Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2021-09-06 17:06

---

2021 m. Pilviškiai. Rimantas Greičius su Irkutsko srities lietuvių bendruomenės pirmininke Julija Kudirkaite.

Asmeninio archyvo nuotr.

(Pabaiga. Pradžia – „Santakoje“, Nr. 67)



Svarbiausia – bendravimas su žmonėmis

– Publikuotos septynios knygos. Iš kur ta kūrybinė versmė?

– Iš savo gyvenimo. O jis, kaip susitikimo Plungėje su skaitytojais metu išsireiškė jo organizatorius, tikrai spalvingas. Bet svarbiausia – bendravimas su žmonėmis, neabejingumas jų likimams, siekis padėti be kaltės įskaudintiems.

Pateiksiu vieną dar tarybinių laikų pavyzdį. Alytuje neaiškiomis aplinkybėmis žuvo jaunas gaisrinės karininkas Arvydas. Atvejį tyrusi respublikos prokuratūra priėjo prie išvados, kad vyriškis užsimušė būdamas girtas, ir atsisakė kelti baudžiamąją bylą. Tada į mane, tuo metu įtakingo respublikinio leidinio žurnalistą, kreipėsi jo tėvas, ir man pakako jo žodžių: „Arvydas niekada negėrė, jis buvo nužudytas.“ Ar galėjau aš numoti ranka į jo prašymą atlikti žurnalistinį tyrimą? Žinoma! Kolegos man iškart pasakė: „Nelįsk į kriminalą, nukentėsi.“ O aš lindau, visą respublikinėje prokuratūroje surinktą medžiagą perkračiau, tyrėjus apklausiau ir galų gale tokius dalykus sužinojau, kokių susapnuoti negalėjau. Ir žudiką suradau, tik... Baigiantis mano tyrimui jis ir dar keturi į šią istoriją įsivėlę vyrai staiga neaiškiomis aplinkybėmis mirė. Bet svarbiausia – įrodžiau, kad Arvydas tikrai buvo nužudytas, o užsakovai sėdėjo Vilniaus kabinetuose.

– Kiek Jūsų knygose dokumentinės medžiagos, publicistikos, autobiografijos?

– Visko sočiai. Ir dokumentikos, ir publicistikos, ir autobiografijos. Beje, apie mano „Pašiauštus slenksčius“ 2020 metų „Santaros“ žurnalo rudens numeryje parašyta labai taikliai: „Sunku įvardyti knygos žanrą. Joje dokumentika susipina su literatūrine išmone, praeities patirtys su šiandienos dažnai iškreipta realybe, apkaišyta patriotizmo plunksnomis.“

Neįmanoma parašyti grožinės knygos, nepasitelkiant savų prisiminimų, patirties. Antai „Slenksčiuose“ tremtinių sūnelis Antanėlis su užsižioplinusiu kolūkiečiu sraunioje Sibiro upėje nuskandina gražuolį arklį. Nuskandinau aš! Ir mano valties dugną kirviu prakirto įsiutęs kaimynas Kaminskas (knygoje Motiejus). O „Pašiauštuose slenksčiuose“ Mildą piešiau žvelgdamas į savo Valentinos portretą. Gal būtent todėl ji man labai miela. Ir ne tik man: du skaitytojai vyrai išbarė mane, kad nužudžiau nuostabią mergaitę, kurią jie buvo įsimylėję, ir prašė, jei knyga bus pakartotinai leidžiama, išsaugoti jai gyvybę.

Manau, būtent todėl, kad mano grožinėse knygose nemažai dokumentikos, dažnas skaitytojas jas ir priima kaip dokumentines. Kai man paskambino lietuvių kalbos mokytojas ir paklausė, kur yra knygose aprašytas Vėželių kaimas, nes jiedu su žmona pasišovę jį aplankyti, teko jį nuvilti primenant, kad knygos grožinės – tas kaimas egzistuoja tik lakioje autoriaus vaizduotėje ir knygų puslapiuose.

– Ar Holokausto išgyvenimai atsispindės Jūsų naujoje dokumentinėje knygoje?

– Būtinai. Ir aš iki šiol negaliu suprasti, kaip tada tėveliui pakako jėgų stovėti su žmona bei trimis nepilnamečiais vaikais prieš automatus ir laukti, kada okupantų talkininkai išves iš namų Selę. O tada...

Ir dar nesuprantu, kodėl statomi paminklai ir didžiai pagerbiami žydšaudžiai, kurie, nesugebėję išdumti su vokiečiais, nėrė į miškus ir tęsė juodą darbą, žudydami taikius kraštiečius. Klaikus pavyzdys – paminklo Ukmergėje Juozui Krikštaponiui pastatymas. Jau po to, kai jis buvo pastatytas ir pašventintas, išsiaiškinta ir aukščiausiu lygiu paskelbta, kad šis žmogus – karo nusikaltėlis, jis žudė ne tik žydus, bet ir belaisvius, taikius beginklius žmones. Tačiau paminklas tebestovi ir pavasariais moterėlės prie jo sodina gėles. Kada atsipeikėsime ir baigsime užsiiminėti istorinių faktų iškraipymu? Kam tai naudinga?

– Ar tai bus autobiografinė knyga?

– Taip. Ir turbūt paskutinė, nes vis labiau jaučiu, kaip pečius slegia nugyventi metai. Joje tarsi pateikiu ataskaitą savo gimtinei, jos žmonėms apie nueitus kelius ir klystkelius, kurių taip pat pasitaikė. Tačiau tai toli gražu nėra vien pasakojimas apie save – knygoje skaitytojas ras daug likimų tų žmonių, su kuriais teko man susidurti gyvenimo keliuose. Plačiai pateikta Sibiro tema.



Sibiras ne tik grūdino

– Jūs – tremtinių vaikas, bet ryšys su Sibiru gyvas iki šiol, ten turite savo skaitytojus, vyksta susitikimai, knygų pristatymai. Kodėl Jums tai svarbu?

– Todėl, kad Sibiras man ne tik patirtų kančių kraštas, bet dar ir mano užsibaigusi vaikystė, sudegusi jaunystė, vis dėlto ten gyventa penkiolika gražiausių metų. O dar – Sibiras užaugino nuostabią mergaitę Valentiną, kuri, būdama aštuoniolikmetė, tapo mano žmona ir žengė su manim koja kojon šešiasdešimt metų, išmoko lietuvių kalbą, pamilo Lietuvą, jos paprastus žmones ir atgulė Lietuvos žemelėje. Tai buvo puiki pedagogė ir žurnalistė, kurią iki šiol dievina jau anūkus auginantys jos buvę mokiniai, o dirbo ji vien tik lietuviškose mokyklose.

Net penkios mano knygos išleistos rusų kalba, ir visų pirma jos pasiekė tas Sibiro mokyklas, kuriose mokiausi bei dirbau, tų rajonų, kuriuose teko gyventi, bibliotekas. Ten esu gerbiamas, visada laukiamas. Apie išvykas į Sibirą ir susitikimus su jo gyventojais tarybiniais ir šiais laikais pasakoju ir ką tiktai pabaigtoje rašyti knygoje.

Keli epizodai iš apsilankymo Sibire.

2019 metais Novosibirsko srities Moškovo rajono biblioteka organizavo mano „Slenksčių“ («Пороги») pristatymą. Į susitikimą atėjo nemažai jau perskaičiusių šią knygą žmonių, įdomu buvo išgirsti jų pasisakymus.

Tuo metu aš jau buvau išvertęs į rusų kalbą keletą parašytų lietuvių kalba, bet dar neišleistų „Pašiauštų slenksčių“ skyrelių ir vieną iš jų („Išdavikas“) paprašiau publikai perskaityti jaunutės bibliotekos darbuotojos Lenos. To skyrelio siužetas taip sujaudino skaitovę, kad ji beskaitydama pravirko. Ašaras ėmė šluostytis ir auditorijoje sėdėjusios moterys. O juk tie aprašyti įvykiai lietė jiems tolimą Lietuvą ir tolimą jos praeitį.

Po susitikimo bibliotekos vairuotojas nuvežė mane į didžiulę Baltos gyvenvietę, kurioje tolimoje jaunystėje teko mokytojauti penketą metų. Savaitei apsigyvenau pas buvusią auklėtinę, buvusią gydytoją, o dabar pensininkę Anią, mokykloje pabendravau su pedagogais ir mokiniais – mano mokinių anūkais.

Ir štai su savo bėda į mane kreipėsi mano „asabą“ dar pamenantys senbuviai. Baltoje nuo tada, kai prieš trylika metų mirė felčerė, nėra medicinos darbuotojo. Nusivylę savo valdžių abejingumu, jie prašė padėti. O kaip padėti, jei aš atvykau iš kitos ir net nedraugiškos Rusijai šalies?

Novosibirske apsilankiau srities laikraščio, su kurio redaktore Julija Nazarenko buvau susipažinęs dar 2017 metais viešėdamas tuose kraštuose. Sužinojusi, kad aš pabuvojau net trijuose srities rajonuose, ji, kaip ir prieš porą metų, paprašė parašyti straipsnį – esą skaitytojams bus įdomūs tokio svečio pastebėjimai. Parašiau. O apie Baltos problemą – šmaikščiai. Pasirašiau tik pavarde, tačiau redaktorė spausdindama prikabino „žurnalistas, rašytojas, Lietuvos Respublika“. Maždaug po pusmečio buvau informuotas, kad Baltoje pastatytas šiuolaikiškas medicinos punkto pastatas su butu darbuotojui ir kad jame jau apsigyveno medikė. Taip buvo sureaguota į svečio iš nedraugiškos šalies straipsnį.

O tada, 2017 metų rudenį, lankiausi didelėje mano Valentinos vaikystės gyvenvietėje Šarčino, ir vidurinės mokyklos mokytojai po mano bendravimo su nuostabiais moksleiviais pasiguodė, kad rudenimis gatvės skęsta purvynuose, į mokyklą tenka bristi guminiais batais. Ir tada parašiau straipsnį tam leidiniui, taip pat šmaikščiai. Rezultatas? Artimiausią vasarą visos gyvenvietės gatvės buvo asfaltuotos, o mokytojos, tarsi atsidėkodamos man, savo žemietės, o mano velionės žmonos gimimo dieną pamokų metu skaitė mokiniams jos parašytus apsakymus ir apybraižas.

Redaktorė Julija telefonu man pasakė: „Atvažiuokite dažniau mūsų problemų spręsti.“ O aš pagalvojau: turbūt pakaks darbuotis „nedraugiškos“ šalies piliečių labui, nes Lietuvoje galiu pelnyti Putino agento statusą.

– Palaikote ryšius su Irkutsko srities lietuvių bendruomene, jos pirmininke Julija Kudirkaite, kuri lankėsi viešosios bibliotekos Pilviškių filiale, minint pirmosios tremties 80-metį. Su ja kalbate lietuviškai?

– Irkutsko sritis – mūsų šeimos tremties vieta. Teko gyventi dviejuose jos rajonuose. Vidurinę mokyklą baigiau Bajandajaus rajone, o Julija gimė ir augo gretimame Echirit-Bulagatskij rajone. Aš, kaip buvo minėta, gimiau Vilkaviškyje, o jos prosenelis Baltramiejus, senelis ir tėvas, kaip ir Vincas Kudirka, kilę iš Vilkaviškio apskrities. Taigi mes su Julija dukart žemiečiai.

Tai nuostabi moteris. Lietuvio Juozo ir mažytės šiaurės evenkų atstovės Klaudijos dukra, niekada negyvenusi Lietuvoje, pramoko lietuvių kalbos (net linksnius žino) ir tolimame krašte puoselėja lietuvybę. Trijose vietose dirbdama gydytoja atlieka didžiulį organizacinį darbą, verčia ten gyvenančius ir surusėjusius tremtinių anūkus domėtis savo lietuviškomis šaknimis, dalyvauti veikloje bendruomenės, kuri jungia 400 lietuvių palikuonių, o tokių, jos duomenimis, 33 srities rajonuose gyvena dar apie tūkstantį. Julija, kaip ir tolimas giminaitis Vincas, ragina juos keltis, tik tokį darbą dirba ne Lietuvoje, o tolimuose toliuose.

Jau pirmojo skambučio Julijai į Irkutską metu ji paprašė manęs kalbėti tik lietuviškai. Ir taisyti jos kalbos klaidas. Ir mano „Pašiauštus slenksčius“ ji pažadėjo skaityti lietuvių kalba, nors turi knygą ir rusų kalba. Ir dar ji pasakė, jog šį rudenį būtinai organizuos Irkutske mano knygos pristatymą, kuriame dalyvauti panoro visas pedagogų kolektyvas tos vidurinės mokyklos, kurią aš baigiau 1955 metais, o įkūrė ją 1861 metais politinis kalinys latvis Janis Rukas.

– Tremtis, Holokaustas – sudėtingi ir sunkūs istoriniai laikotarpiai, bet ir šiandien netrūksta iššūkių. Ką galite pasakyti ir palinkėti vilkaviškiečiams?

– Nugalėkime savyje baimę ir abejingumą. Prie vokiečių bijojome sušaudymo, nes žudomi buvo ne tik žydai, paskui bijojome, kad naktį ateis tie iš miško, bijojome tremties. O ko bijome dabar laisvoje Lietuvoje? Kodėl dažnas mano pašnekovas, kai jo paprašau papasakoti apie pokarį, arba atsisako kalbėti, arba prašo neminėti jo pavardės? Ir kodėl atidengiant paminklus miško broliams dalyvauja ir patriotines kalbas drožia valdžios atstovai, o kai praeitų metų rudenį Šilalės rajono Vaičių kaime buvo atidengiamas įspūdingas paminklas nekaltoms partizanų aukoms, įamžinant jame ne tik nužudytųjų, bet ir žudikų pavardes, iškilmėse nedalyvavo nė vienas valdžios ir spaudos atstovas, o atvyko tik nesitaikstantis su mūsų istorijos klastojimu tremtyje gimęs Nepriklausomybės akto signataras? O juk toks paminklas – taip pat dalelė mūsų skaudžios praeities. Ko bijoma? Kas tą baimę sėja? Tai gal metas mums dar kartą ir ryžtingiau keltis? O juk nėra nieko baisesnio, nei pastovus baimės jausmas ir abejingumas.



Kalbino Vilija GILIENĖ

Galerija: Sibiras

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---