„Santaka“ / Sūdavos menininko natiurmortai lyginami su flamandų tapytojų darbais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Kuosėnų kaime (Bartninkų sen.) parduoda mėsines kiaules. Tel. 8 652 88 528.
Galioja iki: 2021-10-22 13:30:12



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2021-09-16 16:27

Dalinkitės:  


Štai taip patogiai įsitaisęs Raimondas Dailidavičius prie molberto gali praleisti visą savo dieną.

Autorės nuotr.


Sūdavos menininko natiurmortai lyginami su flamandų tapytojų darbais

Eglė MIČIULIENĖ


Ant grakštaus sidabro ąsočio pakibusi raudona vyšnia, įmantri barokinė vyno taurė, varinis indas su šviežiomis trešnėmis, žvilgančios vynuogių kekės, prabangiais viršeliais aptaisyta knyga su daugybe skirtukų, šalia rašalinės lyg ką tik padėta plunksna... Sodrūs tamsių gintaro atspalvių natiurmortai, primenantys klasikinę olandų tapybą, – Raimondo Dailidavičiaus „arkliukas“. Menininkas juos tapo jau bene dvi dešimtis metų.



Brangiuosius metalus iškeitė į molį

Sakoma, kad žmogus planuoja – Dievas juokiasi. R. Dailidavičius po mokyklos pasirinko studijuoti juvelyriką, bet išlaikęs egzaminus mandatinės komisijos buvo perkalbėtas rinktis... keramiką. Esą, Raimundas kilęs nuo Kybartų, tad baigęs mokslus galėtų įsidarbinti „Jiesios“ gamyklos ceche.

Dabar tokio pasirinkimo R. Dailidavičiui šiek tiek gaila: jis visuomet buvęs „krapštukas“, tad juvelyrika būtų buvusi kaip tik. Juolab kad ir su moliu ilgai dirbti neteko – „Jiesioje“ praleista vos pora metų. Galiausiai jauną menininką paviliojo tapyba.

„Piešiau nuo mažų dienų, o tapyti pradėjau dar studijuodamas ketvirtame kurse. Mūsų bendrabutyje gyveno dailininkas, dabar jau amžiną atilsį Arūnas Mėčius, kuris tuomet tapydavo jūrą. Kai pamačiau, kaip jis tapo aliejiniais dažais, man net seilė nutįso. Supratau, kad ir aš taip noriu... Bendrabutyje buvo toks skelbimų stendas, aptemptas drobe, tai mes, studentai, jį nušvilpėme, drobę nusigruntavau emulsiniais dažais ir dirbau. Pamenu, tapiau tapiau tą jūrą – bet kažkas ne taip, ir viskas. Tada Arūnas priėjęs užsitepė ant piršto baltų dažų, ir tik brūkšt, brūkšt tokius pakraščiukus, atspindžius nuo debesų ant vandens – ir žiba tas paveikslas, vaizdas visai kitas!“ – pirmąsias iš draugo gautas dailės pamokas prisiminė Raimondas.




Malonumas tapyti

R. Dailidavičiaus ranka jau seniai įgudusi tapyti – nebeištepta dažais iki pat alkūnės, kaip kad pačioje jaunystėje, kūrybos pradžioje, kai Raimondas dar tapė jūrą.

Dabar menininkas su žmona Andželika įsikūręs Sūdavos kaime (Klausučių sen.) ir tapo diena iš dienos. Prieš devyniolika metų įsigijo sodybą, ją atsinaujino.

Savo mylimą moterį R. Dailidavičius švelniai vadina šeimos „varikliuku“: anksčiau jis dirbdavo sodybos lauko virtuvėlėje, bet žmonos įkalbėtas ūkio pastatą persitvarkė į puikią galeriją su dirbtuvėmis. Jose patogiai susirango ant fotelio priešais molbertą ir pasineria į tapybą. Kai žmonos namuose nėra, menininkas net valgyti prisimena tik vakare.

„Atrodė – kam tų pertvarkų reikia, bet dabar labai džiaugiuosi – man gera čia dirbti. Pavargsta ir akys, ir ranka, bet kad smagu tapyti... Kartais reikia kokį didesnį darbą namuose padaryti, ir, žiūrėk, mėnesį prie molberto neprieini. Kai jau grįžti, mintyse atsiprašinėji ir galvoji, ar seksis tapyti... Būna, kad porą dienų tik mūčini drobę, bet dažniausiai teptukas prilimpa prie pirštų, ir pertraukos – lyg nebūta“, – kalbėjo dailininkas.



Pakvietė į parodą

Prieš porą savaičių Dailidavičiai pakvietė lankytojus apžiūrėti paveikslų į sodyboje įkurtą galeriją. Meno žmonėms vadyba dažnai sekasi sunkiai, tad ir Raimondui tokia mintis greičiausiai nebūtų atėjusi į galvą, bet atsiverti visuomenei jį paragino Vilkaviškio viešosios bibliotekos Sūdavos filialo bibliotekininkė Renata Kolčinienė. Moteris įsitikinusi, jog žmonėms būtina pamatyti darbus dailininko, kuris mūsų rajone mažai žinomas ir nepakankamai įvertintas.


„Kaimo žmonės nedrįsta užsukti į privačius namus, tad norėjome parodyti visiems, kokį talentą turime savo krašte. Šiuo visiems sunkiu metu reikia atverti ir namų duris, ir širdis, nebijoti pasidžiaugti vieni kitais. Manau, kad rajone yra ne vienas gabus žmogus, kuris lieka nepastebėtas. Liūdna, kad tokius menininkus kaip Raimondas daugiau žino kituose rajonuose, didmiesčiuose, užsienyje, bet nežino savame krašte“, – sakė R. Kolčinienė.

Iš tiesų R. Dailidavičiaus darbų gali pamatyti bei įsigyti Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Druskininkų galerijose ir šiuose miestuose rengiamose parodose (naujausių menininko darbų paroda šiuo metu veikia Druskininkuose). Raimondo natiurmortai buvo eksponuojami netgi Olandijoje – tai buvo paroda su pardavimu ir paveikslai į Lietuvą nebesugrįžo.

Tad nieko keisto, kad ir didžioji dalis dailininko paveikslų iškeliavusi pas meno mėgėjus iš kitų miestų, užsienio šalių.



Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj...

Raimondas Dailidavičius turi didelių savo talento gerbėjų.

„Paveikslas – ne duona kasdieninė, jo reikia ne visiems. Mano darbus perka tas, kam patinka mano braižas, kas domisi natiurmortais. Jei žmogui toks menas neįdomus, jis paveikslo ir už 50 eurų nepirks, o kam reikia – tas atvažiuoja iš Vilniaus ar Klaipėdos ir net nesidera. Dažniausiai domisi tie, kurie iš manęs jau kažką įsigiję. Viena klaipėdietė paveikslus perka kone fanatiškai. Dabar jai apie 90 metų. Buvau jos namuose – kolekcija kaip geroje galerijoje. Prie mano darbų ji pratinosi gal trejus metus – vis ateidavo per Jūros šventę, pabendraudavo. Paskui pradėjo pirkti, o dabar turi gal aštuoniolika mano darbų. Kitas kaunietis iš manęs įsigijęs per dvidešimt darbų. Viena moteris, buvusi žinomo Lietuvos režisieriaus žmona, daug paveikslų nupirkusi tiek sau, tiek savo draugams. Ji ypač pamėgusi nespalvotus, pilkų tonų darbus, kuriuose visuomet būna tik vienas ryškus akcentas, pavyzdžiui – raudona vyšnia“, – sakė Raimondas.


O kodėl menininko natiurmortuose tokios dažnos vyšnios, gal jos kažką reiškia?

„Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj... – šypteli menininkas. – Esu suvalkietis, gal todėl... O šiaip – juk gražu ta raudona vyšnia. Nėra čia kokių nors simbolių, man svarbu, kad būtų jauku, malonu, gražu. Negi guldysi natiurmorte mobilųjį telefoną? Vieną mano darbą mugėje pirkdama europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė taip gražiai pasakė: „Kaip gera, kai į darbą žiūri – ir viskas aišku. Kai nereikia į meno kūrinį žiūrint stengtis galvoti, kažką ypatingo įžiūrėti ir suprasti.“



Tapė žymių žmonių portretus

Jūros, kurią jaunystėje tapė R. Dailidavičius, jo kūryboje nebelikę. Kažkada seniai Vilkaviškio krašto muziejaus užsakymu dailininkas yra nutapęs paskutinio Paežerių dvaro valdytojo Jono Vailokaičio ir Vilkaviškio rajono signataro Donato Malinausko, daktaro Jono Basanavičiaus portretus.

Bet menininkas neslepia – ne tik portretai, bet ir apskritai užsakymai jam ne prie širdies. Mat jau padarytą darbą matai tokį, koks jis yra, o iš užsakovo galvos vaizdinio ant drobės neperkelsi – užsakytas paveikslas gali neatitikti to, ką žmogus įsivaizdavo.

Su vienu užsakymu apskritai išėjo kuriozas. Ant sienos galerijoje kabo didžiulis paveikslas su raiteliu – akivaizdu, kad jis išsiskiria iš kitų menininko darbų. R. Dailidavičius juokiasi: šį darbą užsisakė vienas Amerikos lietuvis, kuriam patiko Raimondo braižas.

„Jis buvo pirkęs mano darbų ir paprašė nutapyti Vytį, davė padorius rankpinigius. Dirbau prie to paveikslo porą mėnesių, bet jis man vis netiko, nebuvo prie dūšios... Galiausiai nutapiau, bet mano užsakovas dingo to darbo nė nematęs. Aš jam neprisiskambinu, jis pats manęs neieško. Taip ir liko tas paveikslas... Jo net į mugę nenusiveši parduoti, per didelis“, – traukė pečiais vyras.

Ant galerijos sienos kabo dar pora „kitokių“ paveikslų – tai beplaukės katės, sfinkso, atvaizdai. Menininko fantazija gyvūną it damą „aptaisiusi“ prabangiais rūbais, perlų vėriniu. Tai – iš to paties dailininko A. Mėčiaus namų pargabenta Dailidavičių numylėta augintinė, anot šeimininko, – pats nuostabiausias sutvėrimas, kurio, gaila, jau nebėra.

Beveik visi kiti darbai – natiurmortai.



Užsimanė neegzistuojančio grafino

Barokinę flamandų dailę primenančius R. Dailidavičiaus natiurmortus mugėse praeiviai ne kartą yra palaikę kitų dailininkų paveikslų reprodukcijomis. Iš pradžių menininkui būdavo pikta, o dabar jis nusijuokia: jei žmogus neatskiria, vadinasi, gerai nutapyta.

O įdomiausia, jog dauguma šiuose natiurmortuose pavaizduotų puikiųjų vazų, ąsočių, knygų ar šviečiančių žvakių... neegzistuoja. Viskas – dailininko vaizduotėje. R. Dailidavičius net nepiešia eskizo, bendro vaizdo. Dažniausiai iškart pradeda dirbti su teptuku: nutapo vieną natiurmorto detalę, tada žiūri, koks objektas turėtų atsidurti šalia.


„Tereikia tik geros vaizduotės. Visada sakiau, kad piešti gali išmokyti kiekvieną, bet vaizduotės žmogui į galvą neįdėsi – ją arba turi, arba ne“, – kalbėjo vyras.

Raimondas prisimena linksmą istoriją: kažkada jis buvo nutapęs natiurmortą su dailiu apkaustytu grafinu. Ir vienas žmogus baisiausiai įsigeidė būtent to indo.

„Aiškinu jam, kad šito grafino apskritai nėra, o jis vis tiek savo: sako, nesąmonė, sumokėsiu kiek nori, tik parduok. Ir nė už ką netiki, kad sukūriau jį tiktai vaizduotėje! Bet aš juk laikiau juvelyro egzaminą, man sukurti kokį nors įdomesnį indą nėra sudėtingas darbas“, – šyptelėjo menininkas.



Nuo Sūdavos iki Klaipėdos

Kaip jau minėta, R. Dailidavičiaus paveikslų galima įsigyti ne tik jo namuose Sūdavos kaime, bet ir didžiųjų miestų galerijose. Šiek tiek darbų galima rasti ir internete, bet menininkas sako esantis nešiuolaikiškas ir sunkiai susitvarkantis su interneto reikalais.

„Mane išmetė iš interneto parduotuvės paveikslai.lt... Anksčiau nufotografuodavau savo paveikslus ir jiems nusiųsdavau, bet darbą pardavęs pamiršdavau pranešti, kad to paveikslo jau neturiu. Ir, žiūrėk, ateina užsakymas, pirkėjas įsigyja paveikslą, o jo jau nebėra... Tenka žmogui pinigus grąžinti. Su parduotuve sutarėme, kad pasitaisysiu, bet po kiek laiko ir vėl pamiršau... Galerija nutarė, kad su manimi dirbti neįmanoma. Aš irgi pripažįstu savo kaltę – juk žmonės paveikslus internetu užsakinėja iš visų pasaulio šalių, – savikritikos nesibaido menininkas. – Toks jau esu, kai kurių savo darbų net nenusifotografavau – pardaviau ir nebeturiu net nuotraukos. O dabar jau ir pačiam būtų įdomu jas turėti, visus savo paveikslus suskaičiuoti. Bet aš, matyt, ne tam sutvertas...“






Galerija: paveikslai




Publikuota: 2021-09-16 16:27:39

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Šilumos tiekėjai žada gerokai brangesnį sezoną
* Į „Aukso vainiką“ pretenduos vilkaviškietės audėjos prijuostės
* Dviračių tako idėja toliau kursto aistras
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar trečiąsyk skiepysitės nuo COVID-19?
Jau pasiskiepijau.
Žinoma.
Dar svarstau.
Trečiąkart jau nesiskiepysiu.
Esu prieš skiepus nuo COVID-19.



Kalbos patarimai

Ar gerai „vartoti vietiškai“?
Prieveiksmio vietiškai daryba taisyklinga: jis padarytas iš būdvardžio vietiškas, -a, kurio reikšmė apibrėžiama taip: „susijęs su vieta, būdingas kuriai nors vietai“. Taigi pasakymas „Vaistą vartoti vietiškai“ yra taisyklingas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas