|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Mūsų rajone
|
|
|
Šį ženklą pastatę vilkaviškiečiai stebėjosi, kodėl jie nebuvo informuoti apie įstatymų pasikeitimus, o išsiaiškinę žadėjo lentelę pašalinti.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
„Man labai įdomu, ar tie, kurie reikalauja išskirtinių teisių į valstybinę žemę, patys laikosi įstatymų?“ – klausė į redakciją paskambinęs skaitytojas ir pateikė porą, rodos, visai paprastų klausimų, kurie sujudino ne vienos institucijos atstovus.
Suabejojo legalumu
Po laikraštyje išspausdinto Andriaus Grygelaičio straipsnio „Dviračių tako idėja toliau kursto aistras“ (spalio 15 d. „Santaka“, Nr. 79) į redakciją paskambino gerokai susierzinęs vilkaviškietis Jonas Kostas Karpavičius.
„Sakykit, kas tokie priešinasi dviračių tako tiesimui paežere pro sodus? Ar ne tie, kurie patys pažeidžia įstatymus? Aš tikrai labai abejoju, ar ten legaliai įrengti lieptai, akmenimis išgrįstos pakrantės. Apiplaukite aplink ežerą valtimi, pamatysite, kiek sodų pusėje įvairiausių lieptelių pristatyta gal kas 30 metrų. Per juos nepriplauksi prie kranto pažuvauti! Jei žvejys su savo kėdute atsisėda pažvejoti, kai kurie paežerės sklypų savininkai atėję nuveja! Aš vietoj to žvejo paprašyčiau dokumento, jog lieptas pastatytas legaliai. Pats kažkada buvau neetatinis inspektorius ir baudžiau visokius pažeidėjus – kai kurie tvorų iki pat vandens nusitiesę buvo, bet turėjo patraukti. Ten juk valstybinė, o ne privati žemė, yra vandens apsauginės juostos, kokie čia privatūs interesai gali būti?“ – nuoširdžiai piktinosi J. K. Karpavičius.
Po vilkaviškiečio skambučio, mėgindami išsiaiškinti, ar lieptai stovi legaliai ir kas tai turėtų tikrinti, kreipėmės į įvairias tarnybas. Išgirdome įvairių svarstymų ir pamąstymų, bet akivaizdu, kad net ir patys valdininkai bei įstatymų prižiūrėtojai šiuo klausimu neturi tvirtos bei bendros pozicijos, o kai kur, deja, ir žinių.
Prieš 12 metų
Apie paežerės tiltelius „Dobilo“, „Kooperatininko“ ir „Eglės“ sodų bendrijų teritorijose „Santakoje“ jau buvo rašyta lygiai prieš 12 metų. Tąkart tose pačiose bendrijose, tik tolėliau nuo kranto, įsikūrę sodininkai piktinosi, kad pakrančių teritorijas „užėmė“ prie pat ežero sklypus turintys žmonės: jie prisistatę tiltelių, pavadinę juos prieplaukomis ir prismaigstę lentelių, draudžiančių ne tik ant jų lipti, bet ir toje vietoje maudytis bei žvejoti.
Jau tada išsiaiškinome, kad lentelės su griežtais draudimais žvejoti, maudytis ar kitaip naudotis visiems priklausančia ežero pakrante buvo pastatytos neteisėtai.
Tie, kam įdomu, apie tiltelių ir prieplaukų peripetijas gali paskaityti „Santakos“ archyvuose (2009 m. spalio 23 d. „Kaip viešą tiltelį paversti privačia prieplauka“).
Tačiau vertėtų žinoti, jog buvusi tvarka – Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymas Nr. V-73 „Dėl Nekomercinių mažųjų, pramoginių ir sportinių laivų prieplaukų steigimo ir registravimo taisyklių patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais – yra pripažinta netekusia galios 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. V-134.
Nuvaiko žvejus
Praėjusią savaitę Paežerių ežero pakrantėje dar radome vieną iš senų laikų užsilikusią „prieplauką“ žyminčią lentelę. Joje įrašytą tekstą su beviltiškai senomis datomis jau sunku įžiūrėti, bet įspėjantis raudonas užrašas „Privati prieplauka“ dar matomas iš tolo.
Prie kito liepto į vandenį buvo įsmeigtas stovas su gerokai aiškesniu įspėjimu: „Dėmesio! Lieptas privati nuosavybė, prašome be leidimo nelipti“.
Apie lieptelius ir draudžiančius užrašus pakalbinome Aplinkos apsaugos inspekcijos vyr. specialistą Vitą Baką.
„Tose vietose liepteliai statyti labai seniai, per tą laiką keitėsi leidimų išdavimų tvarkos. Apie tų statinių legalumą reikėtų klausti žemės savininko, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT). Neseniai buvo atvejis, kai man paskambino žvejys ir pasakė, kad buvo nuvytas nuo vieno iš šioje vietoje esančių lieptų. Mano žiniomis, tą sklypą naujas šeimininkas įsigijo ne taip seniai. Jis iš pradžių net ir paežere žmonėms vaikščioti neleido, bet išaiškinome, kad jis tam neturi jokios teisės. Dabar, žvejui paskambinus, sklypo savininką įspėjau dar kartą – jis nebuvo patenkintas, tačiau žmogui žvejoti leido. Vis dėlto manau, kad čia turėtų įsikišti ir situaciją kontroliuoti NŽT specialistai, nes, kaip minėjau, tai – jų valdos“, – kalbėjo V. Bakas.
NŽT funkcijas perėmė iš apskričių
Kaip minėjo V. Bakas, įstatymai ir poįstatyminiai aktai keitėsi. Tie, kas lieptus paežerėje statė iki 2010 m., turėdavo pasirašyti sutartį su apskrities administracija dėl leidimo naudoti valstybinio vandens telkinio dalį nesudėtingo statinio statybai. Ją pasirašydami savininkai įsipareigodavo leisti liepteliu naudotis tretiesiems asmenims.
2010 m. liepą panaikinus apskričių viršininkų administracijas, jose veikusių žemėtvarkos skyrių ir kitas apskričių viršininkų administracijų funkcijas, susijusias su žemės tvarkymu, perėmė Nacionalinė žemės tarnyba – nuo tada sutikimo reikėdavo kreiptis į jos specialistus.
Pasak Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialisto Edmundo Rumbino, taip pat buvo privalomas supaprastintas projektas bei rašytinis Savivaldybės administracijos vyr. architekto pritarimas arba statybos leidimas.
„Ar tie visi liepteliai buvo pastatyti su leidimais – negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Kas juos statė, turėtų šiuos dokumentus turėti. O užrašai, draudžiantys lieptais naudotis, manau, atsiradę nepagrįstai“, – kalbėjo E. Rumbinas.
Mano, kad nelegalūs
NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėja Vilija Belozarienė aiškino, kad šiuo metu, jei žmogus nori pasistatyti lieptą paežerėje, jo sklypas turi ribotis su vandens telkiniu. Ar anksčiau pastatytiems lieptams buvo išduoti leidimai, V. Belozarienė pasakyti negalėjo, nes tvarka seniai pasikeitė. Vis dėlto, jos nuomone, didžioji dalis jų pastatyti be leidimų.
Užrašų, draudžiančių lipti ant tiltelio, skyriaus vedėjos įsitikinimu, būti negali, nes vandens telkinys – valstybinis. Anot jos, reikia pašalinti ne tik tokias lenteles, bet ir panaikinti tiltelį, jei jis pastatytas be leidimo.
Tuomet kyla natūralus klausimas: kodėl NŽT vis dėlto leidžia, kad valstybinėje žemėje stovėtų nelegalūs lieptai?
„Nacionalinė žemės tarnyba nėra ta institucija, kuri važinėja paežerėmis ir tikrina. Žmonės dirba kabinetuose, su dokumentais, mes ne aplinkosaugininkai ar policininkai. Jei gyventojai mato, kad vyksta kas nors negero, jie turi teisę kreiptis į mūsų tarnybą ir rašyti prašymą. Tada atsakingi darbuotojai kelia dokumentus ir tikrina konkretų atvejį, žiūri, ar yra leidimai, kam jie išduoti ir pan.“, – dėstė NŽT Vilkaviškio skyriaus vyr. specialistas D. Prasauskas.
Draudimu drausti suabejojo
V. Belozarienė teigė mananti, kad lieptus paežerėje tikrinti turėtų Statybos inspekcija, o po to derinti su NŽT skyriumi.
„Mes nesudėtingų statinių nekontroliuojame, juo labiau – netikriname visokių užrašų, – tokias kalbas atrėmė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) vyr. specialistas Saulytis Kurtinaitis. – Kontroliuoti turi tie, kas davė sutikimą statyti, t. y. žemėtvarkininkai. Ar galima reikalauti teisės lipti ant svetimo tiltelio – labai abejoju, nebent savininkas pasirašė sutikimą, kad tiltelis bus skirtas visuomeninėms reikmėms. Bet čia – ne mūsų tarnybos reikalas, nebent žmogui kyla klausimų, ar statiniui reikėjo statybos leidimo. Tuomet reikėtų kreiptis raštu info@vtpsi.lt“.
Beje, ta pati VTPSI tinklalapyje primena, kad liepto statyba valstybiniame vidaus vandens telkinyje, neturint galiojančio tarnybos sutikimo, laikoma savavališka statyba ir pažeidėjui gresia bauda nuo 289 iki 579 eurų. Tačiau kas gi baus, jei net neaišku, kas turi tikrinti.
Nekilnojamojo turto registre neįrašyti
Savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vedėjai Vilmai Kolpakovienei ši situacija nepasirodė labai sudėtinga.
Anot jos, valstybinės reikšmės paviršiniame vandens telkinyje pastatytas nesudėtingas statinys yra laikinas statinys ir Nekilnojamojo turto registre neregistruojamas. Taigi lieptą statęs žmogus nėra jo savininkas.
„NŽT duoda žmogui sutikimą statyti tiltelį visuomenės poreikiams, bet ne sau asmeniškai. Pagal esamą teisinį reglamentavimą tariamas „savininkas“ apibrėžiamas tik kaip liepto statytojas, naudotojas“, – teigė juristė.
Anot Juridinio skyriaus vedėjos, kadangi sutikimą statyti lieptą duoda NŽT, ji turi atlikti ir priežiūrą bei valstybinę kontrolę.
Savo poziciją išdėstyti paprašėme ir Vilkaviškio rajono savivaldybės mero patarėjo Kazio Kiaulakio.
Jis pabrėžė, kad žemė prie pat ežero – valstybinė, ir to reikėtų paisyti visais atvejais: tiek kalbant apie naudojimąsi lieptais, tiek tiesiant būsimą dviračių taką.
„Dėl dviračių tako paežerėje savo pozicijos laikiausi nuo pirmos dienos: jei deklaruojame, kad darome taką aplink Paežerių ežerą, tai negalime juokinti žmonių ir pristatyti visuomenei tako, vedančio magistraliniu keliu link Kaliningrado ar dar kažkur už 800 metrų nuo kranto. Juk kalbame ne apie kažkieno sklypų privatizavimą, o apie valstybinę žemę, ir čia neturėtume paisyti privačių interesų. Ežeras taip pat nėra privatus, ir leidimą lieptą pasistatyti kiekvienas gavo su sąlyga, kad juo bus galima naudotis visuomenei. O kontroliuojančių institucijų tuoj bus daugiau negu gyventojų, gal todėl ir nebeišsiaiškina, kas už ką atsakingi. Kol žmogus nepasiskundžia, valdininkai nemato, kas negerai, arba nenori matyti. Kiekvienos institucijos priedermė atlikti prevenciją – tai turi daryti tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek Statybos inspekcija, tiek aplinkosaugininkai, tiek Savivaldybės specialistai. Bet visi tik dejuoja, kiek turi darbų“, – kritikos negailėjo mero patarėjas.
Sunerimo sklypo savininkai
Išgirdusi, kad domimės lieptais, su redakcija susisiekė ir vieno iš paežerės sklypų savininkė vilkaviškietė Lina Skaisgirienė. Ji sakė, kad šeima sklypą paežerėje įsigijo prieš dvylika metų, tada, kai ankstesnieji šeimininkai jau buvo pastatę lieptelį.
„Lieptai statomi ir viskas tvarkoma privačiomis lėšomis. Asmeniškai mes niekada nesame nuviję jokių žvejų, ir tikrai bet kas gali ateiti, maudytis. Bet šią vasarą į paežerę atvažiavusiems kokiai 15 jaunuolių ne tik aš, bet ir šalia gyvenantys žmonės davė pastabų: jie keikėsi, mėtė šiukšles, spjaudė saulėgrąžas. Jei matėte, priekyje lieptas įlaužtas. Kaltų nėra, o taisyti teks mums“, – pasakojo L. Skaisgirienė.
Anot moters, patys žvejai taip pat ne visada elgiasi kultūringai: vieni per naktį žvejoję vyrai alaus butelius atidarinėjo į suolelio kraštą.
Vilkaviškiečiai Skaisgiriai buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad lentelė su užrašu, įspėjančiu nelipti be leidimo, stovi visiškai teisėtai: L. Skaisgirienės vyras lieptą 2010 m. įregistravo kaip mažųjų laivų prieplauką, už kurios priežiūrą ir saugą atsako pats savininkas. Moteris smarkiai nustebo išgirdusi, kad pasikeitus įstatymams lieptas prieplaukos statuso jau penkeri metai nebeturi, kaip ir nelikę pačios Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos.
Kodėl žmonės neinformuojami?
Dar didesnę L. Skaisgirienės nuostabą sukėlė tai, jog, pagal dabartinius reglamentus, visų šių lieptų „galiojimas“ gali būti pasibaigęs.
Mat, kaip paaiškino V. Kolpakovienė, dabar NŽT vadovaujasi „Sutikimų statyti ir naudoti valstybinės reikšmės paviršiniuose vandens telkiniuose laikinuosius nesudėtingus statinius išdavimo taisyklėmis“. Pagal jas sutikimai statyti lieptus išduodami 10 metų laikotarpiui. Pasibaigus šiam terminui reikėtų gauti naują sutikimą iš NŽT arba statinį per 20 darbo dienų išmontuoti ir teritoriją sutvarkyti taip, kad ji būtų iki sutikimo išdavimo dienos buvusios būklės.
„Kodėl niekas neinformuoja savininkų, kai pasikeičia įstatymai? Ką veikia tos tarnybos? Kodėl lieptų savininkai negavo jokio pranešimo ar žinios? Kodėl tokie dalykai aiškėja tik dabar, kai atsirado dviračių tako idėja, prieš kurią mes netgi nesame nusiteikę? Ar mūsų statiniai legalūs, o jei ne – kaip juos galima įteisinti?“ – iškart daugybė klausimų natūraliai kilo L. Skaisgirienei.
Kaip paaiškino V. Kolpakovienė, iki 2010 m. su statytojais sudaromose sutartyse buvo nurodytas galiojimo terminas – iki vandens telkinys bus privatizuotas.
Tad koks dabar teisinis statusas lieptų, pastatytų iki 2010 m. pabaigos? Ar NŽT patvirtinus naujas taisykles naudotojas privalo kreiptis į NŽT teritorinį skyrių dėl sutikimo gavimo?
Šiuos klausimus V. Kolpakovienė jau pateikė Nacionalinei žemės tarnybai, o atsakymus pažadėjo perduoti ir „Santakos“ skaitytojams.
„Man labai įdomu, ar tie, kurie reikalauja išskirtinių teisių į valstybinę žemę, patys laikosi įstatymų?“ – klausė į redakciją paskambinęs skaitytojas ir pateikė porą, rodos, visai paprastų klausimų, kurie sujudino ne vienos institucijos atstovus. |
Po laikraštyje išspausdinto Andriaus Grygelaičio straipsnio „Dviračių tako idėja toliau kursto aistras“ (spalio 15 d. „Santaka“, Nr. 79) į redakciją paskambino gerokai susierzinęs vilkaviškietis Jonas Kostas Karpavičius.
„Sakykit, kas tokie priešinasi dviračių tako tiesimui paežere pro sodus? Ar ne tie, kurie patys pažeidžia įstatymus? Aš tikrai labai abejoju, ar ten legaliai įrengti lieptai, akmenimis išgrįstos pakrantės. Apiplaukite aplink ežerą valtimi, pamatysite, kiek sodų pusėje įvairiausių lieptelių pristatyta gal kas 30 metrų. Per juos nepriplauksi prie kranto pažuvauti! Jei žvejys su savo kėdute atsisėda pažvejoti, kai kurie paežerės sklypų savininkai atėję nuveja! Aš vietoj to žvejo paprašyčiau dokumento, jog lieptas pastatytas legaliai. Pats kažkada buvau neetatinis inspektorius ir baudžiau visokius pažeidėjus – kai kurie tvorų iki pat vandens nusitiesę buvo, bet turėjo patraukti. Ten juk valstybinė, o ne privati žemė, yra vandens apsauginės juostos, kokie čia privatūs interesai gali būti?“ – nuoširdžiai piktinosi J. K. Karpavičius.
Po vilkaviškiečio skambučio, mėgindami išsiaiškinti, ar lieptai stovi legaliai ir kas tai turėtų tikrinti, kreipėmės į įvairias tarnybas. Išgirdome įvairių svarstymų ir pamąstymų, bet akivaizdu, kad net ir patys valdininkai bei įstatymų prižiūrėtojai šiuo klausimu neturi tvirtos bei bendros pozicijos, o kai kur, deja, ir žinių.
Apie paežerės tiltelius „Dobilo“, „Kooperatininko“ ir „Eglės“ sodų bendrijų teritorijose „Santakoje“ jau buvo rašyta lygiai prieš 12 metų. Tąkart tose pačiose bendrijose, tik tolėliau nuo kranto, įsikūrę sodininkai piktinosi, kad pakrančių teritorijas „užėmė“ prie pat ežero sklypus turintys žmonės: jie prisistatę tiltelių, pavadinę juos prieplaukomis ir prismaigstę lentelių, draudžiančių ne tik ant jų lipti, bet ir toje vietoje maudytis bei žvejoti.
Jau tada išsiaiškinome, kad lentelės su griežtais draudimais žvejoti, maudytis ar kitaip naudotis visiems priklausančia ežero pakrante buvo pastatytos neteisėtai.
Tie, kam įdomu, apie tiltelių ir prieplaukų peripetijas gali paskaityti „Santakos“ archyvuose (2009 m. spalio 23 d. „Kaip viešą tiltelį paversti privačia prieplauka“).
Tačiau vertėtų žinoti, jog buvusi tvarka – Lietuvos saugios laivybos administracijos direktoriaus įsakymas Nr. V-73 „Dėl Nekomercinių mažųjų, pramoginių ir sportinių laivų prieplaukų steigimo ir registravimo taisyklių patvirtinimo“ su visais pakeitimais ir papildymais – yra pripažinta netekusia galios 2016 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. V-134.
Praėjusią savaitę Paežerių ežero pakrantėje dar radome vieną iš senų laikų užsilikusią „prieplauką“ žyminčią lentelę. Joje įrašytą tekstą su beviltiškai senomis datomis jau sunku įžiūrėti, bet įspėjantis raudonas užrašas „Privati prieplauka“ dar matomas iš tolo.
Prie kito liepto į vandenį buvo įsmeigtas stovas su gerokai aiškesniu įspėjimu: „Dėmesio! Lieptas privati nuosavybė, prašome be leidimo nelipti“.
Apie lieptelius ir draudžiančius užrašus pakalbinome Aplinkos apsaugos inspekcijos vyr. specialistą Vitą Baką.
„Tose vietose liepteliai statyti labai seniai, per tą laiką keitėsi leidimų išdavimų tvarkos. Apie tų statinių legalumą reikėtų klausti žemės savininko, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT). Neseniai buvo atvejis, kai man paskambino žvejys ir pasakė, kad buvo nuvytas nuo vieno iš šioje vietoje esančių lieptų. Mano žiniomis, tą sklypą naujas šeimininkas įsigijo ne taip seniai. Jis iš pradžių net ir paežere žmonėms vaikščioti neleido, bet išaiškinome, kad jis tam neturi jokios teisės. Dabar, žvejui paskambinus, sklypo savininką įspėjau dar kartą – jis nebuvo patenkintas, tačiau žmogui žvejoti leido. Vis dėlto manau, kad čia turėtų įsikišti ir situaciją kontroliuoti NŽT specialistai, nes, kaip minėjau, tai – jų valdos“, – kalbėjo V. Bakas.
Kaip minėjo V. Bakas, įstatymai ir poįstatyminiai aktai keitėsi. Tie, kas lieptus paežerėje statė iki 2010 m., turėdavo pasirašyti sutartį su apskrities administracija dėl leidimo naudoti valstybinio vandens telkinio dalį nesudėtingo statinio statybai. Ją pasirašydami savininkai įsipareigodavo leisti liepteliu naudotis tretiesiems asmenims.
2010 m. liepą panaikinus apskričių viršininkų administracijas, jose veikusių žemėtvarkos skyrių ir kitas apskričių viršininkų administracijų funkcijas, susijusias su žemės tvarkymu, perėmė Nacionalinė žemės tarnyba – nuo tada sutikimo reikėdavo kreiptis į jos specialistus.
Pasak Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialisto Edmundo Rumbino, taip pat buvo privalomas supaprastintas projektas bei rašytinis Savivaldybės administracijos vyr. architekto pritarimas arba statybos leidimas.
„Ar tie visi liepteliai buvo pastatyti su leidimais – negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Kas juos statė, turėtų šiuos dokumentus turėti. O užrašai, draudžiantys lieptais naudotis, manau, atsiradę nepagrįstai“, – kalbėjo E. Rumbinas.
NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėja Vilija Belozarienė aiškino, kad šiuo metu, jei žmogus nori pasistatyti lieptą paežerėje, jo sklypas turi ribotis su vandens telkiniu. Ar anksčiau pastatytiems lieptams buvo išduoti leidimai, V. Belozarienė pasakyti negalėjo, nes tvarka seniai pasikeitė. Vis dėlto, jos nuomone, didžioji dalis jų pastatyti be leidimų.
Užrašų, draudžiančių lipti ant tiltelio, skyriaus vedėjos įsitikinimu, būti negali, nes vandens telkinys – valstybinis. Anot jos, reikia pašalinti ne tik tokias lenteles, bet ir panaikinti tiltelį, jei jis pastatytas be leidimo.
Tuomet kyla natūralus klausimas: kodėl NŽT vis dėlto leidžia, kad valstybinėje žemėje stovėtų nelegalūs lieptai?
„Nacionalinė žemės tarnyba nėra ta institucija, kuri važinėja paežerėmis ir tikrina. Žmonės dirba kabinetuose, su dokumentais, mes ne aplinkosaugininkai ar policininkai. Jei gyventojai mato, kad vyksta kas nors negero, jie turi teisę kreiptis į mūsų tarnybą ir rašyti prašymą. Tada atsakingi darbuotojai kelia dokumentus ir tikrina konkretų atvejį, žiūri, ar yra leidimai, kam jie išduoti ir pan.“, – dėstė NŽT Vilkaviškio skyriaus vyr. specialistas D. Prasauskas.
V. Belozarienė teigė mananti, kad lieptus paežerėje tikrinti turėtų Statybos inspekcija, o po to derinti su NŽT skyriumi.
„Mes nesudėtingų statinių nekontroliuojame, juo labiau – netikriname visokių užrašų, – tokias kalbas atrėmė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) vyr. specialistas Saulytis Kurtinaitis. – Kontroliuoti turi tie, kas davė sutikimą statyti, t. y. žemėtvarkininkai. Ar galima reikalauti teisės lipti ant svetimo tiltelio – labai abejoju, nebent savininkas pasirašė sutikimą, kad tiltelis bus skirtas visuomeninėms reikmėms. Bet čia – ne mūsų tarnybos reikalas, nebent žmogui kyla klausimų, ar statiniui reikėjo statybos leidimo. Tuomet reikėtų kreiptis raštu info@vtpsi.lt“.
Beje, ta pati VTPSI tinklalapyje primena, kad liepto statyba valstybiniame vidaus vandens telkinyje, neturint galiojančio tarnybos sutikimo, laikoma savavališka statyba ir pažeidėjui gresia bauda nuo 289 iki 579 eurų. Tačiau kas gi baus, jei net neaišku, kas turi tikrinti.
Savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vedėjai Vilmai Kolpakovienei ši situacija nepasirodė labai sudėtinga.
Anot jos, valstybinės reikšmės paviršiniame vandens telkinyje pastatytas nesudėtingas statinys yra laikinas statinys ir Nekilnojamojo turto registre neregistruojamas. Taigi lieptą statęs žmogus nėra jo savininkas.
„NŽT duoda žmogui sutikimą statyti tiltelį visuomenės poreikiams, bet ne sau asmeniškai. Pagal esamą teisinį reglamentavimą tariamas „savininkas“ apibrėžiamas tik kaip liepto statytojas, naudotojas“, – teigė juristė.
Anot Juridinio skyriaus vedėjos, kadangi sutikimą statyti lieptą duoda NŽT, ji turi atlikti ir priežiūrą bei valstybinę kontrolę.
Savo poziciją išdėstyti paprašėme ir Vilkaviškio rajono savivaldybės mero patarėjo Kazio Kiaulakio.
Jis pabrėžė, kad žemė prie pat ežero – valstybinė, ir to reikėtų paisyti visais atvejais: tiek kalbant apie naudojimąsi lieptais, tiek tiesiant būsimą dviračių taką.
„Dėl dviračių tako paežerėje savo pozicijos laikiausi nuo pirmos dienos: jei deklaruojame, kad darome taką aplink Paežerių ežerą, tai negalime juokinti žmonių ir pristatyti visuomenei tako, vedančio magistraliniu keliu link Kaliningrado ar dar kažkur už 800 metrų nuo kranto. Juk kalbame ne apie kažkieno sklypų privatizavimą, o apie valstybinę žemę, ir čia neturėtume paisyti privačių interesų. Ežeras taip pat nėra privatus, ir leidimą lieptą pasistatyti kiekvienas gavo su sąlyga, kad juo bus galima naudotis visuomenei. O kontroliuojančių institucijų tuoj bus daugiau negu gyventojų, gal todėl ir nebeišsiaiškina, kas už ką atsakingi. Kol žmogus nepasiskundžia, valdininkai nemato, kas negerai, arba nenori matyti. Kiekvienos institucijos priedermė atlikti prevenciją – tai turi daryti tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek Statybos inspekcija, tiek aplinkosaugininkai, tiek Savivaldybės specialistai. Bet visi tik dejuoja, kiek turi darbų“, – kritikos negailėjo mero patarėjas.
Išgirdusi, kad domimės lieptais, su redakcija susisiekė ir vieno iš paežerės sklypų savininkė vilkaviškietė Lina Skaisgirienė. Ji sakė, kad šeima sklypą paežerėje įsigijo prieš dvylika metų, tada, kai ankstesnieji šeimininkai jau buvo pastatę lieptelį.
„Lieptai statomi ir viskas tvarkoma privačiomis lėšomis. Asmeniškai mes niekada nesame nuviję jokių žvejų, ir tikrai bet kas gali ateiti, maudytis. Bet šią vasarą į paežerę atvažiavusiems kokiai 15 jaunuolių ne tik aš, bet ir šalia gyvenantys žmonės davė pastabų: jie keikėsi, mėtė šiukšles, spjaudė saulėgrąžas. Jei matėte, priekyje lieptas įlaužtas. Kaltų nėra, o taisyti teks mums“, – pasakojo L. Skaisgirienė.
Anot moters, patys žvejai taip pat ne visada elgiasi kultūringai: vieni per naktį žvejoję vyrai alaus butelius atidarinėjo į suolelio kraštą.
Vilkaviškiečiai Skaisgiriai buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad lentelė su užrašu, įspėjančiu nelipti be leidimo, stovi visiškai teisėtai: L. Skaisgirienės vyras lieptą 2010 m. įregistravo kaip mažųjų laivų prieplauką, už kurios priežiūrą ir saugą atsako pats savininkas. Moteris smarkiai nustebo išgirdusi, kad pasikeitus įstatymams lieptas prieplaukos statuso jau penkeri metai nebeturi, kaip ir nelikę pačios Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos.
Dar didesnę L. Skaisgirienės nuostabą sukėlė tai, jog, pagal dabartinius reglamentus, visų šių lieptų „galiojimas“ gali būti pasibaigęs.
Mat, kaip paaiškino V. Kolpakovienė, dabar NŽT vadovaujasi „Sutikimų statyti ir naudoti valstybinės reikšmės paviršiniuose vandens telkiniuose laikinuosius nesudėtingus statinius išdavimo taisyklėmis“. Pagal jas sutikimai statyti lieptus išduodami 10 metų laikotarpiui. Pasibaigus šiam terminui reikėtų gauti naują sutikimą iš NŽT arba statinį per 20 darbo dienų išmontuoti ir teritoriją sutvarkyti taip, kad ji būtų iki sutikimo išdavimo dienos buvusios būklės.
„Kodėl niekas neinformuoja savininkų, kai pasikeičia įstatymai? Ką veikia tos tarnybos? Kodėl lieptų savininkai negavo jokio pranešimo ar žinios? Kodėl tokie dalykai aiškėja tik dabar, kai atsirado dviračių tako idėja, prieš kurią mes netgi nesame nusiteikę? Ar mūsų statiniai legalūs, o jei ne – kaip juos galima įteisinti?“ – iškart daugybė klausimų natūraliai kilo L. Skaisgirienei.
Kaip paaiškino V. Kolpakovienė, iki 2010 m. su statytojais sudaromose sutartyse buvo nurodytas galiojimo terminas – iki vandens telkinys bus privatizuotas.
Tad koks dabar teisinis statusas lieptų, pastatytų iki 2010 m. pabaigos? Ar NŽT patvirtinus naujas taisykles naudotojas privalo kreiptis į NŽT teritorinį skyrių dėl sutikimo gavimo?
Šiuos klausimus V. Kolpakovienė jau pateikė Nacionalinei žemės tarnybai, o atsakymus pažadėjo perduoti ir „Santakos“ skaitytojams.
Galerija: Lieptai
Publikuota: 2021-10-28 08:21:36
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Automobilių taršos tikrintojai pasiekė ir Vilkaviškį * Dronus perpratęs senjoras siužetais džiugina žmones
* „Korio“ grupės narių tikslas – sau ir kitiems padėti gyventi blaiviai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|