mūsiškiai taip įsitvirtino, jog gins kiekvieną metrą, aukos savo gyvybes, bet nepasiduos, – ima sutartinai įtikinėti savanoriai.

– Bet jeigu okupantai nežengs toliau Kyjivo, kodėl jūsų regione barikados stovi prie kiekvieno kaimo? – toliau kamantinėju.

– Taip mes saugomės nuo diversantų – Maskvai talkinančių agentų, kurie šnipinėja, pranešinėja svarbią informaciją, – paaiškina gynėjai.

Vyriškių teigimu, keliolika kilometrų į vieną pusę nuo jų kaimelio yra nedidelis aerodromas, o į kitą pusę – karinis dalinys, tad blokuodami kelius ir tikrindami pravažiuojančius asmenis nori garantuoti, kad neprasmuktų šnipai.

Iš Čolgini kaimelio eina trys keliai, ir prie visų jų yra suręstos barikados. Kaimelio vyrai susitelkė į tris grupes po keturiasdešimt žmonių ir pakaitomis budi prie jiems priskirto posto.

Lygiai taip pat esą visus išvažiavimus saugo ir kitų aplinkinių gyvenviečių vyrai, prisidarę Molotovo kokteilių bei metalinių spyglių mašinoms stabdyti.

– Jei rusai įžengtų į Vakarų Ukrainą, juos sprogmenimis bei šūviais pasitiktų kiekvienas kaimas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoti negali, – garantavo stambiausias ir iškalbiausias kaimo savanoris. Vyras teigė, jog jie yra pavaldūs rajono savanoriškai gynėjų organizacijai, kurios atstovas keletą kartų buvo surengęs mokymus.



Ukrainiečiai gyrė Lietuvos ir Lenkijos pagalbą

Kaimo vyrai buvo įsitikinę, kad karas netrukus baigsis, nes Rusijos kariuomenė neįveiks pasiaukojamos ukrainiečių gynybos.

– Ten pas juos juk betvarkė, – sušuko malkas kapojantis gynėjas. – Matėt internete, kaip jų tankas sustojo pritrūkęs degalų, o kol jų ieškojo, vienas romas tą tanką nuvarė.

Šį pasakojimą palydėjo linksmas kitų vyrų juokas, ir jie, pertraukdami vienas kitą, ėmė pasakoti istorijas apie netvarką rusų kariuomenėje bei ukrainiečių žygius.

Vėliau kalba pakrypo apie NATO nenorą padėti Ukrainai. Savanoriai peikė Vakarus bei gyrė Lietuvos ir Lenkijos pagalbą.

– Jei visos Europos šalys ir JAV elgtųsi taip, kaip jūs, Rusija jau seniai būtų parklupdyta, – apgailestavo savanorių lyderis.

Tvirtindami, jog tiki artėjančia Ukrainos kariuomenės pergale, gynėjai visgi išsidavė, kad savo žmonas su vaikais išvežė ar planuoja išgabenti į Lenkiją.

– Atsarga gėdos nedaro, be to, žinant, kad šeima saugi, patiems bus drąsiau kovoti, – pareiškė malkas kapoti nustojęs gynėjas.

Čolgini kaime gyvena aštuoni šimtai žmonių, iš kurių jau beveik šimtas persikėlė į Lenkiją pas gimines ar pažįstamus, tačiau žadėjo po karo skubiai grįžti.



„To Putinui mes niekada neatleisime...“

Apie sugrįžimą rečiau kalbėjo ukrainiečiai karo pabėgėliai, kalbinti Lvivo geležinkelio stotyje. Austrų pastatyta stotis yra didesnė ir įspūdingesnė nei Vilniaus ar Kauno, tačiau šiuo metu po ją vaikščioti labai niūru.

Stotyje dabar telkiasi asmenys, patyrę bombardavimų žiaurumus ir norintys kuo toliau bėgti nuo karo baisumų. Pervargę ir išgąstingomis akimis pabėgėliai didelėse eilėse kantriai laukia sodinimo į traukinius, vykstančius į Lenkiją.

Užkalbinu nuošalyje, prie palapinės, skirtos kūdikius maitinančioms mamoms, sėdinčią senutę. Tai iš Charkivo pasprukusi ligota 83 metų Nadežda Naviščeva, buvusi biologijos mokytoja.

Prasidėjus bombardavimams pensininkė dešimt dienų nėjo iš namų ir maitinosi tuo, ką atnešdavo draugiški kaimynai. Tačiau jų kasdien mažėjo, kol galop jos laiptinėje, penkiaaukščiame name, Saltavkos mikrorajone, liko vos dvi šeimos. Visi kiti spruko iš miesto.

Nebelikus kaimynų N. Naviščeva buvo priversta pati eiti pirktis vaistų, mažinančių kraujo spaudimą. Išstovėjusi eilėje tris valandas, nusipirkusi vaistų moteris jau ruošėsi eiti namo, kai už kelių šimtų metrų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Raketa pataikė į netoliese buvusį mašinų garažą ir užmušė du kaimynus iš gretimo namo. Pamačiusi lavonus Nadežda taip persigando, jog pagaliau irgi nusprendė bėgti iš miesto.

Lydima vienos buvusios savo mokinės pensininkė tikisi nusigauti pas Prancūzijoje gyvenančią dukrą.

– Aš neįstengiu suprasti, kaip galima bombarduoti gyvenamuosius rajonus, žudyti civilius žmones, – nuoširdžiai stebėjosi buvusi pedagogė. – Nesuvokiu ir to, kad rusai bombarduoja rusakalbius, Charkive juk beveik visi – rusakalbiai. To Putinui niekada neatleisime...

Mums besikalbant teko tapti kitos pabėgėlės isterijos priepuolio liudininku. Moteris nesuvaldė savo emocijų, nes apsaugos tarnybos atsisakė į traukinį įleisti jos sūnų.

Apie tai – reportažo tęsinyje kitame laikraščio numeryje.



Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Lvivo

(Bus daugiau)

Galerija: Ukrainos karas

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---