„Santaka“ / Į vaikystės namus sugrįžęs sportininkas populiarins džiudžitsu / Sportas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Sportas

Dalinkitės:  


„Talentas plius darbas – ir tu tampi olimpiniu čempionu“, – taip trumpai sėkmės formulę nusakė tituluotas sportininkas Rolandas Janavičius (centre).

Asmeninio albumo nuotr.


Į vaikystės namus sugrįžęs sportininkas populiarins džiudžitsu


Rolandas Janavičius – daugkartinis čempionas, gausiai tituluotas dziudo ir braziliško džiudžitsu (Jiu-Jitsu) sportininkas, gali būti pavyzdžiu kiekvienam, o posakis „kuklumas žmogų puošia“ tarsi buvo sukurtas jam.

Pradžia – Pilviškiuose

Rolandas Janavičius gimė, augo ir mokėsi Pilviškiuose, čia pradėjo ir sportuoti. Dvikoviniu sportu, ypač džiudžitsu, pradėjo rimtai domėtis būdamas 13 metų. Greisi šeimos, džiudžitsu sporto dievaičių, pasiekimai tapo jo vaikystės svajone.

Pirmasis Rolando treneris buvo Kęstutis Smirnovas, tuomet Pilviškiuose į sporto salę surinkęs apie šimtą vaikų. Deja, po metų iš to būrio beliko tik keletas, o galų gale – tik du. Treniruotis paaugliui teko važinėti į Šakius. Pasak Rolando, Lietuvos čempionatuose tuomet medalių iškovoti jam nepavyko, aukščiausiai pasisekė pakilti iki 7–5 vietos.

Apie savo pirmąjį trenerį K. Smirnovą Rolandas atsiliepia tik geru žodžiu ir iki šiol gerbia ne tik už jo laimėjimus sporte bei gausius titulus, bet ir už pozityvumą, geranoriškumą, puikią nuotaiką ir šypseną, už tai, kad laikosi duoto žodžio. Treneris anksti pastebėjo Rolando gabumus, potencialą ir siūlė pasukti profesionalaus sporto keliu – tapti mišrių kovos menų profesionalu. Tai buvo pasaulyje nauja populiarėjanti sporto šaka, ir talentingas jaunuolis turėjo daug šansų užsitikrinti perspektyvią sportininko karjerą.


Gyvenimo posūkis

Vis dėlto Rolandas pasirinko kitą kelią – kūno kultūros studijas tuometiniame Pedagoginiame institute. Kaip prisipažino, tai padarė tėvų spaudžiamas, paklusdamas jų valiai ir norui, kad sūnus įgytų aukštąjį išsilavinimą. „Kažin, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būčiau pasirinkęs Kęstučio pasiūlymą?“ – svarstė Rolandas ir sakė apgailestaująs dėl tuomet priimto sprendimo tapti studentu.

Baigęs Pedagoginį institutą kūno kultūros mokytoju R. Janavičius taip ir netapo, o tuoj pat po diplomo įsigijimo 2009 metais iškeliavo į užsienį – įsikūrė Škotijoje. Apsigyveno nedideliame Aimaus miestelyje, įsidarbino fabrike.

Anot Rolando, iš pradžių buvo smagu užsidirbti pinigų, pasijusti laisvai, nespaudžiamam ekonominių problemų, bet laikui bėgant suprato, kad pinigai dar ne viskas, kad savaime jie laimės neatneša.

Sugrįžimas į sportą

Išvažiavęs į užsienį Rolandas kurį laiką aktyvų sportą apleido, pasportuodavo tik sau. Atgal į sportą jį grąžino tenykštis anglas Džordžas Tauns – mėgėjiško sporto klubo savininkas, su kuriuo Rolandas susipažino per bendradarbį. Iš pradžių Džordžas pakvietė jį į savo sporto klubą, o vėliau paprašė padėti treniruoti vaikus. Tačiau pamatęs treniruotę Rolandas patyrė kultūrinį šoką: salėje nebuvo jokios disciplinos, vyravo visiška netvarka. „Prisiminiau Kęstučio Smirnovo treniruotes, kur susirinkdavo net šimtas vaikų, ir treneris visus juos be problemų suvaldydavo. O čia trisdešimt vaikų, du treneriai ir nesusitvarko. Be to, dar tėvai sėdi salės gale ir viską stebi, – pasakojo Rolandas. – „Pas mus kitokia tvarka, Džordžai, gal aš pradžiai tik pasportuosiu“, – tada atsakiau į pasiūlymą bendradarbiauti.“


R. Janavičių nustebino kitoks šio mėgėjų klubo požiūris į varžybas, rezultatus ir sporto pasiekimus – čia niekas neskatino ir nespaudė dalyvauti varžybose. „O man reikia nuolat tobulėti. Vėl pradėjęs sportuoti išsikėliau sau tikslą iškovoti juodą diržą“, – toliau prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Brazilas pastūmėjo pergalių link

Pirmosiose varžybose Rolandas sudalyvavo jau po metų. Intensyviau treniravosi, pakeitė klubą. Škotijoje R. Janavičių čempionu išugdė treneris iš Brazilijos Thiago Ferreira. Savo likimo brolį emigrantą jis treniravo beveik dešimt metų. Būdami beveik vienmečiai, pasak Rolando, jie kartu augo, buvo vienas kitam ir mokytojai, ir konkurentai.

„Mano, kaip sportininko, charakteriui pamatus padėjo Kęstutis Smirnovas, o su Thiago laiko praleisdavau daugiau nei su žmona. Ir kaip ji su manimi tada neišsiskyrė? – su šypsena samprotavo Rolandas. – Ačiū jai, kad ant savo pečių laikė visą namų ūkį, augino dukrą. O aš aukojau šeimos laiką, pinigus, bet buvo verta“.
Aš visada norėjau užimti tik pirmąsias vietas, bet prisimenu tiktai tas kovas, kurias esu pralaimėjęs.


Savo trenerį brazilą Rolandas apibūdina kaip maksimalistą, padrąsinusį ir pastūmėjusį siekti pergalių šalies ir tarptautiniu mastu. „Jeigu pradžioje man kas būtų pasakęs, kad laimėsiu, nebūčiau patikėjęs. Be Thiago būčiau apsiribojęs vietinėmis varžybomis, bet jo ambicijos buvo nerealios! Jis – pasaulio BJJ (braziliškas džiudžitsu) vicečempionas. Įkvepiantis pavyzdys. Be to, yra paruošęs daug vaikų, išugdęs daug sportininkų“, – kolega ir treneriu žavėjosi Rolandas.

Pasiekimas – juodas džiudžitsu diržas

Nuo balto iki juodo Rolando diržo – dešimties metų kelias. Juodas džiudžitsu diržas jam suteiktas tik šiemet. Anot pašnekovo, vos du procentai iš visų pasirinkusiųjų kovinį sportą pasiekia šį laimėjimą.

Sportavo Rolandas tik laisvalaikiu, o duonai ir sportui, aprangai, varžyboms užsidirbdavo fabrike. Norėdamas dalyvauti Europos čempionate pradėjo ieškoti rėmėjų, prirašė krūvas laiškų, bet galiausiai paramos sulaukė iš fabriko, kuriame dirbo.

R. Janavičius pasakojo, kad Jungtinėje Karalystėje džiudžitsu labai populiarus sportas. Europos mastu ši šalis yra stipriausia, čia vyksta daug varžybų. Į Anglijos čempionatus atvyksta per 500 aukšto lygio dalyvių. Atvirasis Londono čempionatas „London open“ prilygsta Europos čempionatui.

Rolando kolekcijoje puikuojasi visų rūšių medalių. Jis septynis kartus tapo Škotijos čempionu, Didžiosios Britanijos čempionate tris kartus iškovojo aukso ir tiek pat kartų sidabro medalius. Europos čempionate buvo apdovanotas bronzos medaliu, o NAGA (angl. North American Grappling Association – Šiaurės Amerikos graplingo asociacija) turnyre – čempiono diržu absoliučioje kategorijoje.

„Aš visada norėjau užimti tiktai pirmąsias vietas, bet prisimenu tik tas kovas, kurias esu pralaimėjęs. Laimėtas pamirštu. Iki šiol pamenu pralaimėtą pirmąją savo kovą, kai man buvo trylika metų“, – kalbėjo tituluotas sportininkas. Vis dėlto, anot pašnekovo, pralaimėjimai verčia analizuoti klaidas, skatina tobulėti, daugiau dirbti.

Parkeliavo namo

Paklaustas, kaip į jo laurus reaguodavo aplinkiniai, R. Janavičius atsakė: „Aš buvau emigrantas, todėl niekam neįdomus. Jeigu būčiau škotas, gal būtų buvę kitaip. Bendradarbiai net nežinojo, kad aš sportuoju“.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog vis dėlto internete apstu nuorodų anglų kalba apie Rolando veiklą ir pasiekimus, o lietuviškoje erdvėje nepavyko rasti nė užuominos. Nepaisant to, ant Rolando kimono visada puikuojasi trispalvė ir Vytis.


Kalbėdamas apie emigraciją Rolandas perspėja nepuoselėti utopinių lūkesčių ir patikina, kad dirbti reikia visur. Ir daug dirbti. Anot jo, kad ir kiek begyventum užsienyje, vis tiek visada būsi svetimšalis. Tik pirmaisiais emigracijos metais jis manė pasiliksiąs užsienyje, bet nors Škotijoje turėjo darbą, mylimą laisvalaikį, pripažinimą sporte, įsigijo namą, kasmet atostogaudamas Lietuvoje jautė trauką čia sugrįžti. Ekonominiu požiūriu gyvenimas Škotijoje buvo pranašesnis, vis dėlto Rolandas apsisprendė ir šiais metais su žmona bei dukrele parkeliavo į tėviškę. Laikinai šeima prisiglaudė Pilviškiuose, pas Rolando tėtį, vaikystės namuose.

Kalbėdamas apie ateities planus vyras sakė norįs dirbti treneriu ir populiarinti džiudžitsu Lietuvoje. Jis įsitikinęs, jog svarbiausia yra daryti tai, kas patinka, tuomet neskaičiuoji nei įdėtų jėgų, nei laiko, nei energijos. O toks pasiaukojantis darbas galiausiai subrandina ir gerus gausius vaisius.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



Galerija: sportininkas




Publikuota: 2021-12-02 08:25:13

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai