„Santaka“ / Kraštiečio gyvenimas ir kūryba – lietuvių tautos istorijos atspindys / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje dovanoja slyvas. Pasiskinti reikia patiems. Tel. 8 652 28 667.
Galioja iki: 2021-10-01 13:01:01

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-10-04 08:25:57



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


2015 m. Rimantas Greičius su prezidente Dalia Grybauskaite po apdovanojimų, skirtų jo tėvams, įteikimo.

Asmeninio archyvo nuotr.


Kraštiečio gyvenimas ir kūryba – lietuvių tautos istorijos atspindys


Šiais metais minime tremties pradžios Lietuvoje ir Holokausto 80-ąsias metines. Šis pokalbis – su Rimantu GREIČIUMI, rašytoju, žurnalistu, pedagogu, per kurio gyvenimą ir kūrybą atsiskleidžia visos mūsų tautos istorija.

Grūdino Sibiras

– Niekas negali paneigti, jog nesate vilkaviškietis, juk gimėte čia, Vilkaviškyje?

– Gimiau Vilkaviškyje, kai šeimoje jau augo dvi mergytės. Tuomet su mumis gyveno ir mano senelis Vincas Greičius, užauginęs dvi dukras ir du sūnus, sulaukęs septynių anūkų. Iš tų septynių tik du buvo berniukai, abu tėvų pavardėmis, ne Greičiai. Ir kai gimiau aš, senelis buvo bene laimingiausias – pagaliau pasaulį išvydo tikras Greičius! Senelio iniciatyva man buvo parūpintos dvi krikštatėvių poros, o toje bažnyčioje, kuri paskui buvo sugriauta karo metu, plačiai giminei suplaukus krikštijo tėvų bičiulis, tragiško likimo kunigas Justinas Dabrila.

– Esate minėjęs, kad Jūsų tėvelis buvo poetės Salomėjos Nėries kurso draugas.

– 1932–1940 metais tėvelis Vilkaviškio gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. Per tuos metus Vilkaviškyje jis praleido tris direktorius: Eidėną, Žilinską, Paliulį. Prieš tai jis mokytojavo Jurbarke. 1932 metų pavasarį Jurbarko gimnazijos direktorius Kviklys liepė jam stoti į Tautininkų sąjungą. Kai tėvelis atsisakė, išgirdo: „Tada susiraskite sau darbą kitur.“ Darbą susirado Vilkaviškyje. O į tą sąjungą direktoriaus įvilioti Jurbarko mokytojai 1941 metų birželį tapo pirmaisiais tremtiniais.


Su Salomėja tėvelis ne tik kartu studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet ir lankė Vinco Mykolaičio-Putino suburtą literatų būrelį. Man gi jaunystėje teko susipažinti ir bendrauti su Salomėjos sūnumi Sauliuku.

– Kiekvienai kartai tenka vienokie ar kitokie išbandymai, o Jums – karas, pokaris, tremtis. Ar ne per daug?

– Tikrai ne. Vieną savo knygų aš pavadinau „Man nereikia likimo kito“, joje papasakojau, ką savo akimis mačiau, ką patyriau. Visi tie išbandymai sukaupė didžiulę gyvenimo patirtį, o tremtis, Sibire patirti sunkumai grūdino, mokė atskirti gėrį nuo blogio.

Sibire baigiau vidurinę mokyklą. Su manimi mokėsi ne tik rusų, bet ir ukrainiečių, vokiečių, lenkų, totorių, buriatų vaikai. Mes draugavome, nebuvo jokios kalbos apie tautybių skirtumą – būtent tada aš suvokiau, kad nėra blogų ar gerų tautų, yra tik geri arba blogi jų atstovai.

Niekada netrūko skundikų

– Ne tik tremtis, bet ir Holokaustas buvo Jūsų gyvenime...

– Karo pradžią aš prisimenu tarsi per miglas, nes man ėjo tik ketvirti metukai. Tačiau prisimenu, kad pas mus, o mes gyvenome Jurbarko pakraštyje, nuosavame name, tuomet lankėsi iš Panevėžio atvykusi tėvelio sesuo mokytoja Marcelė. Liepos trečiąją ji išėjo į miestą apsipirkti, o čia atbėga pas mus kaimynas ir šaukia: „Mokytojau, buvau mieste, ten gatve link Skirsnemunės mūsų vyrai žydus šaudyti varo! Toje eisenoje tavo sesutę mačiau. O juk ji ne žydė“.


Užšoko tėvelis ant dviračio ir pasivijo eiseną. Laimei, keli žydus varę baltaraiščiai pažinojo tėvelį ir leido jam iš eisenos ištraukti sesę. Pasirodo, ją, juodų plaukų ir tamsių bruožų, ėjusią tuo metu šaligatviu, uolūs okupantų tarnai palaikė žyde ir klykiančią įstūmė į eiseną.

Deja, nežinojo tėvelis, kad myriop varomas toje eisenoje žingsniavo ir jo bičiulis skulptorius Vincas Grybas. Gal ir jį būtų pavykę išgelbėti...

– Tėvai savo namuose slėpė žydaitę. Neseniai Jeruzalėje, Šlovės sienoje, buvo iškaltos jų pavardės, vardai, jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolio vardai, o Jums įteikti tėvams skirti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai. Jums tuomet, 1944-aisiais, buvo šešeri...

– Vokiečių okupacijos metais tėvelis dirbo Jurbarko gimnazijos direktoriumi. 1944-ųjų pavasarį Kaune įvyko gimnazijų direktorių suvažiavimas, kuriame iš jų buvo pareikalauta raginti vyresnių klasių gimnazistus stoti į vokiečių kariuomenę. Tėvelis iš Kauno sugrįžo ne vienas, o su nepažįstama moterimi. Mums, vaikams, pasakė, kad dabar turėsime tarnaitę Selę, kuri padės dažnai sirguliuojančiai mamytei. Mes tuomet laikėme karvutę, porą paršiukų, avį, vištų, ančių, tad Selei buvo kur suktis. O mane ji kažkodėl labai pamilo – dažnai pasisodindavo ant kelių, myluodavo. Stengdavosi kyštelėti kokį nors skanėstą.


Rugpjūčio mėnesį, ankstyvą rytą, kai rytuose jau girdėjosi pabūklų dundesys, mus pažadino pririšto šuns lojimas. Pirmas pašoko tėvelis, išgirdome baladojimą į laukujes duris, riksmą „Aufmachen!“ ir tuoj pat lietuviškai „Atidarykit duris!“ Mums buvo liepta rengtis ir išeiti į kiemą. Čia stovėjo būrelis juodai apsirengusių vokiečių su automatais, sukinėjosi su jais atėję vyrai lietuviai.

Tėveliui buvo pasakyta, kad mūsų namuose slapstosi žydė ir jis privalo ją nedelsdamas išduoti. Jis atsakė, kad jokios žydaitės namuose nėra, o tarnaitė neilgam išvykusi pas gimines. Tada vokietis liepė lietuviams atlikti namuose kratą, o tėvelį perspėjo: „Jei rasime žydę, būsi su šeima sušaudytas.“

Mes penkiese stovėjome prieš vokiečių automatus ir laukėme, kuo viskas užsibaigs, o namuose girdėjosi bildesys.

Pagaliau vyrai išėjo ir pasakė, kad žydaitės nerado, o tėveliui prižadėjo dar ateiti. Atsimenu, ką tėvelis atsakė vienam iš tų vyrų: „Vincai, kaip tu gali svetimšaliams tarnauti? Man gėda, kad tu kadaise buvai mano mokinys.“ Jie daugiau neatėjo, nes vis arčiau griaudėjo pabūklai ir okupantų talkininkams ne tas rūpėjo. Ir Selė sulaukė tos dienos, kai mūsų namuose apsilankė rusų kariškiai.

O tada, kai į namus įgriuvo vokiečiai, įvyko tiesiog stebuklas. Selė nuskuodė laiptais į palėpę, krito, susirietė ir apsidrabstė ten aptikta krūvele šiaudų, kuriais tėvelis praėjusią žiemą buvo apšiltinęs vandens baką. Gerai, kad moteris buvo mažutė! Vyrai namuose viską apvertė aukštyn kojomis, net bake su vandeniu žydaitės ieškojo, o šiaudų krūvelės nepalietė.

Vėliau sužinojome, jog tai buvo visai ne Selė, o mokytoja Sara Kantor. Papilėje, pas kažkokią Janiną, ji buvo palikusi su manimi vienmetį sūnelį, kažkur slapstėsi jos vyras, visi išliko gyvi. Atsisveikindama moteris paliko tėveliui raštelį, kuriame dėkojo už išgelbėjimą. Tą raštelį Sibire kratos metu paėmė ir negrąžino saugumiečiai.

Po daugelio metų man tėvelis papasakojo, kad jis privalėjo raginti gimnazistus stoti į vokiečių kariuomenę, nes raginti atsisakę du direktoriai, Masaitis ir Januškevičius, buvo išgrūsti į lagerius, kuriuose žuvo. Bet sakė ragino taip, kad nė vienas jo mokinys į okupantų kariuomenę neįstojo.

Tačiau ko Lietuvoje niekada netrūko, tai skundikų (dabar jie vadinami pranešėjais). Selė per visą buvimo pas mus laiką toliau kiemo neišeidavo, bet ją pastebėjo pikta akis ir įskundė. O apie tai, kad Jurbarko gimnazijos direktorius „ragino“ mokinius stoti į vokiečių kariuomenę, tuo metu, kai jis dirbo Pagėgių Donelaičio gimnazijos direktoriumi, skundą saugumui parašė trys 1940 metais į komjaunimą įstoję buvę Jurbarko gimnazistai, jo mokiniai, kuriuos vokiečių laikais tėvelis išgelbėjo nuo susidorojimo. Ir tas „dokumentas“ suvaidino lemiamą vaidmenį įtraukiant mūsų šeimą į 1949 metais tremiamųjų sąrašą.


– Stebina Jūsų stiprybė išlikti objektyviam, drąsa kalbėti apie „nepatogias“ tiesas įvairiais istoriniais gyvenimo laikotarpiais. Iš kur tas stiprybės šaltinis? Juk auginote šeimą, reikėjo uždirbti duonai.

– Už drąsą, kaip Jūs sakote, kalbėti apie „nepatogias“ tiesas buvau daug kartų muštas – ir Sibire, ir gimtinėje tarybiniais laikais, ir ypač skaudžiai šiais. Bet kai po eilinio sumušimo išnykdavo „mėlynės“, šunkeliais iš pasirinkto kelio neišsukdavau. Toks buvo tėvelis, tokia buvo mano žmona Valentina, deja, jau išėjusi iš gyvenimo. Žinoma, kentėjo ir vaikai, o užauginome mes penkis sūnus ir dukrą. Džiaugiuosi, kad visi jie dori, su tvirtais stuburais, tokie pat ir devyni jau suaugę anūkai.

Tik vieną kartą, o tai nutiko prieš devynerius metus, aš pasidaviau, atsisakiau sumanymo užsiimti didžiulio Lietuvos žvejybinio laivyno nusikalstamo sunaikinimo tyrimu, ir tai todėl, kad buvęs garsus kapitonas Algirdas Kulbokas man pasakė: „Ką gi, tirkite, jei jums negaila savo šeimos, nes susilauksite Juro Abromavičiaus likimo. O mano pavardės niekur neminėkite.“ Paminėjau jo pavardę todėl, kad Algirdas jau miręs.


Iš kur tas stiprybės šaltinis? Jo gaivų vandenėlį visada rasdavau ir randu tarp paprastų žmonių. O jų – nuostabių, jokiems vėjams nesilenkiančių, tiesų beieškančių – gyvenimo kelyje sutikau tikrai daug. Tokių nemažai ir tarp ištikimų mano knygų skaitytojų.



Kalbino Vilija GILIENĖ

(Bus daugiau)



Galerija: Šeima




Publikuota: 2021-09-07 11:04:27

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi pagerbti aštuoni vilkaviškiečiai
* Paminėta Holokausto 80 metų sukaktis
* Metų ūkio savininkai stengiasi numatyti kelis žingsnius į priekį
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar šį rudenį skiepysitės nuo gripo?
Taip, kaip ir kasmet.
Šiemet ne – užteks skiepo nuo koronaviruso.
Nuo gripo nesiskiepiju.
Dar neapsisprendžiau.



Kalbos patarimai

Kaip vertinamas žodis „brukas“?
Brukas – senoji svetimybė, dabar vartotina grindinys: Pirmasis sustojimas turistus pradžiugino gražiu ir gerai išsilaikiusiu grindiniu. Senosios svetimybės įmanomos meninio ar publicistinio stiliaus tekstuose kaip motyvuota stilistinė priemonė.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas