|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Iniciatyvos
|
|
|
Piešinio autorius Ramūnas Vaicekauskas bei Vaikų ir jaunimo centro darbuotoja Rasa Venclovė (kairėje) džiaugiasi pasisekusiu kūriniu bei žada staigmenų ateityje.
Autorės nuotr.
Simona SIMANAVIČIENĖ
Vilkaviškiečiai gali džiaugtis ne tik naujomis poilsio erdvėmis, modernėjančiu kraštovaizdžiu, bet ir jį papildančiu gatvės menu. Neseniai „Santaka“ rašė apie spalvingą piešinį, papuošusį Vilkaviškio policijos komisariato garažo sieną. Šį kartą stulbinantį kūrinį miestui padovanojo Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro bendruomenė.
Kaip gimė idėja
Ant Šeimenos upės kranto ramiai snaudžiančio vilko atvaizdas jau spėjo atkreipti praeivių dėmesį. Žvėris nupieštas ant pastato, priklausančio verslo įmonei, sienos. Kaip teigė Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro darbuotoja Rasa Venclovė, mintis padovanoti miestui piešinį brendo jau kurį laiką. „Su jaunuoliais bandėme sugalvoti, ką galėtume nuveikti, kad būtų ir įdomu, ir nauja. Kadangi grafičio dar nesame piešę, pagalvojome, kodėl gi mums nepabandyti“, – apie išsikeltą iššūkį pasakojo centro specialistė darbui su jaunimu.
Atviro jaunimo centro lankytojai piešė eskizus, diskutavo, kokio piešinio norėtų patys ir kokio reikėtų miestui. Vieni siūlė nupiešti žemėlapį, kiti – rodykles į lankytinus miesto objektus, piešinyje naudoti kiškio, vilko motyvus. Galutinis variantas buvo derinamas su kauniečiu menininku Ramūnu Vaicekausku, kuriam centras patikėjo sukurti piešinį. Jis sakė, kad kurdamas eskizą domėjosi mūsų miestu ir žinojo, kad vilkas – tarsi neoficialus Vilkaviškio simbolis, be to, pabrėžė, jog kadaise šioje vietoje girios žaliuota, todėl it miške po grybu miegančio vilko motyvas atspindi vietovės praeitį.
Piešinys – ne pirmas gatvės meno kūrinys mieste. R. Venclovė pabrėžė, kad jie neturėjo tikslo būti pirmi: „Tik pradėjome kalbėti, kad reikėtų piešti, ir staiga žiūrime – jau atsirado piešinys ant policijos garažo sienos. Mes nesiekėme būti pirmieji, tiesiog norėjome, kad jaunimui būtų įdomu.“
Akivaizdu, kad palei upę nusidriekęs naujasis pėsčiųjų takas tampa meninių iniciatyvų traukos objektu. „Vietą rinkomės šalia centro, nes norėjome patys matyti savo darbą ir turėti, ką svečiams parodyti. Taip pat vylėmės, kad piešinys patiks praeiviams. Atrodo, nesuklydome. Jau dabar matome, kad naujai įrengtu tilteliu einančių žmonių žvilgsniai krypsta sienos link“, – dėmesiu džiaugėsi R. Venclovė.
Nors piešti lauke būtų buvę smagiau vasarą, tačiau gimusią idėją norėjosi įgyvendinti dar šiemet. Darbus skubino prastėjantis oras, todėl jaunimas piešinį baigė per tris dienas. Pirminė idėja buvo leisti kuo daugiau reikštis vaikams, tačiau vėliau vis dėlto nuspręsta susitelkti į galutinį vaizdą, todėl centro lankytojai padėjo nugruntuoti sieną, spalvinti.
„Vilko sapnas“
Gatvės menininkui drobė yra miesto sienos, todėl menas turi derėti prie aplinkos, sietis su ja. Pasak R. Vaicekausko, ištrupėjusios plytos ir virš mūrinės sienos dalies esanti neišvaizdi medienos skiedrų plokštė padiktavo piešinio konceptą. Ant medinės dalies puikuojasi musmirės kepurė, o apatinėje patogiai įsitaisęs miega vilkas. Interpretuoti piešinį galima visaip, vis dėlto R. Venclovė patikslina: „Tai ne musmirė, tai dangus.“ Ir tikrai – grybo kepurėje šalia taškelių pūpso daug ir įvairaus dydžio žvaigždžių. Pats autorius suteikė piešiniui „Vilko sapno“ pavadinimą.
Žvelgdamas į pastatą negali nematyti prastos statinio būklės. Ne be reikalo Ieva Voroneckytė, viena iš piešėjų, piešimą ant sienos juokais pavadino kūrybinėmis statybomis. Nors su laiku piešinio gali nebelikti, R. Vaicekauskas sakė to nebijantis. Priešingai, kūrėjas pabrėžė, jog gatvės menas yra miesto dalis, todėl keičiantis vietovei turi keistis ir piešinys. „Jei skiedros iš plokštės pradės byrėti, bus tik įdomiau. Juk tada atrodys, kad ant grybo kepurės pribyrėjo spyglių ar medžio lapų“, – laikinumo nepabūgo kūrėjas.
Iš biudžeto lėšų
R. Venclovė sakė, kad lėšų piešiniui buvo skirta Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro biudžete, tačiau nepavyko išvengti finansinių netikėtumų. Paaiškėjo, kad numatytų pinigų tikrai neužteks, todėl teko perdėlioti prioritetus. „Kadangi nusprendėme investuoti į ilgalaikį projektą, atsisakėme pramoginės išvykos su jaunimu. Tikiuosi, jaunuoliai labai nenuliūs, pažadame į kelionę išvykti kitais metais“, – optimizmo neprarado specialistė.
Ji sakė, kad yra planų puošti sienas ir ateityje, tačiau tam reikia subrandinti idėją. „Esame jau ir vietą piešiniui nusižiūrėję“, – šyptelėjo R. Venclovė.
Gali džiaugtis ir kiti miestai
Ne vienoje meninėje edukacijoje Vaikų ir jaunimo centrui talkinęs R. Vaicekauskas džiaugėsi pavykusiu grafičiu ir prisiminė, kaip pats susidomėjo gatvės menu.
Menininkų šeimoje gimusiam vaikinui polinkis į menus, sakytum, turėjo būti užprogramuotas kraujyje. Visgi vaikinas prisiminė, kad visomis išgalėmis stengėsi pabėgti nuo kūrybos ir vos progai pasitaikius išėjo iš muzikos mokyklos ir iš Kauno dailės gimnazijos. „Sakiau, kad daugiau gyvenime niekada nekursiu. Pradėjau žaisti futbolą, tačiau po kelerių metų, kai menas visiškai nutolo nuo manęs, ėmiau piešti sąsiuvinių paraštėse. Su laiku tos paraštės vis plėtėsi ir plėtėsi“, – pasakojo R. Vaicekauskas.
Į gatvės meną jis atėjo būtent per grafitį, kadangi mėgo piešti užrašus ant sienų. „Domėjausi estetika, visada norėjau kuo geriau nupiešti, viliojo naujovės“, – sakė kūrėjas. Grafinio dizaino studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje pasirinkęs jaunuolis teigė iškart žinojęs, kur pritaikys įgytas žinias. „Gatvės menas sudomino, nes tai yra gan nauja sritis, todėl kiekvieną kartą piešdamas ant sienų jaučiuosi lyg atradėjas. Ypač patinka stebėti praeivių reakcijas ir emocijas, nes didelis piešinio formatas tiek man, tiek jiems gniaužia kvapą“, – kūrybine patirtimi dalijosi vaikinas.
Saviraiškos laisvė yra būtina kuriant, todėl R. Vaicekauskas džiaugėsi, kad piešiant „Vilko sapną“ ji nebuvo varžoma: „Komerciniuose darbuose ne visada pavyksta išlikti kūrybingam ir jausmingam. Šį kartą su tokia problema nesusidūriau. Didelių reikalavimų nebuvo, o ir kūrybinę erdvę pajutau iškart.“
R. Vaicekausko darbų galima pamatyti Marijampolėje, R. Juknevičiaus g. 26, kur puikuojasi įspūdinga 120 m juosta. Taip pat Kaune, Savanorių prospekte, leidžiantis nuo kalno matyti 3D piešinys, kitas darbas yra Savanorių pr. 91 vidiniame kiemelyje, dar vienas 3D piešinys – P. Kalpoko g. 19.
Menas nudažo kasdienybę ryškesnėmis spalvomis, todėl eidami pro Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centrą pasigėrėkime išskirtiniu piešiniu. Juk ryškiaspalvį kraštovaizdį dar negreitai išvysime.
Vilkaviškiečiai gali džiaugtis ne tik naujomis poilsio erdvėmis, modernėjančiu kraštovaizdžiu, bet ir jį papildančiu gatvės menu. Neseniai „Santaka“ rašė apie spalvingą piešinį, papuošusį Vilkaviškio policijos komisariato garažo sieną. Šį kartą stulbinantį kūrinį miestui padovanojo Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro bendruomenė. |
Ant Šeimenos upės kranto ramiai snaudžiančio vilko atvaizdas jau spėjo atkreipti praeivių dėmesį. Žvėris nupieštas ant pastato, priklausančio verslo įmonei, sienos. Kaip teigė Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro darbuotoja Rasa Venclovė, mintis padovanoti miestui piešinį brendo jau kurį laiką. „Su jaunuoliais bandėme sugalvoti, ką galėtume nuveikti, kad būtų ir įdomu, ir nauja. Kadangi grafičio dar nesame piešę, pagalvojome, kodėl gi mums nepabandyti“, – apie išsikeltą iššūkį pasakojo centro specialistė darbui su jaunimu.
Atviro jaunimo centro lankytojai piešė eskizus, diskutavo, kokio piešinio norėtų patys ir kokio reikėtų miestui. Vieni siūlė nupiešti žemėlapį, kiti – rodykles į lankytinus miesto objektus, piešinyje naudoti kiškio, vilko motyvus. Galutinis variantas buvo derinamas su kauniečiu menininku Ramūnu Vaicekausku, kuriam centras patikėjo sukurti piešinį. Jis sakė, kad kurdamas eskizą domėjosi mūsų miestu ir žinojo, kad vilkas – tarsi neoficialus Vilkaviškio simbolis, be to, pabrėžė, jog kadaise šioje vietoje girios žaliuota, todėl it miške po grybu miegančio vilko motyvas atspindi vietovės praeitį.
Piešinys – ne pirmas gatvės meno kūrinys mieste. R. Venclovė pabrėžė, kad jie neturėjo tikslo būti pirmi: „Tik pradėjome kalbėti, kad reikėtų piešti, ir staiga žiūrime – jau atsirado piešinys ant policijos garažo sienos. Mes nesiekėme būti pirmieji, tiesiog norėjome, kad jaunimui būtų įdomu.“
Akivaizdu, kad palei upę nusidriekęs naujasis pėsčiųjų takas tampa meninių iniciatyvų traukos objektu. „Vietą rinkomės šalia centro, nes norėjome patys matyti savo darbą ir turėti, ką svečiams parodyti. Taip pat vylėmės, kad piešinys patiks praeiviams. Atrodo, nesuklydome. Jau dabar matome, kad naujai įrengtu tilteliu einančių žmonių žvilgsniai krypsta sienos link“, – dėmesiu džiaugėsi R. Venclovė.
Nors piešti lauke būtų buvę smagiau vasarą, tačiau gimusią idėją norėjosi įgyvendinti dar šiemet. Darbus skubino prastėjantis oras, todėl jaunimas piešinį baigė per tris dienas. Pirminė idėja buvo leisti kuo daugiau reikštis vaikams, tačiau vėliau vis dėlto nuspręsta susitelkti į galutinį vaizdą, todėl centro lankytojai padėjo nugruntuoti sieną, spalvinti.
Gatvės menininkui drobė yra miesto sienos, todėl menas turi derėti prie aplinkos, sietis su ja. Pasak R. Vaicekausko, ištrupėjusios plytos ir virš mūrinės sienos dalies esanti neišvaizdi medienos skiedrų plokštė padiktavo piešinio konceptą. Ant medinės dalies puikuojasi musmirės kepurė, o apatinėje patogiai įsitaisęs miega vilkas. Interpretuoti piešinį galima visaip, vis dėlto R. Venclovė patikslina: „Tai ne musmirė, tai dangus.“ Ir tikrai – grybo kepurėje šalia taškelių pūpso daug ir įvairaus dydžio žvaigždžių. Pats autorius suteikė piešiniui „Vilko sapno“ pavadinimą.
Žvelgdamas į pastatą negali nematyti prastos statinio būklės. Ne be reikalo Ieva Voroneckytė, viena iš piešėjų, piešimą ant sienos juokais pavadino kūrybinėmis statybomis. Nors su laiku piešinio gali nebelikti, R. Vaicekauskas sakė to nebijantis. Priešingai, kūrėjas pabrėžė, jog gatvės menas yra miesto dalis, todėl keičiantis vietovei turi keistis ir piešinys. „Jei skiedros iš plokštės pradės byrėti, bus tik įdomiau. Juk tada atrodys, kad ant grybo kepurės pribyrėjo spyglių ar medžio lapų“, – laikinumo nepabūgo kūrėjas.
R. Venclovė sakė, kad lėšų piešiniui buvo skirta Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro biudžete, tačiau nepavyko išvengti finansinių netikėtumų. Paaiškėjo, kad numatytų pinigų tikrai neužteks, todėl teko perdėlioti prioritetus. „Kadangi nusprendėme investuoti į ilgalaikį projektą, atsisakėme pramoginės išvykos su jaunimu. Tikiuosi, jaunuoliai labai nenuliūs, pažadame į kelionę išvykti kitais metais“, – optimizmo neprarado specialistė.
Ji sakė, kad yra planų puošti sienas ir ateityje, tačiau tam reikia subrandinti idėją. „Esame jau ir vietą piešiniui nusižiūrėję“, – šyptelėjo R. Venclovė.
Ne vienoje meninėje edukacijoje Vaikų ir jaunimo centrui talkinęs R. Vaicekauskas džiaugėsi pavykusiu grafičiu ir prisiminė, kaip pats susidomėjo gatvės menu.
Menininkų šeimoje gimusiam vaikinui polinkis į menus, sakytum, turėjo būti užprogramuotas kraujyje. Visgi vaikinas prisiminė, kad visomis išgalėmis stengėsi pabėgti nuo kūrybos ir vos progai pasitaikius išėjo iš muzikos mokyklos ir iš Kauno dailės gimnazijos. „Sakiau, kad daugiau gyvenime niekada nekursiu. Pradėjau žaisti futbolą, tačiau po kelerių metų, kai menas visiškai nutolo nuo manęs, ėmiau piešti sąsiuvinių paraštėse. Su laiku tos paraštės vis plėtėsi ir plėtėsi“, – pasakojo R. Vaicekauskas.
Į gatvės meną jis atėjo būtent per grafitį, kadangi mėgo piešti užrašus ant sienų. „Domėjausi estetika, visada norėjau kuo geriau nupiešti, viliojo naujovės“, – sakė kūrėjas. Grafinio dizaino studijas Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje pasirinkęs jaunuolis teigė iškart žinojęs, kur pritaikys įgytas žinias. „Gatvės menas sudomino, nes tai yra gan nauja sritis, todėl kiekvieną kartą piešdamas ant sienų jaučiuosi lyg atradėjas. Ypač patinka stebėti praeivių reakcijas ir emocijas, nes didelis piešinio formatas tiek man, tiek jiems gniaužia kvapą“, – kūrybine patirtimi dalijosi vaikinas.
Saviraiškos laisvė yra būtina kuriant, todėl R. Vaicekauskas džiaugėsi, kad piešiant „Vilko sapną“ ji nebuvo varžoma: „Komerciniuose darbuose ne visada pavyksta išlikti kūrybingam ir jausmingam. Šį kartą su tokia problema nesusidūriau. Didelių reikalavimų nebuvo, o ir kūrybinę erdvę pajutau iškart.“
R. Vaicekausko darbų galima pamatyti Marijampolėje, R. Juknevičiaus g. 26, kur puikuojasi įspūdinga 120 m juosta. Taip pat Kaune, Savanorių prospekte, leidžiantis nuo kalno matyti 3D piešinys, kitas darbas yra Savanorių pr. 91 vidiniame kiemelyje, dar vienas 3D piešinys – P. Kalpoko g. 19.
Menas nudažo kasdienybę ryškesnėmis spalvomis, todėl eidami pro Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centrą pasigėrėkime išskirtiniu piešiniu. Juk ryškiaspalvį kraštovaizdį dar negreitai išvysime.
Publikuota: 2021-11-26 08:20:53
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|