|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.Galioja iki: 2024-12-09 13:08:10
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Žemės ūkis
|
|
|
Tvarkinga žemės ūkio technika jau laukia pavasario. Ja pasirūpino (iš kairės) Vaidas Bruožis bei Juozas ir Vitalius Sakalauskai.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Gudkaimyje, Kybartų seniūnijoje, ūkininkaujantis Juozas Sakalauskas yra laimingas ūkininkas. Ne, ne todėl, kad turi daug žemių ar kasmet džiaugiasi gausiu derliumi. Nuolat šypsotis jį verčia tai, jog ūkyje kartu dirba ir vaikai su šeimomis.
Skatina nuo mažens
„Didžiausia laimė – kad visi esame sveiki ir kartu siekiame bendrų tikslų. Esame tarsi mažas šeimos kooperatyvas. O dirbti su savais – visada smagiau“, – šypsojosi J. Sakalauskas.
Ūkininkauti jis pradėjo maždaug 1993 m. Iki tol vyras dirbo vairuotoju Gudkaimio žemės ūkio bendrovėje, tačiau supratęs, kad šiame darbe nėra daug perspektyvų, nusprendė pradėti dirbti žemę savarankiškai. Maždaug tuo pačiu metu prie jo prisijungė ir dukra Daiva su vyru Vaidu. Šiandien ūkyje sukasi ir dar du Juozo vaikai su šeimomis – Vitalius bei Edita.
Nuo pat pradžių šeima vystė mišrų ūkį – sėjo javus, laikė keletą karvių. Vienu metu žemdirbių tvartuose kriuksėjo ir maždaug 300 kiaulių, tačiau jų greitai buvo atsisakyta.
„Supratome, kad iš kiaulių neišgyvensime. Tuo metu labiau apsimokėjo grūdus parduoti, o ne sušerti kiaulėms. Jas prižiūrėti labai padėjo sūnus. Pamenu, kaip jis paprašė manęs nupirkti automobilį. Visada laikiausi tos nuomonės, kad žmogui reikia duoti meškerę, bet ne žuvį. Taip padariau ir tąkart: parodžiau pirštu į gardą, kuriame buvo laikomi paršiukai bei liepiau juos užsiauginti ir parsiduoti, o už gautus pinigus nusipirkti taip norimą transporto priemonę. Pamenu, kad sūnus ėmė dar labiau stengtis, jam motyvacijos tikrai netrūko“, – šypsojosi J. Sakalauskas.
Jis pasakojo, kad sūnus ūkyje mėgo suktis nuo mažų dienų. Dar būdamas mažas berniukas Vitalius pasidėjęs ant sėdynės pagalvę mėgdavo traktoriumi arti laukus.
„Buvę įvairių kuriozų. Kartą ardamas pamečiau plūgą, o tai pamačiau tik po kurio laiko. Visada stengiausi pats susitvarkyti su iškilusiais rūpesčiais, į tėtį kreipdavausi tik išskirtiniais atvejais“, – sakė Vitalius Sakalauskas.
Žengia į priekį
Šiandien ūkyje daugiausiai sukasi šeimos vyrai. Jie visi yra pasiskirstę pareigas, stengiasi daugumą darbų atlikti patys. Kai reikia, jie gali būti ir elektrikai, ir suvirintojai, ir netgi statybininkai.
Vyrai neslepia, kad per darbymetį kartais pasitaiko ir ginčų, tačiau jie visuomet išsprendžiami taikiai.
„Tėčio žodis vis dar būna lemiamas, nes jo sukaupta patirtis – didžiausia. Vis dėlto jau yra sričių, į kurias jis nebesikiša. Pavyzdžiui, visa, kas susiję su chemikalais, – mūsų reikalas“, – sakė V. Sakalauskas.
Juozo žentas Vaidas uošvį pavadino geriausiu atsarginių dalių tiekėju. Vyras juokavo, kad net jei darbymečio naktį sugenda kombainas ar traktorius, jo uošvis jau kitos dienos paryčiais būna suradęs, nupirkęs ir parvežęs taip trūkstamą detalę.
Dabartinis šeimos ūkis sudaro maždaug 550 ha. Kasmet šios valdos prasiplečia dar 20 ha. Ūkis aprūpintas naujausia ir našiausia technika, jame beveik nieko netrūksta. Praėjusį rudenį buvo pastatyta nauja džiovykla, kiek anksčiau įsigytas modernus traktorius su purkštuvu.
„Dabar svajojame apie naują kombainą, nes turimas – šiek tiek per mažas. Taip pat norėtume pasistatyti bent tūkstantį tonų talpinančius grūdų laikymo bokštus. Bet kokiu atveju žengiame į priekį ir mėgaujamės darbu. Pamenu, kaip pačioje ūkininkavimo pradžioje dirbome su senais „T-150“ traktoriais, dar vadinamais pusantrašimčiais. Sąlygos nebuvo pačios geriausios. Kasdien dėl gausybės dulkių namo grįždavau purvinas kaip velnias. Kai tik nusipirkome naują vakarietišką traktorių ir namo parėjau toks pat, koks išėjau ryte, žmona net paklausė, ar tikrai buvau laukuose“, – juokėsi Vaidas Bruožis.
Svarstė likviduoti
Nuo pat pradžios šeimos ūkyje buvo laikoma ir banda karvių. Dabar jų yra daugiau nei pusšimtis. Šių galvijų skaičius išaugo maždaug prieš penkiolika metų, kuomet šeima, pasinaudojusi Europos Sąjungos parama, įsigijo šaldytuvą, melžimo aparatus, elektros generatorių, priekabą, srutovežį, bei frontalinį krautuvą. Iki tol ūkininkai laikė 15 karvių ir visas jas melždavo rankomis.
Nedaug trūko, kad šiandien žemdirbių tvartuose karvių jau nebebūtų. Dar rudenį planuota jų atsisakyti.
„Situacija pieno sektoriuje – ne pati geriausia. Žiūrėdavome į sąskaitas ir matydavome, kad dirbame nuostolingai. Vaikai jau tvirtai buvo pasiryžę parduoti gyvulius ir tvartus paversti sandėliais, o aš dar vis tam prieštaravau. Galiausiai ir man teko nuleisti rankas. Visgi maždaug nuo praeitų metų liepos mėnesio pieno kainos po truputį ėmė kilti. Tai privertė bent laikinai atšaukti planus likviduoti bandą. Jokių įsipareigojimų neturime, tad galime sau tą leisti. Be to, turime nuostabią ūkio darbuotoją – melžėją, kurios darbo vietą taip pat norime išsaugoti“, – kalbėjo J. Sakalauskas.
Jo sūnus Vitalius anksčiau trejetą metų dirbo viename Norvegijos gyvulių ūkyje. Jis pasakojo, kad toje šalyje pieno ir mėsos kainas valdininkai tardamiesi su ūkininkų organizacijų atstovais nustato dar metų pradžioje ir vėliau jų jau nebekeičia. Žinodami tai žemdirbiai gali planuoti savo išlaidas ir pajamas. Anot Vitaliaus, panašūs sprendimai padėtų stabilizuoti gyvulininkystės ūkių padėtį ir Lietuvoje, tačiau vyras abejojo, ar mūsų šalyje kada nors bus kažkas panašaus.
Žada atsisakyti
Kadaise Gudkaimio ūkininkai kasmet sėdavo ir cukrinių runkelių, tačiau aplinkinės sunkios žemės tam nebuvo labai tinkamos. Be to, nuolatinės problemos su Marijampolės cukraus fabriku taip pat nepridėjo motyvacijos toliau auginti šiuos šakniavaisius. Nors Vitalius dar buvo pasiryžęs vargti su šia kultūra, tačiau galiausiai kiti šeimos nariai jį nuo to atkalbėjo.
Visgi skirtingų veiklų ūkyje netrūksta. Žemdirbiai taip pat valdo maždaug 12 ha obelų sodą. Tiesa, rūpesčių netrūksta ir šioje srityje. V. Sakalauskas pasakojo, kad šiais metais už parduotą kilogramą ekologiškų obuolių gavo po 6 centus, o skynikams už tą patį kiekį turėjo sumokėti po 4 centus.
„O kur dar transportavimo kaštai? Taip pat niekas nepagalvoja, kad ir vasarą sodus tenka nuolat prižiūrėti, reikia medžius genėti, pjauti aplink juos augančią žolę. Tikrintojai taip pat dažniausiai būna labai priekabūs. Pavyzdžiui, pagal įsipareigojimus būtina nuo medžių nuskinti visus obuolius. Jei atvažiavęs tikrintojas ant kurio nors medelio randa bent vieną vaisių, gresia baudos. Esame jau taip „nudegę“. Be to, kasmet įsipareigojame iš hektaro priskinti bent po 5 tonas obuolių. Supirkėjai tai irgi žino, todėl tuo neretai naudojasi“, – pasakojo V. Sakalauskas.
Jo svainis Vaidas Bruožis sakė, kad greičiausiai obelis po metų, kai baigsis turimi įsipareigojimai, teks iškirsti, o sodą paversti dirbamais laukais.
Neteisinga sistema
Pašnekovai pripažino, kad dauguma ūkininkų išties gyvena neblogai, tačiau pabrėžė, jog visa tai pasiekia tik sunkiu darbu.
„Per javapjūtę namo grįžtame jau po vidurnakčio. Paprastai tuo metu kaime jau nedega nė viena šviesa – visi saldžiai miega. Keliamės taip pat anksčiau už kitus. Darbų netrūksta ne tik vasarą. Mes, gyvulininkai, rūpesčių apskritai turime ištisus metus“, – pabrėžė J. Sakalauskas.
V. Bruožis neslėpė, kad jį kartais pykdo aplinkinių požiūris į ūkininkus. Ypač kai visuomenėje pasigirsta kalbų, kad žemdirbiai nemoka mokesčių.
„Nežinau, kaip kiti, bet vien aš pernai sumokėjau 11 tūkst. eurų pelno mokesčio. O kur dar mokesčiai „Sodrai“, Ligonių kasai ir kt. Bendra suma siekė daugiau nei 20 tūkst. eurų. Mūsų valstybės mokestinėje sistemoje matau nemažai spragų. Pavyzdžiui, nusipirkęs žemės privalau už ją dar ir mokesčius sumokėti. Bet juk tai – mano darbo įrankis! Kodėl įmonės, perkančios stakles ar kokią nors kitą įrangą, už jas mokesčių nemoka, nors tai taip pat jų darbo įrankiai?“ – klausė V. Bruožis.
Aistringi gerbėjai
Ūkininkams neramu ir dėl augančių kainų. V. Bruožis pasakojo, kad nors pernai kilo grūdų supirkimo kainos, tačiau pokytis nė iš tolo neprilygsta trąšų ar chemikalų kainų šuoliui. Pavyzdžiui, pernai už skystųjų trąšų toną V. Bruožis mokėjo 190 eurų, o šiemet – 640 eurų. Salietros kaina per šį laikotarpį taip pat paaugo nuo 220 eurų iki maždaug 700 eurų už toną.
Nepaisant visko, pašnekovai nežada nukabinti nosių ir nori toliau mėgautis ūkininkavimu. O pomėgių jie turi ir daugiau. Vyrus vienija meilė sportui. Visi jie – aistringi Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ gerbėjai ir netgi rėmėjai. Vaidas pats kadaise žaidė šioje komandoje, buvo jos kapitonu. Visgi sunkios traumos privertė anksčiau laiko baigti karjerą.
Visi vyrai taip pat neretai keliauja į Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos namų rungtynes, mėgsta lankytis įvairiuose koncertuose ir operose. Kai tik atranda vieną kitą laisvą minutę, ūkininkai su šeimomis keliauja prie jūros ar į sanatoriją.
„Kadangi mūsų daug, kartais galime vieni kitus trumpam paleisti nuo darbų“, – šypsojosi J. Sakalauskas.
Gudkaimyje, Kybartų seniūnijoje, ūkininkaujantis Juozas Sakalauskas yra laimingas ūkininkas. Ne, ne todėl, kad turi daug žemių ar kasmet džiaugiasi gausiu derliumi. Nuolat šypsotis jį verčia tai, jog ūkyje kartu dirba ir vaikai su šeimomis. |
„Didžiausia laimė – kad visi esame sveiki ir kartu siekiame bendrų tikslų. Esame tarsi mažas šeimos kooperatyvas. O dirbti su savais – visada smagiau“, – šypsojosi J. Sakalauskas.
Ūkininkauti jis pradėjo maždaug 1993 m. Iki tol vyras dirbo vairuotoju Gudkaimio žemės ūkio bendrovėje, tačiau supratęs, kad šiame darbe nėra daug perspektyvų, nusprendė pradėti dirbti žemę savarankiškai. Maždaug tuo pačiu metu prie jo prisijungė ir dukra Daiva su vyru Vaidu. Šiandien ūkyje sukasi ir dar du Juozo vaikai su šeimomis – Vitalius bei Edita.
Nuo pat pradžių šeima vystė mišrų ūkį – sėjo javus, laikė keletą karvių. Vienu metu žemdirbių tvartuose kriuksėjo ir maždaug 300 kiaulių, tačiau jų greitai buvo atsisakyta.
„Supratome, kad iš kiaulių neišgyvensime. Tuo metu labiau apsimokėjo grūdus parduoti, o ne sušerti kiaulėms. Jas prižiūrėti labai padėjo sūnus. Pamenu, kaip jis paprašė manęs nupirkti automobilį. Visada laikiausi tos nuomonės, kad žmogui reikia duoti meškerę, bet ne žuvį. Taip padariau ir tąkart: parodžiau pirštu į gardą, kuriame buvo laikomi paršiukai bei liepiau juos užsiauginti ir parsiduoti, o už gautus pinigus nusipirkti taip norimą transporto priemonę. Pamenu, kad sūnus ėmė dar labiau stengtis, jam motyvacijos tikrai netrūko“, – šypsojosi J. Sakalauskas.
Jis pasakojo, kad sūnus ūkyje mėgo suktis nuo mažų dienų. Dar būdamas mažas berniukas Vitalius pasidėjęs ant sėdynės pagalvę mėgdavo traktoriumi arti laukus.
„Buvę įvairių kuriozų. Kartą ardamas pamečiau plūgą, o tai pamačiau tik po kurio laiko. Visada stengiausi pats susitvarkyti su iškilusiais rūpesčiais, į tėtį kreipdavausi tik išskirtiniais atvejais“, – sakė Vitalius Sakalauskas.
Šiandien ūkyje daugiausiai sukasi šeimos vyrai. Jie visi yra pasiskirstę pareigas, stengiasi daugumą darbų atlikti patys. Kai reikia, jie gali būti ir elektrikai, ir suvirintojai, ir netgi statybininkai.
Vyrai neslepia, kad per darbymetį kartais pasitaiko ir ginčų, tačiau jie visuomet išsprendžiami taikiai.
„Tėčio žodis vis dar būna lemiamas, nes jo sukaupta patirtis – didžiausia. Vis dėlto jau yra sričių, į kurias jis nebesikiša. Pavyzdžiui, visa, kas susiję su chemikalais, – mūsų reikalas“, – sakė V. Sakalauskas.
Juozo žentas Vaidas uošvį pavadino geriausiu atsarginių dalių tiekėju. Vyras juokavo, kad net jei darbymečio naktį sugenda kombainas ar traktorius, jo uošvis jau kitos dienos paryčiais būna suradęs, nupirkęs ir parvežęs taip trūkstamą detalę.
Dabartinis šeimos ūkis sudaro maždaug 550 ha. Kasmet šios valdos prasiplečia dar 20 ha. Ūkis aprūpintas naujausia ir našiausia technika, jame beveik nieko netrūksta. Praėjusį rudenį buvo pastatyta nauja džiovykla, kiek anksčiau įsigytas modernus traktorius su purkštuvu.
„Dabar svajojame apie naują kombainą, nes turimas – šiek tiek per mažas. Taip pat norėtume pasistatyti bent tūkstantį tonų talpinančius grūdų laikymo bokštus. Bet kokiu atveju žengiame į priekį ir mėgaujamės darbu. Pamenu, kaip pačioje ūkininkavimo pradžioje dirbome su senais „T-150“ traktoriais, dar vadinamais pusantrašimčiais. Sąlygos nebuvo pačios geriausios. Kasdien dėl gausybės dulkių namo grįždavau purvinas kaip velnias. Kai tik nusipirkome naują vakarietišką traktorių ir namo parėjau toks pat, koks išėjau ryte, žmona net paklausė, ar tikrai buvau laukuose“, – juokėsi Vaidas Bruožis.
Nuo pat pradžios šeimos ūkyje buvo laikoma ir banda karvių. Dabar jų yra daugiau nei pusšimtis. Šių galvijų skaičius išaugo maždaug prieš penkiolika metų, kuomet šeima, pasinaudojusi Europos Sąjungos parama, įsigijo šaldytuvą, melžimo aparatus, elektros generatorių, priekabą, srutovežį, bei frontalinį krautuvą. Iki tol ūkininkai laikė 15 karvių ir visas jas melždavo rankomis.
Nedaug trūko, kad šiandien žemdirbių tvartuose karvių jau nebebūtų. Dar rudenį planuota jų atsisakyti.
„Situacija pieno sektoriuje – ne pati geriausia. Žiūrėdavome į sąskaitas ir matydavome, kad dirbame nuostolingai. Vaikai jau tvirtai buvo pasiryžę parduoti gyvulius ir tvartus paversti sandėliais, o aš dar vis tam prieštaravau. Galiausiai ir man teko nuleisti rankas. Visgi maždaug nuo praeitų metų liepos mėnesio pieno kainos po truputį ėmė kilti. Tai privertė bent laikinai atšaukti planus likviduoti bandą. Jokių įsipareigojimų neturime, tad galime sau tą leisti. Be to, turime nuostabią ūkio darbuotoją – melžėją, kurios darbo vietą taip pat norime išsaugoti“, – kalbėjo J. Sakalauskas.
Jo sūnus Vitalius anksčiau trejetą metų dirbo viename Norvegijos gyvulių ūkyje. Jis pasakojo, kad toje šalyje pieno ir mėsos kainas valdininkai tardamiesi su ūkininkų organizacijų atstovais nustato dar metų pradžioje ir vėliau jų jau nebekeičia. Žinodami tai žemdirbiai gali planuoti savo išlaidas ir pajamas. Anot Vitaliaus, panašūs sprendimai padėtų stabilizuoti gyvulininkystės ūkių padėtį ir Lietuvoje, tačiau vyras abejojo, ar mūsų šalyje kada nors bus kažkas panašaus.
Kadaise Gudkaimio ūkininkai kasmet sėdavo ir cukrinių runkelių, tačiau aplinkinės sunkios žemės tam nebuvo labai tinkamos. Be to, nuolatinės problemos su Marijampolės cukraus fabriku taip pat nepridėjo motyvacijos toliau auginti šiuos šakniavaisius. Nors Vitalius dar buvo pasiryžęs vargti su šia kultūra, tačiau galiausiai kiti šeimos nariai jį nuo to atkalbėjo.
Visgi skirtingų veiklų ūkyje netrūksta. Žemdirbiai taip pat valdo maždaug 12 ha obelų sodą. Tiesa, rūpesčių netrūksta ir šioje srityje. V. Sakalauskas pasakojo, kad šiais metais už parduotą kilogramą ekologiškų obuolių gavo po 6 centus, o skynikams už tą patį kiekį turėjo sumokėti po 4 centus.
„O kur dar transportavimo kaštai? Taip pat niekas nepagalvoja, kad ir vasarą sodus tenka nuolat prižiūrėti, reikia medžius genėti, pjauti aplink juos augančią žolę. Tikrintojai taip pat dažniausiai būna labai priekabūs. Pavyzdžiui, pagal įsipareigojimus būtina nuo medžių nuskinti visus obuolius. Jei atvažiavęs tikrintojas ant kurio nors medelio randa bent vieną vaisių, gresia baudos. Esame jau taip „nudegę“. Be to, kasmet įsipareigojame iš hektaro priskinti bent po 5 tonas obuolių. Supirkėjai tai irgi žino, todėl tuo neretai naudojasi“, – pasakojo V. Sakalauskas.
Jo svainis Vaidas Bruožis sakė, kad greičiausiai obelis po metų, kai baigsis turimi įsipareigojimai, teks iškirsti, o sodą paversti dirbamais laukais.
Pašnekovai pripažino, kad dauguma ūkininkų išties gyvena neblogai, tačiau pabrėžė, jog visa tai pasiekia tik sunkiu darbu.
„Per javapjūtę namo grįžtame jau po vidurnakčio. Paprastai tuo metu kaime jau nedega nė viena šviesa – visi saldžiai miega. Keliamės taip pat anksčiau už kitus. Darbų netrūksta ne tik vasarą. Mes, gyvulininkai, rūpesčių apskritai turime ištisus metus“, – pabrėžė J. Sakalauskas.
V. Bruožis neslėpė, kad jį kartais pykdo aplinkinių požiūris į ūkininkus. Ypač kai visuomenėje pasigirsta kalbų, kad žemdirbiai nemoka mokesčių.
„Nežinau, kaip kiti, bet vien aš pernai sumokėjau 11 tūkst. eurų pelno mokesčio. O kur dar mokesčiai „Sodrai“, Ligonių kasai ir kt. Bendra suma siekė daugiau nei 20 tūkst. eurų. Mūsų valstybės mokestinėje sistemoje matau nemažai spragų. Pavyzdžiui, nusipirkęs žemės privalau už ją dar ir mokesčius sumokėti. Bet juk tai – mano darbo įrankis! Kodėl įmonės, perkančios stakles ar kokią nors kitą įrangą, už jas mokesčių nemoka, nors tai taip pat jų darbo įrankiai?“ – klausė V. Bruožis.
Ūkininkams neramu ir dėl augančių kainų. V. Bruožis pasakojo, kad nors pernai kilo grūdų supirkimo kainos, tačiau pokytis nė iš tolo neprilygsta trąšų ar chemikalų kainų šuoliui. Pavyzdžiui, pernai už skystųjų trąšų toną V. Bruožis mokėjo 190 eurų, o šiemet – 640 eurų. Salietros kaina per šį laikotarpį taip pat paaugo nuo 220 eurų iki maždaug 700 eurų už toną.
Nepaisant visko, pašnekovai nežada nukabinti nosių ir nori toliau mėgautis ūkininkavimu. O pomėgių jie turi ir daugiau. Vyrus vienija meilė sportui. Visi jie – aistringi Kybartų futbolo klubo „Sveikata“ gerbėjai ir netgi rėmėjai. Vaidas pats kadaise žaidė šioje komandoje, buvo jos kapitonu. Visgi sunkios traumos privertė anksčiau laiko baigti karjerą.
Visi vyrai taip pat neretai keliauja į Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos namų rungtynes, mėgsta lankytis įvairiuose koncertuose ir operose. Kai tik atranda vieną kitą laisvą minutę, ūkininkai su šeimomis keliauja prie jūros ar į sanatoriją.
„Kadangi mūsų daug, kartais galime vieni kitus trumpam paleisti nuo darbų“, – šypsojosi J. Sakalauskas.
Publikuota: 2022-01-25 08:21:41
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Bartninkų seniūnas: reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti * Pagaliau patvirtinti beveik metus valdininkų stalčiuose išgulėję sprendimai
* Lovatiesės iš močiučių spintų nušvito audimų raštais
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|