Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Metų ūkis

---

Žemės ūkio technikos Romos ir Antano Kirvaičių ūkyje netrūksta. Naujausias pirkinys – javų kūlimo kombainas.

Autoriaus nuotr.

Roma ir Antanas Kirvaičiai šiais metais tapo tradicinio konkurso „Metų ūkis“ trečios vietos laimėtojais rajone. Matlaukio kaime, Kybartų seniūnijoje, gyvenanti šeima išsiskiria ypatinga meile žemei.

Iš pradžių jautėsi nejaukiai

Sutuoktiniai Kirvaičiai yra kilę iš mūsų rajono, tačiau likimas juos vienu metu buvo nubloškęs į Panevėžį. Ten Antanas su tėvais persikraustė dar vaikystėje, o sukūręs šeimą pas save pasikvietė ir žmoną. Kiek daugiau nei dešimtmetį Kirvaičiai gyvenimą kūrė būtent Aukštaitijos sostinėje ir apie kitas galimybes pernelyg rimtai negalvojo. Vis dėlto transporto įmonėje tuo metu dirbęs Antanas, kaip jis pats sakė, ant asfalto nesijautė gerai. Vyras nuolat jautė kaimo trauką.

Netikėtai mirus Romos tėčiui, Antanas pasiūlė žmonai persikraustyti į Matlaukį ir pradėti ūkininkauti. Kaip tik tuometėje jo darbovietėje prasidėjo pertvarkos, ėmė vėluoti atlyginimai. Iš pradžių į gimtinę grįžo vienas Antanas, o žmona čia parvykdavo tik per laisvas dienas. Moteris prisipažino kurį laiką vylusis, kad vyras persigalvos ir grįš atgal į Panevėžį. Vis tik Antanas kratėsi šios minties ir ėmė regzti planus, kaip dar labiau išplėsti tuo metu turėtą 10 ha žemės plotą.

Supratusi, kad sutuoktinio neperkalbės, Roma ir pati ryžosi visam laikui grįžti į tėviškę. Moteris teigė, jog prireikė ne vienų metų, kol ji iš tikrųjų ėmė mėgautis gyvenimu kaime. Ūkininkė juokavo, kad dabar jos į miestą jau niekas neišvarytų.

Sunki pradžia

Oficialiai ūkininkauti Kirvaičiai pradėjo 1996 m. Pirmieji metai žemdirbiams buvo labai sunkūs. Roma prisiminė, kaip siekdami bent už ko nors užsikabinti jie kreipėsi į ne vieną banką, bandydami gauti paskolą pirmajam traktoriui įsigyti. Nors tuo metu netrūko sakančiųjų, jog žemę galima dirbti ir arkliais, vis tik Kirvaičiai nenorėjo apie tai net girdėti.

„Šiandien jau net nelabai norisi prisiminti tų laikų. Teko ir rankomis trąšas barstyti, ir šieną į kūgius krauti, o vyras 5 ha cukrinių runkelių plote rankomis tarpueilius varinėdavo. Vėliau po truputį plėtėme technikos parką, augo valdomi žemės plotai, tad ir darbas pamažu lengvėjo“, – pasakojo R. Kirvaitienė.

Roma Kirvaitienė teigė, kad anksčiau ūkininkauti buvo sunkiau ir dėl auginamų gyvulių. Šeima laikė 12 karvių, keletą kiaulių. Visiškai gyvulių buvo atsisakyta prieš 17 metų. Poros teigimu, tai – vienas geriausių jų priimtų sprendimų. Dabar dėmesį galima koncentruoti vien tik į augalininkystę.

Puola šliužai

Šiandien Kirvaičiai valdo maždaug 230 ha plotą, kuriame, kaip ir dauguma žemdirbių, tradiciškai sėja javus bei rapsus. Ūkininkai nuolat atnaujina ir techniką, kuri padeda siekti dar geresnių rezultatų. Pavyzdžiui, šiais metais jie įsigijo javų kūlimo kombainą, svarsto apie naujos sėjamosios pirkimą bei didžiulio angaro, kuriame galėtų laikyti techniką ir grūdus, statybas.

Antanas Kirvaitis teigė, kad šiais laikais ūkyje yra likęs vos vienas rizikingas faktorius – gamta. Pasak jo, žemdirbiai gali investuoti didžiules sumas į naujausią techniką, į chemikalus ar trąšas, tačiau neprognozuojami orai vis tiek viską pakoreguoja savaip.

Vyras tikino pastebėjęs, kad geriausi ūkio rezultatai pasikartoja kas penkmetį. Kadangi praėjęs sezonas buvo rekordinis, tad dabar panašių metų, anot jo, galima tikėtis dar negreitai.

Šį sezoną A. Kirvaitis pavadino vidutiniu. Bendras iš hektaro prikultų grūdų kiekio vidurkis siekė maždaug 5, 5 tonos. Tiesa, jei ne vasariniai kviečiai, rezultatai galėjo būti šiek tiek geresni.

„Dalį grūdų teko kulti rugpjūtį, kai praktiškai nenustojo lyti. Natūralu, jog dėl to nukentėjo derliaus kokybė. Pastaruoju metu į žemės ūkį skverbiasi naujosios technologijos, kai žemė visai nedirbama arba dirbama minimaliai. Pastebėjau, kad dėl to sunaudojama daugiau chemikalų, o į mūsų derlių kėsinasi iki šiol dar nematyti gyviai. Pavyzdžiui, šiemet rapsus užpuolė šliužai. Vieną lauką net teko persėti, nes šliužai visiškai nugraužė pasėlius“, – pasakojo A. Kirvaitis.

Gėrisi gamta

Per javapjūtę į traktorių sėda ne tik Antanas, bet ir Roma. Tėvams padeda ir šalimais ūkininkaujantis sūnus Gediminas. Beveik visus ūkio darbus žemdirbiai stengiasi atlikti patys. Net sykiais laukuose atsirandančias melioracijos įrenginių problemas Kirvaičiai bando pašalinti savo jėgomis. Žinių šioje srityje jiems nė kiek netrūksta, mat Antano specialybė – melioratorius.

Ūkininkai puikiai atskiria ir augalų ligas, nesunkiai susiorientuoja, ko trūksta jų auginamiems javams ar rapsams. Dėl to šeima į konsultantus kreipiasi gana retai. Kirvaičių teigimu, visas žinias pavyko sukaupti per ilgus ūkininkavimo metus.

Akivaizdu, kad darbas žemės ūkyje jiems išties patinka. Antanas kas rytą keliasi 5–6 val., net nepusryčiavęs skuba į laukus. Ir visai nesvarbu, ar už lango lyja, ar sninga, ar šviečia saulė. Vyras mėgsta apžiūrinėti savo valdas, stebėti augalus.

„Bundanti gamta man yra pati gražiausia. Net kai Panevėžyje dirbau vairuotoju, į darbą vykdavau bent valanda anksčiau, kad galėčiau stebėti, kaip teka saulė, kaip pamažu po nakties miego keliasi įvairūs augalai bei gyvūnai. Dabar, kai gyvenu kaime, ryto vaizdai išvis nepakartojami. Jei netyčia kada atsikeliu vėliau nei įprastai, man ta diena jau būna prarasta. Net nesinori nieko veikti“, – juokėsi pašnekovas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---