„Santaka“ / Eiles rašantis ūkininkas dirbdamas žemę pailsi / Žemės ūkis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 1 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Žemės ūkis

Dalinkitės:  


Šarūnas Radvinauskas teigė, jog pastatyti ūkį ant kojų užtruko maždaug dešimtmetį.

Autoriaus nuotr.


Eiles rašantis ūkininkas dirbdamas žemę pailsi

Andrius GRYGELAITIS


Mažučių kaime, Virbalio seniūnijoje, gyvenantis Šarūnas Radvinauskas kažkada galvojo apie kunigystę, vėliau planavo tapti kariu, kol galiausiai apsisprendė likti žemės ūkyje. Šiandien vyras jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be traktoriaus, dirbamų laukų ar pievose besiganančių galvijų.

Planus pakoregavo finansų krizė

Kiek save atsimena, Šarūnas visada sukdavosi tėvų ūkyje. Nuo mažens visi Radvinauskų vaikai mokyti padėti suaugusiesiems, tad sunkus darbas jiems niekada nebuvo svetimas. Tėvai slapčia vylėsi, kad bent viena atžala liks ūkyje ir pratęs jų darbus.

„Mes apskritai buvome auginami senoviškai. Pavyzdžiui, močiutės mane skatino tapti kunigu. Vienu metu rimtai apie tai mąsčiau. Iš tikrųjų žemės ūkis ir dvasiniai dalykai turi šiokių tokių panašumų. Pavyzdžiui, kasmet rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje būtina įmonėms sumokėti už trąšas, už chemikalus. Tas laikotarpis žemdirbiams – tarsi Paskutinio teismo diena“, – juokėsi Š. Radvinauskas.

Likti žemės ūkyje jis apsisprendė ne iš karto. Galbūt šiandien Šarūnas kasdien vilktųsi kario uniformą ir skubėtų ne į laukus, o į kokį nors poligoną, jei ne daugiau nei prieš dešimtmetį šalį sukausčiusi finansų krizė. Tuomet Mažučių kaimo gyventojas planavo tapti profesionaliu kariu, net buvo įgijęs visus reikiamus leidimus. Vis tik tais metais Lietuvos kariuomenėje trūko paprasčiausio finansavimo. Š. Radvinausko buvo paprašyta šiek tiek palaukti, kol pagerės finansinė padėtis ir į tarnybą vėl bus galima priimti naujų karių. Jis dar kurį laiką puoselėjo viltį užsivilkti uniformą, tačiau matydamas, kad ūkyje tėvams reikia pagalbos, galiausiai apsisprendė pradėti dirbti žemę.


Įsivažiavo per dešimtmetį

Nei našios technikos, nei pakankamų žemės plotų Š. Radvinauskas iš pradžių neturėjo. Pretenduodamas į jaunojo ūkininko paramą vyras privalėjo valdyti bent 12 ha nuosavos žemės, tačiau „surinkti“ tokį plotą buvo gana kebli užduotis.

„Tuo metu žmonės dar patys dirbo savo valdose. Net ir nedideliuose ploteliuose gyventojai laikė gyvulius, sėjo javus. Apie žemės nuomą ar pardavimus mažai kuris galvojo. Per penkerius metus įsipareigojau savo valdas padidinti iki 40 ha. Tai padaryti buvo tikrai nelengva“, – prisiminė pašnekovas.

Nuo pat ūkininkavimo pradžios jis žinojo, kad pastatyti ūkį ant kojų prireiks bent dešimtmečio. Tuomet trūko visko, tad paskolos buvo neišvengiamos.

„Pamenu, kaip už 80 tūkst. litų pirkome javų kombainą. Tada net pradinio įnašo jam neturėjome, tačiau žinojome, kad kombainas yra būtinas. Siekdami sutaupyti daug technikos pirkome iš Lenkijos. Kadangi tėtis buvo labai nagingas, o aš kantriai iš jo mokiausi, mes patys kai kuriuos padargus persidarydavome į tokius, kokių mums reikėdavo. Aišku, yra tekę ir nusivilti. Pavyzdžiui, vienas lenkiškas plūgas man iki šiol naktimis sapnuojasi. Jis visiškai sudilo suarus vos 100 ha plotą. Gerai, kad gamintojai priėmė jį atgal. Dabar jau stengiuosi pirkti vakarietišką techniką“, – pasakojo žemdirbys.


Prireikė brandos

Šiandien Šarūnas savo gyvenimo be žemės ūkio jau neįsivaizduoja. Jis teigė dirbdamas laukuose net pailsintis. Kartu su mama vyras valdo maždaug 150 ha. Žemdirbys nepuola stačia galva dar labiau plėsti dirbamų plotų. Mažučių kaimo gyventojas juokauja, kad laukai turi būti kaip vaikai – reikia žinoti, kiek jų turi ir kur jie yra.

Nuo pat ūkininkavimo pradžios Š. Radvinauskas stengėsi lankyti įvairius su žemės ūkiu susijusius kursus bei mokymus, kaupė reikiamas žinias. Jis neneigė, kad žemė neretai jį „apgaudavo“, tad ne sykį yra tekę ir nusivilti.

„Kartą vienas lektorius pasakė, kad jaunimas žemę supras tik tada, kai supras moterį. Taip ir buvo – prireikė brandos, kad žemės ūkyje galėčiau jaustis kaip žuvis vandenyje“, – šypsojosi pašnekovas.

Jo teigimu, ūkininkui svarbu pačiam turėti ne tik žinių, bet ir tam tikrų įgūdžių. Pavyzdžiui, jei pats žemdirbys nesugebės susitaisyti dažnai lūžtančių padargų, teks išleisti ne tik krūvą pinigų, bet ir bus prarasta daug brangaus laiko.

Šarūnas prisiminė, kaip siekdamas išmokti dirbti su metalu parsivežęs namo virinimo aparatą jis gal parą laiko nėjo į kambarį. Šiandien darbą su metalu vyras jau vadina vienu didžiausių savo pomėgių. Ūkininkas neretai pats pasigamina reikalingus padargus ar jų priedus. Juokauja, kad turbūt negalėtų sukonstruoti tik traktoriaus ir kombaino, o visa kita – tikrai įmanoma.


Savo patirtį Šarūnas Radvinauskas po truputį stengiasi perduoti ir dviem savo sūnums, kuriuos neretai įsisodina į traktorių. Vyras džiaugiasi, kad vaikai domisi tuo, ką veikia tėtis, patys prašosi pasiimti juos kartu.

„Norėčiau, kad sūnūs būdami paaugliais man padėtų, o suaugę jau patys turės pasirinkti, eiti mano pėdomis, ar ne. Svarbu, kad jie gerai jaustųsi. Aišku, nesinorėtų, kad visas įdirbis būtų lengva ranka iššvaistytas“, – kalbėjo žemdirbys.

Per dideli lūkesčiai

Šiemetinį derlių Š. Radvinauskas vadina neblogu, nors su rekordiniais praėjusių metų rezultatais jo ir negalima lyginti. Žieminės kultūros šiemet užderėjo puikiai, o nuostolingi buvo tik žirniai bei miežiai. Mažučių kaimo gyventojas prisiminė anksčiau labai išgyvendavęs dėl nenusisekusių sezonų, o dabar į viską stengiasi žiūrėti ramiau.

„Mus liūdina ne derlius, o asmeniniai lūkesčiai. Tarkime šiais metais daug kas nukentėjo dėl išankstinių įsipareigojimų. Aš taip pat. Bet negautos sumos nevadinu nuostoliu. Kaip nuostoliu gali vadinti tai, ko niekada neturėjai? Man svarbu, kad iš ūkio gautos pajamos nors kiek viršytų išlaidas bei pati žemė nebūtų nuostolinga“, – kalbėjo pašnekovas.

Šiemet lauko darbai užsitęsė ilgiau nei įprastai. Šarūnas ne vienus metus visus plotus stengiasi užsėti tarpinėmis kultūromis, tad prireikia šiek tiek laiko, kol jos subręsta.

„Žemei reikia duoti, o ne tik iš jos imti. Jei ariu ražieną, man atrodo, kad tuo metu darau nusikaltimą. Manau, kad vis daugiau ūkininkų mąsto panašiai. Mes ir be Europos Sąjungos direktyvų ruošiamės žaliajam kursui. Pavyzdžiui, šiais metais nusipirkau skutiką ir ant jo sumontavau nepigią įrangą, leidžiančią vienu važiavimu ir žemę išdirbti, ir pasėti tarpinius augalus“, – pasakojo Š. Radvinauskas.

Kadangi jau visi lauko darbai pabaigti, Šarūnas daugiau laiko leidžia namuose. Nors rūpesčių netrūksta ir čia. Jo tvartuose auga apie 40 galvijų. Tiesa, nemelžiamų, tad ir vargo su jais daug mažiau nei su pieną duodančiomis karvėmis.

Vienu metu žemdirbys buvo visiškai atsisakęs gyvulių, tačiau greitai suprato, kad jie ūkiui suteikia stabilumo. Buvo ne vieni metai, kai augalininkystės nesėkmes kompensavo pajamos, gautos iš galvijų.

Krepšinį iškeitė į eiles

Š. Radvinauskas puikiai pažįstamas ir sporto padangėje. Aukštas, tvirto stoto vyras ne vienus metus sėkmingai rungtyniavo rajono krepšinio pirmenybėse „Santakos“ laikraščio taurėms laimėti, buvo įvairių komandų lyderiu. Šia sporto šaka jis užsiiminėjo nuo mažų dienų. Visgi prieš ketverius metus Šarūnas nusprendė pakabinti sportbačius ant vinies ir nuo to laiko kamuolio į rankas nebeima.


Metęs krepšinį ūkininkas netrukus atrado naują pomėgį. Dabar jis rašo eiles.

„Vairuodamas traktorių dažnai mėgstu įsijungti radiją. Prasidėjus pandemijai beveik visos pranešėjų kalbos ėmė suktis vien apie koronavirusą. Tai pradėjo įgristi. Kažkaip tuo metu nejučia pats ėmiau po truputį rimuoti. Iš pradžių gimdavo trumpi ketureiliai, vėliau – ilgesni tekstai. Dabar dažniausiai eiles kuriu kokiomis nors progomis. Daugiausiai rašau biografinius tekstus, skirtus konkretiems asmenims. Didžioji dalis mano kūrybos sukasi apie kaimą, kolegas ūkininkus“, – pasakojo Š. Radvinauskas.

Vyras išsiskiria ir fenomenalia atmintimi. Net prikeltas vidury nakties jis nesunkiai galėtų padeklamuoti bet kurį savo sukurtą eilėraštį. O jų – ne tiek ir mažai.



Publikuota: 2021-11-25 08:26:19

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* A. Butkevičius: nesusikalbėjimas ima diskredituoti valstybę
* Vilkaviškietis šachmatų partijas transliuoja visam pasauliui
* Dvylika tarnystės metų Vilkaviškyje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reaguojate į augančią infliaciją?
Bijau, kad neįpirksiu būtinų prekių.
Neramu, nes nuvertės santaupos.
Investavau, infliacija negąsdina.
Dėl to nesuku galvos.



Kalbos patarimai

Kaip taisyklingai nurodyti pareigas?
Veiklos barų vadovų pareigų pavadinimai sudaromi su kilmininko formos priklausomuoju žodžiu, pvz.: komercijos direktorius ( direktorius komercijai būtų klaida).
Kai nusakomas pavaldumo santykis ( direktoriaus pavaduotojas ) ir veiklos sritis, kilmininkas užimtas, tai veiklos pavadinimas reiškiamas naudininku, pvz.: mero patarėjas kultūrai. Šie pavadinimai gali būti sudaromi ir su žodžiu reikalams, pvz., direktoriaus pavaduotojas gamybos reikalams.
Patarėjų pareigų pavadinimai gali būti sudaromi su žodžio klausimai įnagininku, pvz., patarėjas užsienio politikos klausimais.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas