Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Žemės ūkis

---

Mariaus Kavaliausko teigimu, pirmasis ūkio vikšrinis traktorius ir šiandien puikiai veikia.

Autoriaus nuotr.

Užbalių kaime, Pajevonio seniūnijoje, gyvenantis Marius Kavaliauskas nuo mažens svajojo tapti ūkininku. Šiuo keliu žengia ir vyro tėtis Linas bei senelis Leonas.

Paklausė žmonos

Oficialiai M. Kavaliauskas ūkininkauja dar tik pusantrų metų, tačiau iš tikrųjų žemės ūkyje jis sukasi nuo mažų dienų. Jaunas vyras prisimena, kaip dar būdamas šešerių metų stovėdamas vairuodavo traktorių, nes atsisėdęs ant sėdynės kojomis nepasiekdavo pedalų.

„Iki šiol atmintyje yra išlikusi akimirka, kai tėtis pirmą kartą leido vienam, be suaugusiųjų priežiūros arti laukus. Tuomet buvau ketvirtokas. Pamenu, kaip visas kūnas net drebėjo iš susijaudinimo“, – juokėsi jaunas vyras.

Dar būdamas vaikas jis svajodavo, kad užaugęs taps ūkininku. Besimokydamas mokykloje Marius turėjo tik vieną tikslą – pabaigusiam dvyliktą klasę universitete įstoti į kokią nors žemdirbišką specialybę, kuri vėliau jam praverstų ūkyje. Tiesa, dešimtoje klasėje užbališkis persigalvojo ir ketino mokytis profesinėje mokykloje. Visgi nuo šio žingsnio jį atkalbėjo tuo metu dar tik draugė, o dabar jau ir žmona Viktorija.

„Džiaugiuosi, kad jos paklausiau. Universitete įgijau agronomo specialybę, kuri man šiandien išties labai praverčia. Neretai įvairių firmų konsultantai siūlo įsigyti tokių augalų apsaugos priemonių, kurių tikrai ne visada reikia. Dažniausiai apsigauna tie ūkininkai, kuriems trūksta žinių“, – sakė M. Kavaliauskas.



Sunku būtų pradėti

Marius ūkininkauja kartu su tėčiu, dėde ir seneliu. Bendras šeimos ūkis užima apie 400 ha. Vyrai verčiasi augalininkyste: augina rapsus, javus bei ankštines kultūras. Rapsų ir javų derlius pastaraisiais metais džiugino, o žirniai bei pupos labai nuvylė. Žemdirbio teigimu, ankštiniams augalams pernai labiausiai pakenkė per jų žydėjimą vyravę didžiuliai karščiai.

Ūkyje Užbalių kaimo gyventojas jaučiasi it žuvis vandenyje. Vis dėlto vyras pripažįsta, kad jei neturėtų tėvų užnugario, pradėti ūkininkauti šiais laikais tikrai nesiryžtų.

„Beveik visos žemės jau privatizuotos. Net jei ir įsigyjame naujų plotų, tai dažniausiai tik tuos, kuriuos ir taip nuomojomės. Kainos mūsų sektoriuje taip pat nesuvokiamos. Technika, trąšos ar chemikalai brangsta itin sparčiai. Pavyzdžiui, salietros kaina per paskutinius kelis mėnesius išaugo daugiau nei tris kartus! Jau nekalbu apie žemės nuomą ar pirkimą. Pavyzdžiui, už gana prastos, maždaug 30 balų našumo žemės hektarą prašoma 6–7 tūkstančių eurų, nors reali jo vertė – bent perpus mažesnė. Neretai tokiuose plotuose būtina sutvarkyti melioracijos sistemas, dėl to investicijos dar labiau išauga. Jei atvirai, neįsivaizduoju, kaip šiais laikais be artimųjų pagalbos ir patirties būtų galima pradėti ūkininkauti“, – kalbėjo pašnekovas.

Atnaujina žinias

M. Kavaliauskas ne vien savarankiškai ūkininkauja, bet ir dirba mechanizatoriumi vienoje Marijampolės žemės ūkio įmonėje. Jaunas vyras teigė, kad abi veiklas suderinti įmanoma, tačiau nėra lengva. Ypač daug iššūkių būna per javapjūtę.

„Pasitaiko situacijų, kuomet nemiegu dvi paras iš eilės. Pavyzdžiui, kartais vasarą savo ūkyje tenka iki vėlumos kulti grūdus, o tuomet reikia važiuoti į darbą ir per naktį sėti rapsus. Kol dar esu jaunas ir turiu jėgų, stengiuosi naudotis visomis gyvenimo galimybėmis“, – sakė pašnekovas.

Su žmona Viktorija dvi mažametes dukras – Urtę ir Luknę – auginantis Marius su šeima būna daug rečiau nei norėtų, tačiau jo antroji pusė teigė su tuo jau susitaikiusi ir įpratusi prie tokio gyvenimo būdo. Pats Vyras dažniau namuose būna tik žiemą, kuomet lauko darbai nevyksta, o technika dar tik laukia naujo sezono pradžios.

Šį laikotarpį jaunasis ūkininkas stengiasi išnaudoti atnaujindamas savo žinias. Jis dalyvauja įvairiuose seminaruose, kurių didžioji dalis pastaruoju metu vyksta nuotoliniu būdu.

„Man daug labiau patinka gyvas bendravimas. Tuomet su kitais ūkininkais galime akis į akį padiskutuoti rūpimomis temomis, pasidalyti patirtimis. Sėdėdami prie kompiuterio išgirstame naują informaciją, bet tai – ne tas pats“, – teigė pašnekovas.

Daugiau nei prieš penkmetį Marius feisbuke sukūrė puslapį „Vilkaviškio krašto ūkininkai“, kurį administruoja iki šiol. Jis teigė norėjęs viešai parodyti mūsų rajono žemdirbių gyvenimą. Užbališkis į šį puslapį kelia įvairią informaciją, nuotraukas, vaizdo medžiagą.



Įsikūrė mokykloje

Marius Kavaliauskas su šeima po truputį kuriasi svajonių namus. Jis pripažino, kad jei ne ūkininkavimas, į kaimą gyventi tikrai nebūtų grįžęs, tačiau dabar to visiškai nesigaili.

Jauna šeima įsikūrė buvusios Užbalių mokyklos vietoje. Iš vienos pusės šalia jų gyvena Mariaus tėvai, iš kitos – seneliai. 2016 m. nusipirkę seną ugdymo įstaigos pastatą Kavaliauskai ketino jį restauruoti tik minimaliai – pakeisti stogą, langus, sutvarkyti vidų. Vis dėlto geriau apžiūrėję 1912 m. pastatytą pastatą jie suprato, kad daug geriau bus viską nugriauti, o toje pačioje vietoje pastatyti naują namą. Taip ir buvo padaryta – nugriauta senoji mokyklos dalis, o palikta tik ta, kuri buvo pastatyta 1968 m.

Šiandien Marius su Viktorija įsirengę tik dalį namo. Poros teigimu, reikės palaukti dar bent keletą metų, kol viskas bus pabaigta. Nemažai statybos ir vidaus apdailos darbų M. Kavaliauskas atlieka pats, nors pripažįsta, kad statybos jam nėra prie širdies. Visgi su šiuo amatu jam teko anksčiau ne kartą susidurti – siekdamas greičiau užsidirbti gyvenimo pradžiai jis net keletą žiemų, po darbų ūkyje, vyko į Angliją, kurioje dirbo būtent statybų sektoriuje, buvo iškeliavęs ir į Islandiją, kur surinkinėjo baldus.

Sunkaus darbo nebijantis jaunasis ūkininkas pasakojo, kad namų rangos darbus šiek tiek stabdo ir būtinos investicijos į ūkį. Vyro teigimu, ūkyje šiuo metu labiausiai trūksta džiovyklos ir grūdų laikymo bokštų, taip pat – tiesioginės sėjamosios.

„Dabar namuose galime laikyti tik sėklai skirtus grūdus. Įprastai per javapjūtę jų kainos būna mažiausios, o prieš Naujuosius metus – didžiausios. Esame paskaičiavę, kad jei per žiemą galėtume grūdus laikyti namuose, nemažos investicijos į bokštus atsipirktų per 4–5 metus. Taip pat norisi visiškai pereiti prie tiesioginės sėjos. Kol kas tik rapsus beriame tiesiai į ražienas. Senelis dar nelabai supranta, kaip galima per žiemą palikti neartus laukus, bet ir jis jau pamažu pradeda pastebėti tiesioginės sėjos naudą“, – šypsojosi pašnekovas.

M. Kavaliauskas nori per artimiausią dešimtmetį sukurti modernų šeimos ūkį, kuriame būtų naudojamos pažangiausios technologijos bei technika.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---