|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.Galioja iki: 2024-12-09 13:08:10
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Įdomu
|
|
|
Iki XX a. vidurio baltiniams, audiniams lyginti, kočioti lietuvių buityje naudoti mediniai įrankiai – rintė ir kočėlas.
Kęstučio INKRATOS nuotr.
Mūsų protėvių buityje pirmą vietą užėmė mediniai, antrą – moliniai, trečią – metaliniai daiktai. XIX a. metalas buvo brangus dalykas, todėl praktiškai viskas gaminta iš medžio. Mediniai daiktai daugiausiai buvo skirti maisto produktams laikyti ir gaminti.
Visai išnykusia iš lietuvių gyvenimo galima laikyti piestą. Kartais tokį medinį reliktą dar galima užtikti ir dabar senose sodybose, tačiau jau tik kaip sutrūnijusį daiktą. Iki Pirmojo pasaulinio karo piestose grūsdavo miežių grucę. Verta pažymėti, kad piestos ir piestelės buvo skirtos išskirtinai tik kruopoms trinti.
Miltai buvo laikomi pintiniuose induose arba tiesiog „ant aukšto“. Tokie indai dažniausiai vadinti karbijomis. Tai iš šiaudų supintos pintinės. Be miltų, karbijose laikydavo ir grūdus.
Duonai kepti naudojo keletą skirtingų indų. Vieni jų buvo skirti tešlai maišyti, kiti – kepalui formuoti. Tešlą maišydavo skobtiniuose apvaliuose į viršų išplatėjusiuose kubiluose – duonkubiliuose. Jie buvo ąžuoliniai, kad tešla įgautų geresnį skonį.
Tešlą maišydavo medine į apačią kiek paplatinta mente, pabaigus darbą pridengdavo linine drobule. Kad tešla greičiau išrūgtų, duonkubilis buvo statomas prie krosnies ir apdengiamas kailiniais ar pagalve. Sūduvoje duonkubilį paprastai statydavo ant pasidaryto medinio trikojo.
Duonos kepalai buvo formuojami ant ližės. Paklodavo ajerų, džiovintų kopūstų lapų. Krosnyje buvusioms žarijoms pritraukti naudodavo kačergą.
XIX a. ne tik kibirai vandeniui nešti, bet ir melžtuvės buvo gaminamos iš medinių šulelių. Ir tik po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje plačiai paplito pirktiniai skardiniai kibirai. Pienui košti naudojo paprastą drobės gabalą – koštuvį.
Pienui laikyti bei rauginti buvo paplitusios molinės puodynės arba ąsočiai, dar vadinti uzbonais. Separatoriai grietinei iš pieno išskirti Lietuvoje pirmiausia pasirodė dvaruose ir tik XX a. pr. pasiekė stambesnių ūkininkų ūkius.
Visaip buvo vadinami įvairiausių formų prietaisai sūriams slėgti. Labiausiai paplitę buvo sūrspaudis ir slėgtuvas. Tai tiesiog dvi palaidos arba viename gale sujungtos lentelės. Varškė buvo supilama į pailgą trikampį drobinį krepšelį. Visa tai dėdavo ant suolo tarp dviejų minėtų medinių lentelių ir prislėgdavo sunkiu akmeniu. Sūrius džiovindavo krepšiuose, iš žilvičių pagamintuose narveliuose, lentynose, drobiniuose maišuose.
Sviestą mušdavo trijų tipų muštuvėse. Dažniausiai tai buvo cilindrinės formos muštuvis, kurį pasidėjusios tarp kojų ir viduje buvusį medinį kryžioką kilnodamos aukštyn, žemyn gaspadinės mušdavo sveistą. Vėliau Žemaitijoje ir Suvalkijoje paplito modernesnės sviestmušės – kalataukos. Darbas tapo šiek tiek lengvesnis, nes mušti jau nereikėjo – sukama rankena palengvino visą procesą.
Puodams į krosnį įdėti ir ištraukti buvo skirtas specialus prietaisas – šakės. Neapsieidavo virtuvėje be kibirų, kurie dažniausiai stovėdavo pilni vandens. Prie krosnies laikydavo druskines. Stambią druską grūsdavo pačių pasigaminta nedidele piestele.
Valgydami XIX a. mūsų protėviai naudojo medinius indus: dubenis, šaukštus, samčius. Juos padarydavo šeimos vyrai arba amatininkas iš klevo, beržo, liepos. Duonai pjaustyti peilių geležtes nukaldavo kaimo kalvis. Kriaunos tokiems peiliams buvo gaminamos taip pat iš medžio, kartais – iš avino ar jaučio rago. Šakutes naudojo tik ypač pasiturinčių ūkininkų šeimos, bet dažniausiai jas saugodavo svečiui.
Mėsą žmonės valgydavo su pirštais, ir tik XX a. pr. po truputį valstiečių buityje vietoj medinių atsirado aliuminiai šaukštai, šakutės ir pirktiniai stalo peiliai. Taip pat išnyko iki tol buvęs paprotys valgyti iš vieno dubens.
Dubenys dažniausiai buvo moliniai. Visi valgymui skirti indai buvo laikomi ant sienos kabančioje lentynoje, rečiau – spintose. Senosios indaujos buvo skobtinės su keliomis lentynomis ir plačiomis durimis. Indaujoje buvo laikomi dažniausiai vartojami produktai: lašiniai, rūkytos dešros ir kt.
XX a. pr. visi moliniai indai ir mediniai stalo įrankiai po truputį išnyko – juos išstūmė prekyboje pasirodę aliuminiai. Šeimos valgymo kultūroje atsirado šakutės ir peiliai.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Mūsų protėvių buityje pirmą vietą užėmė mediniai, antrą – moliniai, trečią – metaliniai daiktai. XIX a. metalas buvo brangus dalykas, todėl praktiškai viskas gaminta iš medžio. Mediniai daiktai daugiausiai buvo skirti maisto produktams laikyti ir gaminti. |
Visai išnykusia iš lietuvių gyvenimo galima laikyti piestą. Kartais tokį medinį reliktą dar galima užtikti ir dabar senose sodybose, tačiau jau tik kaip sutrūnijusį daiktą. Iki Pirmojo pasaulinio karo piestose grūsdavo miežių grucę. Verta pažymėti, kad piestos ir piestelės buvo skirtos išskirtinai tik kruopoms trinti.
Miltai buvo laikomi pintiniuose induose arba tiesiog „ant aukšto“. Tokie indai dažniausiai vadinti karbijomis. Tai iš šiaudų supintos pintinės. Be miltų, karbijose laikydavo ir grūdus.
Duonai kepti naudojo keletą skirtingų indų. Vieni jų buvo skirti tešlai maišyti, kiti – kepalui formuoti. Tešlą maišydavo skobtiniuose apvaliuose į viršų išplatėjusiuose kubiluose – duonkubiliuose. Jie buvo ąžuoliniai, kad tešla įgautų geresnį skonį.
Tešlą maišydavo medine į apačią kiek paplatinta mente, pabaigus darbą pridengdavo linine drobule. Kad tešla greičiau išrūgtų, duonkubilis buvo statomas prie krosnies ir apdengiamas kailiniais ar pagalve. Sūduvoje duonkubilį paprastai statydavo ant pasidaryto medinio trikojo.
Duonos kepalai buvo formuojami ant ližės. Paklodavo ajerų, džiovintų kopūstų lapų. Krosnyje buvusioms žarijoms pritraukti naudodavo kačergą.
XIX a. ne tik kibirai vandeniui nešti, bet ir melžtuvės buvo gaminamos iš medinių šulelių. Ir tik po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje plačiai paplito pirktiniai skardiniai kibirai. Pienui košti naudojo paprastą drobės gabalą – koštuvį.
Pienui laikyti bei rauginti buvo paplitusios molinės puodynės arba ąsočiai, dar vadinti uzbonais. Separatoriai grietinei iš pieno išskirti Lietuvoje pirmiausia pasirodė dvaruose ir tik XX a. pr. pasiekė stambesnių ūkininkų ūkius.
Visaip buvo vadinami įvairiausių formų prietaisai sūriams slėgti. Labiausiai paplitę buvo sūrspaudis ir slėgtuvas. Tai tiesiog dvi palaidos arba viename gale sujungtos lentelės. Varškė buvo supilama į pailgą trikampį drobinį krepšelį. Visa tai dėdavo ant suolo tarp dviejų minėtų medinių lentelių ir prislėgdavo sunkiu akmeniu. Sūrius džiovindavo krepšiuose, iš žilvičių pagamintuose narveliuose, lentynose, drobiniuose maišuose.
Sviestą mušdavo trijų tipų muštuvėse. Dažniausiai tai buvo cilindrinės formos muštuvis, kurį pasidėjusios tarp kojų ir viduje buvusį medinį kryžioką kilnodamos aukštyn, žemyn gaspadinės mušdavo sveistą. Vėliau Žemaitijoje ir Suvalkijoje paplito modernesnės sviestmušės – kalataukos. Darbas tapo šiek tiek lengvesnis, nes mušti jau nereikėjo – sukama rankena palengvino visą procesą.
Puodams į krosnį įdėti ir ištraukti buvo skirtas specialus prietaisas – šakės. Neapsieidavo virtuvėje be kibirų, kurie dažniausiai stovėdavo pilni vandens. Prie krosnies laikydavo druskines. Stambią druską grūsdavo pačių pasigaminta nedidele piestele.
Valgydami XIX a. mūsų protėviai naudojo medinius indus: dubenis, šaukštus, samčius. Juos padarydavo šeimos vyrai arba amatininkas iš klevo, beržo, liepos. Duonai pjaustyti peilių geležtes nukaldavo kaimo kalvis. Kriaunos tokiems peiliams buvo gaminamos taip pat iš medžio, kartais – iš avino ar jaučio rago. Šakutes naudojo tik ypač pasiturinčių ūkininkų šeimos, bet dažniausiai jas saugodavo svečiui.
Mėsą žmonės valgydavo su pirštais, ir tik XX a. pr. po truputį valstiečių buityje vietoj medinių atsirado aliuminiai šaukštai, šakutės ir pirktiniai stalo peiliai. Taip pat išnyko iki tol buvęs paprotys valgyti iš vieno dubens.
Dubenys dažniausiai buvo moliniai. Visi valgymui skirti indai buvo laikomi ant sienos kabančioje lentynoje, rečiau – spintose. Senosios indaujos buvo skobtinės su keliomis lentynomis ir plačiomis durimis. Indaujoje buvo laikomi dažniausiai vartojami produktai: lašiniai, rūkytos dešros ir kt.
XX a. pr. visi moliniai indai ir mediniai stalo įrankiai po truputį išnyko – juos išstūmė prekyboje pasirodę aliuminiai. Šeimos valgymo kultūroje atsirado šakutės ir peiliai.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2022-03-14 13:39:50
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Nepiktybiškas nusižengimas gali kainuoti teises * Rajone – gatvių pavadinimų pokyčiai
* Vilkaviškio stalo tenisininkai nenori užleisti iškovotų aukštų pozicijų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|