|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2021-08-25 14:46
Kunigas Jonas Juraitis (dailininkas Vytautas Ciplijauskas).
Prieš dešimtmetį su grupe Marijampolės gimnazistų teko laimė keliauti po Šveicariją lietuvių rašytojų S. Nėries, V. Mykolaičio-Putino, Maironio, J. Biliūno keliais. Sūduvos krašto gimnazistams atstovavo viktorinos „Pasakyk savo kraštui myliu!“ nugalėtojai. Kelionės globėja žurnalistė Daiva Klimavičienė su jaunimu į tolimą Alpių šalį pakvietė ir grupę Sūduvos krašto intelektualų. Puiki kelionių gidė, į Šveicariją lydėjusi ne vieną grupę, Teodora Dilkienė buvo neišsemiamas informacijos šaltinis. Toje įspūdingoje kelionėje Jonines šventėme su Šveicarijos lietuvių bendruomene parke prie Ženevos ežero. Tik paėjėję į parko gilumą išvydome trispalvę. Šaukdama „Valio-o-o!“ mus pasitiko Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen. Sužinojusi, jog esu iš Vilkaviškio, surimtėjusi papasakojo apie Šveicarijoje savo pėdas palikusius du alvitiečius. Puikaus rašinio apie S. Nėrį autorė man atskleidė daug faktų apie Šveicarijos lietuvių dvasios tėvo iš Alvito parapijos Jono Juraičio gyvenimą ir veiklą, jo nuopelnus lietuvių bendruomenei. Pasak Jūratės, tai buvo labai šviesus, išmintingas ir originalus žmogus, nemėgęs būti dėmesio centre. Paskutinius metus gyveno uždarai Termeno miestelyje, palaidotas Gluringene, Šveicarijos pietuose. Grįžęs į Lietuvą susitikau su kunigu, istoriku iš Šunskų Kęstučiu Žemaičiu. Kalbėjome apie dvasininko J. Juraičio kelią, veiklą Šveicarijoje ir Lietuvoje. 2020 m. spalio 30 d. suėjus dešimčiai metų, kai kunigas J. Juraitis užbaigė savo žemiškąją kelionę, geras būrys buvusių mokinių, kolegų, bendražygių nutarė pasidalyti savo atsiminimais ir taip pagerbti asmenybę, palikusią jų širdyse neišdildomų prisiminimų ir davusią vertingų gyvenimo pamokų. Taip gimė atsiminimų knyga „Kunigas Mąstytojas Mokytojas Jonas Jūraitis“. Gimė Jonas Juraitis 1926 m. gegužės 12 d. ūkininkų Uršulės Arminaitės-Juraitienės ir Antano Juraičio šeimoje Boblaukio kaime, Alvito valsčiuje. Iš vaikystės nemėgo išdykavimų, linko į religiją. Amžininkai prisimena jį mėgus nuošalioje vietoje pasidaryti „altorių“ ir apsivilkus motinos suknele „laikyti“ mišias. Mėgo meškerioti Širvintos upėje prie geležinkelio tilto. Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurią baigęs pasirinko kunigo kelią ir įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. Čia susidraugavo su vėliau garsiu dailininku tapusiu Vytautu Ciplijausku, kilusiu iš Šunskų parapijos. Kai Budavonės miške raudonarmiečių buvo nukankintas Vilkaviškio gimnazijos kapelionas, J. Juraičio dvasios tėvas Justinas Dabrila, kunigai Vaclovas Balsys ir Jonas Petrika, būsimasis dvasininkas raudojo balsu. Iliuzijų neliko, tad 1944 m. liepos 19 d. tėvo paskatintas Jonas paliko Lietuvą, su savimi pasiimdamas vien tik meilę tėvams, Boblaukio kaimui ir Lietuvai. Nešiojosi ją iki mirties. Vakaruose atsidūręs aštuoniolikmetis klierikas teologijos ir filosofijos studijas tęsė Vokietijoje, o 1945 m. rudenį kartu su dvidešimčia mokslo draugų išvyko studijuoti į Romą. Apsigynęs filosofijos licenciatą 1950 m. spalio 10 d. Jonas Juraitis buvo įšventintas į kunigus ir 1951 m. pradėjo sielovados darbą Šveicarijoje bei tęsė studijas Romos Grigaliaus universitete, kur apgynė teologijos mokslų daktaro disertaciją. Kunigo amžininkai prisimena: „Jo šypsena, kaip ir jo gyvenimas – paslaptingi, kaip iš kito pasaulio. Ne visi jį suprato.“ Kaip Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapelionas, J. Juraitis kasmet aukodavo šv. Mišias Vasario 16-osios proga. Gyveno kukliai, buvo asketas, bet labai dosnus ir jautrus. Mėgo paprastus valgius, ypač bulvinius blynus. Kunigas gyveno Valė Kantone, virš Brigo miesto, Termeno kaime. Netoli jo namo, pavadinto Casa Lituana, augo kviečių laukas, pievos, stūksojo aukšti Šveicarijos kalnai. Namą ir butą pagal testamente išreikštą valią jis paliko įsteigtam fondui. „Gavau tiek daug iš šveicarų, palieku, ką turiu, Šveicarijos vargšams, tokių yra ir šioje turtingoje šalyje“, – yra pasakęs kun. J. Juraitis. Santaupas jis išdalydavo katalikiškajai spaudai ir pavieniams žmonėms, ypač Lietuvoje. Po beveik 50-ties metų grįžusiam į ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, dvasininkui buvo sunku perprasti mūsų gyvenimą. Giminaitis Antanas Januška, jį lydėjęs po Lietuvą, prisimena kunigo Jono meilę motinai, seseriai Liudai. Aplankęs Boblaukio kaimą, tėviškės nerado, bet aplankė vietą prie Širvintos, kur jis vaikystėje meškeriodavo. Mėgo sesers Marytės, gyvenusios Alvite, kepamus bulvinius blynus, plonyčius, iš abiejų pusių apskrudintus ir su trupučiu svogūno. Kauno kunigų seminarijoje dėstęs kunigas iš Šveicarijos, pasak arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, klierikams paliko neišdildomą įspūdį: „Aš jį vadinu mistiku. Jame tilpo ir rimtis, ir humoras, ir filosofinė mintis, ir ūkiškas praktiškumas“. Bendravusieji su kunigu J. Juraičiu prisimena jo pamoką, jog reikia būti dosniems. Dvasininkas didžiavosi, kad yra suvalkietis. Iš Vilkaviškio kilęs vyskupas Stanislovas Poniškaitis labai vertino kunigo Jono nuostatą dėl lietuvybės, nes gyvendamas už geležinės uždangos jis neprarado gimtosios kalbos jausmo. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, kunigas J. Juraitis ilsisi Gluringeno kapinaitėse. Antanas ŽILINSKAS Istorikas
Galerija: Dovana
Publikuota: 2021-08-25 14:46:44 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“ * Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso * Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|