„Santaka“ / Siaubo dienos ir naktys Ukrainoje: Europa, o kaip miegojai tu?

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2022-03-01 08:10

Dalinkitės:  


Likus dviem dienoms iki karo pradžios Saša grįžo į Ukrainą pasveikinti savo sesutę Jarysią su gimimo diena.

Asmeninio albumo nuotr.


Siaubo dienos ir naktys Ukrainoje: Europa, o kaip miegojai tu?

Eglė MIČIULIENĖ


Jau ketverius metus Vilniuje gyvenanti lietuvių kilmės ukrainietė Saša Petrauskaitė parskrido į Ukrainą likus dviem dienoms iki karo pradžios. 25 metų mergina pačiu sunkiausiu metu norėjo būti su šeima ir... pasveikinti sesutę su gimtadieniu.


Atsisveikino iš vakaro


Vasario 24-osios paryčiais Rusija pradėjo atakuoti Ukrainą. Bombų buvo numesta ir ant karinės technikos bazės netoli Bojarkos miesto.

Tą patį rytą Bojarkoje Sašos sesutė Jarysia turėjo švęsti gimtadienį – mergaitei suėjo 10 metų. Tam, kas nebuvęs karo zonoje, neįmanoma suvokti, ką jautė žmonės, ruošdamiesi valgyti vaiko gimtadienio tortą ir tuo pat metu sekdami pranešimus apie jų šalyje numuštus lėktuvus bei sraigtasparnius, skaičiuodami žuvusius karius. Iš miesto išvažiuoti šeima delsė, mat gatvės buvo užkištos vos judančiais automobiliais.

„Vakare trumpam nuėjome į svečius pas kaimynystėje gyvenančius draugus. Buvo keista ir baisu su jais atsisveikinti. Labai norėjau susitarti, kad kitą rytą drauge dar išgertume kavos, bet buvo aišku, jog nepavyks“, – sakė Oleksandra Petrauskaitė, kurią draugai vadina tiesiog Saša.

Naktį Bojarkos mieste pasigirdo sprogimai. Viena raketa sprogo virš Sašos namų. Garsas, anot merginos, buvo kažkoks nesuvokiamas, sąmonė įvykius už lango priėmė labiau ne kaip realybę, o kaip kadrus iš filmo apie karą.


Šeima ilgiau nebelaukė – sėdo į automobilį, užrakino duris ir paliko namus. Prieš tai lipnia juosta skersai apklijavo langų stiklus, kad šie nesueižėtų nuo žemę drebinančių sprogimų.

Kaimynai liko savo namuose, nes turėjo rūsį, kuriame galėjo pasislėpti. Tuo tarpu Saša su namiškiais išvažiavo pas draugus į kaimą, kur būtų saugiau.


Vilkaviškis primena gimtinę


Saša gimė ir užaugo Bojarkoje, nedideliame mieste maždaug už 25 km nuo Kijevo. Baigusi mokyklą studijavo istoriją Kijevo Mohylos akademijoje.

Kadangi merginos senelis buvo lietuvis, Oleksandra pradėjo domėtis savo lietuviškomis šaknimis ir atsidūrė Vilniuje. Čia jai taip patiko, kad nutarė pasilikti.

Vilniaus universitete ukrainietė baigė magistrantūrą, Vilniuje sutiko mylimą žmogų – iš Vilkaviškio kilusį Mantą. Mergina su draugu keletą kartų buvo atvykusi ir į Suvalkiją, pas jo senelius.

„Vilkaviškis panašus į mano gimtąjį miestą Ukrainoje – toks pat ramus ir jaukus. Manto šeima mane šiltai priėmė, gal todėl ir pats Vilkaviškis man pasirodė labai artimas“, – pasakojo mergina.

Tačiau vasario 22 d., nors ir žinodama apie karo grėsmę, Saša išvyko į Ukrainą, kad po poros dienų su šeima atšvęstų jaunesnės sesės gimtadienį.


„Žinojau, kad situacija grėsminga, bet labai norėjau pamatyti saviškius, buvau be galo pasiilgusi šeimos, savo šalies, kultūros. Vasario 25 d. turėjau skristi atgal į Vilnių, bet artimųjų tokioje situacijoje palikti nenorėjau. Kai prasidėjo atakos, virš galvos ėmė skristi reaktyviniai lėktuvai ir pasigirdo sprogimai, buvo tikrai baisu. Bet Vilniuje be šeimos turbūt būčiau išprotėjusi. Manau, sesei dabar irgi labai svarbu, kad esu šalia. Vaikystėje tiesiog būtinas saugumo jausmas, o čia net nežinai, kas bus su tavimi ir tavo tėvais. Todėl džiaugiuosi, kad galiu būti kartu“, – kalbėjo ukrainietė.


Palaikymas iš Lietuvos – labai svarbus


Tad vietoje Vilniaus penktadienį, vasario 25-ąją, Saša su šeima atsidūrė per pusantro šimto kilometrų nuo Kijevo esančiame nedideliame kaime.

„Čia kol kas ramu. Daug pavojingiau dideliuose miestuose ir ten, kur yra strateginių objektų, taip pat ir keliuose link valstybės sienos. Kol kas būsime čia, o po keleto dienų planuojame judėti link Lvivo. Iš ten vyksime į Lietuvą“, – penktadienį kalbėjo ukrainietė.

Mergina džiaugėsi, kad sulaukia skambučių ir žinučių iš Lietuvos. „Mums tai tikrai labai svarbu. Ačiū visiems, kas domisi, palaiko“, – į Lietuvą skriejo merginos žinutės.


Deja, nei kitą, nei dar kitą dieną iš Ukrainos Saša neišvyko: degalinėse ėmė trūkti benzino, o savaitgalį šalyje buvo įvesta komendanto valanda.

Oleksandrą ir jos sesutę Jarysią mama su patėviu paliko saugioje vietoje kaime, o patys grįžo į Bojarką savomis jėgomis prisijungti prie savo šalį ginančių tėvynainių.

Saša ir jos artimieji besąlygiškai tiki savo stipria, Ukrainą ginančia kariuomene. „Mūsų kariai mus labai saugo. Tiesa, rusų armija daug didesnė, bet tikiuosi, kad su visų mūsų pagalba ukrainiečių kariuomenei pavyks sustabdyti iš Rusijos einančią jėgą, kad žmonės pagaliau susivienys ir supras, kas iš tikrųjų vyksta. O karas juk tęsiasi jau aštuonerius metus, nors kai kas to iki šiol nepripažino“, – kalbėjo mergina.


Ginklo prieš savus pakelti nespėjo


Saša sakė patyrusi, kaip politinė situacija gali supriešinti net artimus žmones.

„Turiu giminių Rusijoje, tarp jų – ir du pusbroliai kareiviai. Vienas iš jų tarnavo Pskovo desante. Lapkričio mėnesį pusbrolis su savo daliniu buvo pratybose Baltarusijoje ir ten žuvo. O vakar jo divizija buvo išlaipinta mūsų teritorijoje. Man buvo taip keista ir skaudu. Jei nebūtų žuvęs, jis būtų turėjęs kariauti čia, prieš saviškius! Niekada jam nebūčiau to atleidusi“, – pasakojo mergina.

Tačiau Ukrainos žmonės dabar – tarsi stipriai sugniaužtas vienos rankos kumštis. Vis daugiau civilių stoja ginti savo miestų: eina į gatves, gamina Molotovo kokteilius, plikomis rankomis žengia prieš rusų karinę techniką.

„Tikriausiai internete matėte vaizdo įrašą, kur drąsi moteris iškeikia ginkluotą rusų kareivį už tai, kad braunasį į svetimą žemę. Tokie vaizdai mus skatina kelti galvą aukštyn, suteikia vilties ir drąsos“, – kalbėjo ukrainietė.


Ieškojo neperšaunamų liemenių


Saša visą laiką atidžiai seka informaciją apie įvykius jos šalyje.

„Išgirdau gerų žinių, kad jau atsiranda rusų karių, kurie artėdami prie Ukrainos išleidžia iš tankų degalus, kad nereikėtų įvažiuoti į karo zoną. Kareivius pasiekia žinia, kad kirtę sieną jie pateks į tikrą pragarą ir žus!“ – sekmadienio vakare naujienomis dalijosi ukrainietė.

Pati Saša verčia naujausias ją pasiekiančias Ukrainos vyriausybės žinias ir perduoda jas Lietuvai. Taip pat tarpininkauja tarp savo šalies sieną jau kirtusių tautiečių ir jiems pagalbą siūlančių lietuvių.

Vis dėlto sekmadienio vakarą Saša atrodė stipriai išvargusi. 25 metų mergina, kuri turėtų džiaugtis savo jaunyste ir gyvenimo grožiu, visą savaitgalį internetu intensyviai ieškojo karinės amunicijos – neperšaunamų liemenių ir šalmų – savo tėčiui bei kartu su juo esančiam didžiuliam būriui civilių, stojusių ginti miesto.


Merginos tėtis – 54 metų archeologas, vasario 25 d. išėjęs kariauti su svetimšaliais. „Aš esu armijoje. Apginsiu savo šalį, namus ir šeimą“, – toks įrašas atsirado jo feisbuko paskyroje.


Pasaulis nebemiega


Nors eilinių žmonių palaikymo ukrainiečiai sulaukė iškart, vis dėlto pirmosiomis valandomis buvo skaudu girdėti, kad užsienio šalių vadovų reakcija į Rusijos atakas – ne tokia stipri, kokios tikėtasi.

„Na, Europa, kaip miegojai? Nes Ukraina visai nemiegojo! Džiaugiamės, kad susirūpinai, bet to nepakanka! Nepakanka pirmiausiai tau. Ar esi tikra, kad Rusija tavęs nelies? Mokykis iš istorijos, kad istorija nepamokytų tavęs!“ – tokiais skaudžiais žodžiais penktadienio rytą feisbuke prabilo Sašos tautietė Ania Kostiuk.

Tačiau ilgokai snaudusi Europa prabudo, ir ne tik Europa – visas pasaulis. Ukraina sulaukia vis daugiau paramos. Kasdien plinta pranešimai apie smarkiai griežtėjančias sankcijas, auga finansinė, medicininė, karinė parama Ukrainai, vis daugiau šalių apsisprendžia perduoti galingą letalinę ginkluotę. Ir miegas pasaulio nebeima, nes Rusija jau grasina branduoline jėga.

Tuo tarpu Saša, tiek rašydama žinutes, tiek kalbėdama telefonu, visą laiką laikėsi labai tvirtai: nesiskundė, neliejo ašarų ir kartojo: „Viskas gerai, viskas okey.“ Buvo greičiau įpykusi.


Už žmonių kančias ir beprasmiškas žūtis Rusijos tironui Putinui mergina siuntė pačius pikčiausius žodžius: „Linkiu jam skausmingos ir sąmoningos mirties. Apie save šioje situacijoje sunku galvoti. Tačiau žiūriu į sesę, kuri turėjo linksmai švęsti savo gimtadienį, bet vietoje to klausėsi sprogimų ir jautė didžiulę baimę bei nusivylimą. Ukrainoje jau yra žuvusių vaikų – čia apima didžiausias pyktis. Tai – mano žemė, o kažkas leidžia sau daryti tokius baisius dalykus ir spręsti už mane, kaip man gyventi!“





Galerija: Ukraina




Publikuota: 2022-03-01 08:10:31

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai