|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Kūryba
Vida Vosylienė saugo devyniolika tokių nemažų sąsiuvinių, į kuriuos surašė daugiau kaip keturis tūkstančius savo eilėraščių.Autorės nuotr. Laima VABALIENĖ
Kitaip turbūt ir negalėjo būti: kai poezijos kibirkštėlė širdyje rusena nuo mokyklos suolo, per gimtadienį eilėraščiams privalu skambėti. Tuo ir pasirūpino Paežerių filialo bibliotekininkė Irena Valinskienė, surengusi literatūrinę popietę „Į širdį iš širdies“ ir į jubiliatės nueitą kelią pakvietusi pažvelgti per jos kūrybos prizmę. V. Vosylienė per savo netrumpą gyvenimą tų širdies tiltų nutiesė be galo daug. Mokytoja, visuomenininkė, literatė, aktyvi bendruomenės narė, nuoširdi kaimynė ir draugė... Visur ir visada su šypsena, su užsidegimu, su noru padėti ir prisidėti, darbšti, pareiginga... Ne dailininko teptukas, o eilėraščiai iš jos knygos „Byra sidabro lašai“, buvusių kolegių, mokinių, bičiulių, plunksnos brolių pasidalytos bendrystės akimirkos tapė būtent tokį popietės kaltininkės portretą. „Paežerių Salomėja Nėris“, „Mūsų kaimo žiburėlis“, „Mūsų šviesulys“... Šiuos ir panašius epitetus tarsi apibendrino Paežerių kaimo bendruomenės pirmininkė Vida Kilnienė, įteikdama V. Vosylienei padėką už Paežerių vardo garsinimą. Paežeriuose moteris gyvena nuo 1956-ųjų, kai baigusi Marijampolės pedagoginę mokyklą atvažiavo į Vinco Kudirkos gimtinę dirbti mokytoja. Čia pasistatė namus, išaugino dukras, parašė gražiausius savo eilėraščius. Neseniai išleistoje monografijoje „Pilviškiai“ buvusi pedagogė išsamiai aprašė Paežerių mokyklą ir ilgus darbo metus joje. Mokykloje ji ir dabar dažna viešnia, kviečiama į renginius, per šventes prašoma paskaityti savo kūrybos. Vidos namų, kurie yra tik per kelią nuo mokyklos, durys visuomet buvo atviros visiems: pasisemti optimizmo, pasitarti ar tiesiog pasikalbėti neretai čia užbėga ir buvę, ir dabartiniai pedagogai, bendruomenės žmonės. V. Vosylienė sako, kad poezijai labiau atsidėjo išėjusi į užtarnautą poilsį. Tapo rajono literatų klubo „Seklyčia“ nare, įstojo į Kaimo rašytojų sąjungą. Kūrėja nepraleido nė vieno Mažojo poezijos pavasario, pačios išraiškingai skaitomi eilėraščiai dažnai skamba rajono ir respublikiniuose literatūriniuose renginiuose. Vidos posmai – lyriški, juose daug šviesos, meilės. Meilės šalia esantiems žmonėms, gamtai, savo kaimui, Lietuvai, jos istorijai... Tiesiog – gyvenimui. Bibliotekininkė I. Valinskienė džiaugėsi, kad popietė „Į širdį iš širdies“ – pirmasis renginys naujose Paežerių bibliotekos erdvėse, ir radosi daugiau vietos V. Vosylienės kūrybinį kelią liudijančiai parodai paruošti. „Tiek eksponatų nesu turėjusi“, – sakė bibliotekininkė, kviesdama visus apžiūrėti leidinius (o tokių yra per 60), kuriuose spausdinta Vidos kūryba, už poeziją gautus prizus, padėkas, nominacijų žymenis. „Per tiek metų su poezija daug apkeliavau, daug gražių akimirkų patyriau, puikių žmonių pažinau, nuoširdžių draugų įsigijau“, – žvelgdama į kalną gėlių ir dėkodama gausiam popietės dalyvių būriui šypsojosi V. Vosylienė. Pasak „Seklyčios“ klubo narės Jovitos Grakavinienės, nėra V. Vosylienės gyvenime išbarstytų naktinių žvaigždžių. Tos žvaigždės spindi žmonių, kuriems ji save skyrė, širdyse. Tai – bendravimo dovana, kuria taip gera su visais dalytis. Vida VOSYLIENĖ Ateik, kai aš viena, aplink tylu, tyla net spengia ausyse, prisiminsime tada, kai buvom dviese, meilė spurdėjo širdyse... O metai skrido su vėju, mes, rodos, neskubėjom, kasdieną sukomės rate. Nepajutom – ruduo atėjo. Pabalo smilkiniai, pasibaigė keliai, kur kartu ėjom. Sustojom kelyje, nerimas širdyje... O metai ėjo ir skubėjo. Ateik, pabūsime drauge užburtam voverės rate… Gal sulaikysi skriejančius metus, Jei neša žirgas juos eiklus! Šuoliuoja jie kartu su vėju, linksmybių, rūpesčių prisėję... Lekia kvatodami laukais, miškais, barstydami darbais – šviesiais, tamsiais, tauriais, gražiais. Beria į plaukus šarmą, keliauji kaip į kalną, nežinai, kas toliau bus... Ruduo jau barsto gelstančius lapus. Vis tiek gyvenimas gražus ir nuostabus... Neišduok širdies, Pasakyk, ar galiu dar tikėti, Ar mūs meilės karšti pažadai Pasiliks nelytėti? Ar keliai dar suves Į bendrą gyvenimo tiltą? O gal laikas eiklus Tušuos ir nutildys? Neišduok... Moja iš tolo šermukšnių kekės, Liepsnojantys karoliai lapijoj slepias. Tyliai glamonėja ryto spindulys, Rudenio vėjas atskridęs paklys. Dega šermukšniai sugavę vėją, Vaitoja, pukši lapų sėjėjas. Lapus nuplėšė, o kekės juokias – Vėjau, klajūne, karoliais puoškis. Publikuota: 2021-08-03 09:03:27 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą * Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|