|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda dirbamos žemės Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.Galioja iki: 2024-09-29 09:16:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Antrojo pasaulinio karo laikų patranką Virginijus Adomaitis pastatė ant tuos pačius laikus menančio bunkerio stogo.
Autorės nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Prieš dvidešimt metų kone priverstinai vilkaviškiečio įsigytas medžioklinis šautuvas vėliau išaugo į vertingą ginklų kolekciją. Dabar ant sienos kabo 12 senovinių šautuvų, o pastato stogą puošia Antrojo pasaulinio karo laikų patranka.
Praryja laisvalaikį
Prieš daugiau nei dešimtmetį „Santakoje“ rašėme, kaip vilkaviškiečiui Virginijui Adomaičiui kilo idėja apleistame, nuo Antrojo pasaulinio karo likusiame bunkeryje įsirengti medžiotojų namelį. Mat teisės mokslus baigusį ir ilgai teisėsaugos sistemoje dirbusį vyrą visada traukė uniforma, ginklai, karo laikų trofėjai.
Kai Virginijus draugams aprodė neišvaizdų 36 m² statinį, gelžbetoninių sienų padalytą į 8 mažus kambariukus, šie pasišaipė iš tokios idėjos ir nepatikėjo, kad ją pavyks įgyvendinti. Apkasų ir brūzgynų apjuostas niūrus gelžbetoninis kupolas, į kurį saulė patekdavo tik pro šaudymo angas, niekaip nepriminė poilsiui tinkamos erdvės.
Tačiau 2011 metais pakvietęs į įkurtuves Virginijus nustebino ne vieną – apkasų ir brūzgynų nebuvo nė žymės, o pušelėmis apsodintoje teritorijoje puikavosi praėjusio amžiaus istoriją menantis pastatas, su židiniu ir medžioklės trofėjais išpuoštomis sienomis.
V. Adomaitis neslėpė, kad bunkeris – mylimiausia jo poilsio vieta, kuri praryja kone visą laisvalaikį. Mat aplink bunkerį ir greta čiurlenantį Širvintos upelį bei tvenkinį plyti 12 ha privačios žemės, priklausančios Virginijaus tėvams. Gražioje vietoje poilsiauti renkasi jaunimas, greta driekiasi Alvito klubo, kuriam priklauso vilkaviškietis, medžioklės plotai, suaugusiame, paties rankomis sodintame pušynėlyje dygsta grybai, užklysta stirnų, kitų laukinių gyvūnų, tad veiklos didelėje teritorijoje tikrai netrūksta.
Paskatino draugas
Neseniai bunkerio sieną papuošė vertinga senovinių medžioklinių šautuvų kolekcija. Virginijus pripažįsta, jog tam, kad tilptų stendas su 12 sukauptų ginklų, teko 80 cm pailginti vidinę bunkerio sieną. Tačiau visa kolekcija, kurios kiekvieną egzempliorių ant stendo laiko iš stirnų ragų sukonstruoti laikikliai, tikrai įspūdinga.
Vilkaviškietis juokiasi, kad senovinių ginklų kolekcininku jis tapo kone per prievartą. Prieš du dešimtmečius, kai dar V. Adomaitis dirbo policijos komisariate, draugas prasitarė, jog labai norėtų poilsio kambario sieną papuošti vienvamzdžiu šautuvu. Kadangi mirus medžiotojui šeima ginklus privalėdavo pirmiausia priduoti policijos komisariatui, o tik po to galėdavo parduoti, pareigūnai apie savininko netekusius šautuvus sužinodavo pirmieji. Taip draugo prašymu Virginijus įgijo gražų, senovinį šautuvą.
Bet netrukus paaiškėjo, kad draugas išsiskyrė su žmona ir išsikraustė iš namų, ant kurių sienos turėjo kaboti senovinis ginklas. Tad Virginijus buvo priverstas ieškoti, kas galėtų deaktyvuoti ginklą, ir pasikabino jį savo tarnybiniame kabinete.
Ilgainiui žvelgdamas į vienišą ginklą tuomet policijos komisariato vadovu dirbęs vilkaviškietis nusprendė papildyti kolekciją ir vis įsigydavo įdomesnį šautuvą, jį restauruodavo, deaktyvuodavo. Šis hobis kainuodavo daug laiko ir nemažai pinigų, tačiau aistra vis labiau įtraukė.
Skirtingi mechanizmai
Vėliau Virginijus nutarė, kad į kolekciją priims tik tuos šautuvus, kurių spynos uždarymo mechanizmas bus kitokios konstrukcijos, nei jau turimo. Dabar V. Adomaičio kolekcijoje yra šautuvų su spynomis, kurios atsirakina nuvažiuodamos bėgeliu, paspaudus mygtuką, pasukus rankenėlę ir t. t.
– Dabar turiu 12 senovinių medžioklinių šautuvų su skirtingais užrakinimo mechanizmais ir manau, kad kitokių jau neatrasiu. Visi šautuvai – ne didesnio nei 16 mm kalibro, yra titnaginių, kapsulinių, turiu ir trivamzdį „drilingą“, trijų buožės – su rankų darbo drožiniais – kiekvienas savaip unikalus, – su kolekcininko entuziazmu dėstė V. Adomaitis.
Seniausiam Virginijaus Adomaičio kolekcijos šautuvui – ne mažiau kaip 150 metų, mat tokio modelio kapsuliniai ginklai buvo gaminami 1850–1870 metais, jauniausias mena praėjusio amžiaus vidurį. Visi įsigyti mūsų rajone arba tarnavę vilkaviškiečiams ir į „gimtinę“ grįžę kolekcininko dėka.
Vieną šautuvą su išdrožinėta drakono galva kolekcininkas buvo nusižiūrėjęs jau prieš 13 metų, tačiau už jį savininkas prašė labai brangiai. Pagailėjęs tokios investicijos, vėliau tą patį šautuvą Virginijus įgijo keliskart pigiau, mat savininkas pametė originalią detalę, tad šautuvas prarado vertę. O V. Adomaitis jau turėjo tokios pačios konstrukcijos šautuvą, tad jį domino tik dekoruota buožė, kurią specialistai be problemų primontavo prie kito ginklo.
Apie kiekvieną savo šautuvą V. Adomaitis galėtų pasakoti ilgiausias istorijas. Už vienus egzempliorius paklotos nemažos pinigų sumos, kiti tiesiog įsiūlyti, mat buvę šeimininkai nenorėjo eiti vargo kelių, kad juos legalizuotų, ar mokėti nemažų pinigų už deaktyvavimą. Vien ginklo perdirbimas, kad juo nebūtų galima šaudyti, kainuoja kelis šimtus eurų ir sunku rasti įmonę, kuri apsiimtų jį perdirbti.
Kolekcininkas prisipažįsta, jog teko padėti nemažai pastangų, gilintis į aibes įstatymų, kol pavyko įteisinti visus įsigytus ginklus, kad jų dokumentai būtų tvarkingi. Mat su ginklais susiję įstatymai keitėsi ne kartą ir reikalavimai griežtėjo. Daugeliu atveju V. Adomaičiui padėjo tai, kad jis yra baigęs teisės mokslus, tad moka įsigilinti į dokumentų kalbą.
Ant stogo – patranka
Būtent dėl šios priežasties bunkeryje atsirado ir Antrojo pasaulinio karo laikų patranka bei 105 mm kalibro vokiškos patrankos vamzdis. Beje, pastarajam pagal kalibrą labai tinka Krašto apsaugos ministerijos dovanota gilzė, kaip padėka už bendradarbiavimą su krašto apsaugos savanorių pajėgomis.
V. Adomaitis seniai svajojo ant bunkerio stogo pastatyti Antrojo pasaulinio karo laikų patranką, tačiau savininkas trofėjaus nenorėjo parduoti. Tačiau pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą civiliams asmenims patrankų turėti negalima, todėl vyras įsigąsdino, kad dėl nelegaliai laikomo trofėjaus gali užsitraukti baudžiamąją atsakomybę. Todėl vieną dieną jis pats paskambino ir paklausė, ar V. Adomaitis dar vis norėtų patranka papuošti bunkerio stogą.
Virginijus ilgai studijavo įstatymus, kol aptiko, kad juose numatoma išimtis – deaktyvuotą patranką turėti galima, o jam siūlyto trofėjaus vamzdis buvo peršautas, tad kaip ginklo jos naudoti nebuvo įmanoma.
Vilkaviškietis prisipažino, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialistai nesutiko registruoti patrankos, nes buvo įsitikinę, kad taip pažeis įstatymus.
V. Adomaičiui teko pasiekti net Vilnių – Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą. Iš sostinės atvažiavę ekspertai apžiūrėjo didžiulį ginklą ir pripažino, kad jis tikrai netinkamas šaudyti, tačiau kad patranka būtų visiškai deaktyvuota, reikėjo išgręžti dvi papildomas skyles ir užrakto spyną privirinti prie vamzdžio korpuso.
Nors plėsti ginklų kolekcijos V. Adomaitis nebeketina, niekada negali žinoti, kokių netikėtumų gali iškrėsti gyvenimas. Juk pati kolekcija taip pat prasidėjo nuo netikėtumo.
Prieš dvidešimt metų kone priverstinai vilkaviškiečio įsigytas medžioklinis šautuvas vėliau išaugo į vertingą ginklų kolekciją. Dabar ant sienos kabo 12 senovinių šautuvų, o pastato stogą puošia Antrojo pasaulinio karo laikų patranka. |
Prieš daugiau nei dešimtmetį „Santakoje“ rašėme, kaip vilkaviškiečiui Virginijui Adomaičiui kilo idėja apleistame, nuo Antrojo pasaulinio karo likusiame bunkeryje įsirengti medžiotojų namelį. Mat teisės mokslus baigusį ir ilgai teisėsaugos sistemoje dirbusį vyrą visada traukė uniforma, ginklai, karo laikų trofėjai.
Kai Virginijus draugams aprodė neišvaizdų 36 m² statinį, gelžbetoninių sienų padalytą į 8 mažus kambariukus, šie pasišaipė iš tokios idėjos ir nepatikėjo, kad ją pavyks įgyvendinti. Apkasų ir brūzgynų apjuostas niūrus gelžbetoninis kupolas, į kurį saulė patekdavo tik pro šaudymo angas, niekaip nepriminė poilsiui tinkamos erdvės.
Tačiau 2011 metais pakvietęs į įkurtuves Virginijus nustebino ne vieną – apkasų ir brūzgynų nebuvo nė žymės, o pušelėmis apsodintoje teritorijoje puikavosi praėjusio amžiaus istoriją menantis pastatas, su židiniu ir medžioklės trofėjais išpuoštomis sienomis.
V. Adomaitis neslėpė, kad bunkeris – mylimiausia jo poilsio vieta, kuri praryja kone visą laisvalaikį. Mat aplink bunkerį ir greta čiurlenantį Širvintos upelį bei tvenkinį plyti 12 ha privačios žemės, priklausančios Virginijaus tėvams. Gražioje vietoje poilsiauti renkasi jaunimas, greta driekiasi Alvito klubo, kuriam priklauso vilkaviškietis, medžioklės plotai, suaugusiame, paties rankomis sodintame pušynėlyje dygsta grybai, užklysta stirnų, kitų laukinių gyvūnų, tad veiklos didelėje teritorijoje tikrai netrūksta.
Neseniai bunkerio sieną papuošė vertinga senovinių medžioklinių šautuvų kolekcija. Virginijus pripažįsta, jog tam, kad tilptų stendas su 12 sukauptų ginklų, teko 80 cm pailginti vidinę bunkerio sieną. Tačiau visa kolekcija, kurios kiekvieną egzempliorių ant stendo laiko iš stirnų ragų sukonstruoti laikikliai, tikrai įspūdinga.
Vilkaviškietis juokiasi, kad senovinių ginklų kolekcininku jis tapo kone per prievartą. Prieš du dešimtmečius, kai dar V. Adomaitis dirbo policijos komisariate, draugas prasitarė, jog labai norėtų poilsio kambario sieną papuošti vienvamzdžiu šautuvu. Kadangi mirus medžiotojui šeima ginklus privalėdavo pirmiausia priduoti policijos komisariatui, o tik po to galėdavo parduoti, pareigūnai apie savininko netekusius šautuvus sužinodavo pirmieji. Taip draugo prašymu Virginijus įgijo gražų, senovinį šautuvą.
Bet netrukus paaiškėjo, kad draugas išsiskyrė su žmona ir išsikraustė iš namų, ant kurių sienos turėjo kaboti senovinis ginklas. Tad Virginijus buvo priverstas ieškoti, kas galėtų deaktyvuoti ginklą, ir pasikabino jį savo tarnybiniame kabinete.
Ilgainiui žvelgdamas į vienišą ginklą tuomet policijos komisariato vadovu dirbęs vilkaviškietis nusprendė papildyti kolekciją ir vis įsigydavo įdomesnį šautuvą, jį restauruodavo, deaktyvuodavo. Šis hobis kainuodavo daug laiko ir nemažai pinigų, tačiau aistra vis labiau įtraukė.
Vėliau Virginijus nutarė, kad į kolekciją priims tik tuos šautuvus, kurių spynos uždarymo mechanizmas bus kitokios konstrukcijos, nei jau turimo. Dabar V. Adomaičio kolekcijoje yra šautuvų su spynomis, kurios atsirakina nuvažiuodamos bėgeliu, paspaudus mygtuką, pasukus rankenėlę ir t. t.
– Dabar turiu 12 senovinių medžioklinių šautuvų su skirtingais užrakinimo mechanizmais ir manau, kad kitokių jau neatrasiu. Visi šautuvai – ne didesnio nei 16 mm kalibro, yra titnaginių, kapsulinių, turiu ir trivamzdį „drilingą“, trijų buožės – su rankų darbo drožiniais – kiekvienas savaip unikalus, – su kolekcininko entuziazmu dėstė V. Adomaitis.
Seniausiam Virginijaus Adomaičio kolekcijos šautuvui – ne mažiau kaip 150 metų, mat tokio modelio kapsuliniai ginklai buvo gaminami 1850–1870 metais, jauniausias mena praėjusio amžiaus vidurį. Visi įsigyti mūsų rajone arba tarnavę vilkaviškiečiams ir į „gimtinę“ grįžę kolekcininko dėka.
Vieną šautuvą su išdrožinėta drakono galva kolekcininkas buvo nusižiūrėjęs jau prieš 13 metų, tačiau už jį savininkas prašė labai brangiai. Pagailėjęs tokios investicijos, vėliau tą patį šautuvą Virginijus įgijo keliskart pigiau, mat savininkas pametė originalią detalę, tad šautuvas prarado vertę. O V. Adomaitis jau turėjo tokios pačios konstrukcijos šautuvą, tad jį domino tik dekoruota buožė, kurią specialistai be problemų primontavo prie kito ginklo.
Apie kiekvieną savo šautuvą V. Adomaitis galėtų pasakoti ilgiausias istorijas. Už vienus egzempliorius paklotos nemažos pinigų sumos, kiti tiesiog įsiūlyti, mat buvę šeimininkai nenorėjo eiti vargo kelių, kad juos legalizuotų, ar mokėti nemažų pinigų už deaktyvavimą. Vien ginklo perdirbimas, kad juo nebūtų galima šaudyti, kainuoja kelis šimtus eurų ir sunku rasti įmonę, kuri apsiimtų jį perdirbti.
Kolekcininkas prisipažįsta, jog teko padėti nemažai pastangų, gilintis į aibes įstatymų, kol pavyko įteisinti visus įsigytus ginklus, kad jų dokumentai būtų tvarkingi. Mat su ginklais susiję įstatymai keitėsi ne kartą ir reikalavimai griežtėjo. Daugeliu atveju V. Adomaičiui padėjo tai, kad jis yra baigęs teisės mokslus, tad moka įsigilinti į dokumentų kalbą.
Būtent dėl šios priežasties bunkeryje atsirado ir Antrojo pasaulinio karo laikų patranka bei 105 mm kalibro vokiškos patrankos vamzdis. Beje, pastarajam pagal kalibrą labai tinka Krašto apsaugos ministerijos dovanota gilzė, kaip padėka už bendradarbiavimą su krašto apsaugos savanorių pajėgomis.
V. Adomaitis seniai svajojo ant bunkerio stogo pastatyti Antrojo pasaulinio karo laikų patranką, tačiau savininkas trofėjaus nenorėjo parduoti. Tačiau pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą civiliams asmenims patrankų turėti negalima, todėl vyras įsigąsdino, kad dėl nelegaliai laikomo trofėjaus gali užsitraukti baudžiamąją atsakomybę. Todėl vieną dieną jis pats paskambino ir paklausė, ar V. Adomaitis dar vis norėtų patranka papuošti bunkerio stogą.
Virginijus ilgai studijavo įstatymus, kol aptiko, kad juose numatoma išimtis – deaktyvuotą patranką turėti galima, o jam siūlyto trofėjaus vamzdis buvo peršautas, tad kaip ginklo jos naudoti nebuvo įmanoma.
Vilkaviškietis prisipažino, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialistai nesutiko registruoti patrankos, nes buvo įsitikinę, kad taip pažeis įstatymus.
V. Adomaičiui teko pasiekti net Vilnių – Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrą. Iš sostinės atvažiavę ekspertai apžiūrėjo didžiulį ginklą ir pripažino, kad jis tikrai netinkamas šaudyti, tačiau kad patranka būtų visiškai deaktyvuota, reikėjo išgręžti dvi papildomas skyles ir užrakto spyną privirinti prie vamzdžio korpuso.
Nors plėsti ginklų kolekcijos V. Adomaitis nebeketina, niekada negali žinoti, kokių netikėtumų gali iškrėsti gyvenimas. Juk pati kolekcija taip pat prasidėjo nuo netikėtumo.
Galerija: Kolekcija
Publikuota: 2022-01-04 08:26:13
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ant Vilkaviškio pastatų „nutūpė“ paukščiai ir gyvūnai *V. Kudirka besidomintis vilkaviškietis siekia ištaisyti istorinę klaidą
* Gamtos turtai – nuo grybo iki erelio
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|