|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Beveik penkis dešimtmečius Vilkaviškio ligoninėje dirbęs ir 25-erius iš jų įstaigai vadovavęs Romualdas Sveikata jau atsisveikino su kolektyvu ir pacientais.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Su kolektyvu atsisveikinęs, beveik penkis savo gyvenimo dešimtmečius įstaigai bei pacientams atidavęs gydytojas Romualdas Sveikata pripažino, kad sprendimas palikti ligoninę lengvas nebuvo. Visgi optimizmu visada trykštantis medikas sakė puikiai suprantantis, kad tai natūralus gyvenimo etapas, tad dabar savo energiją žada nukreipti į... istoriją.
Jautėsi reikalingas
R. Sveikata sako, kad net galėdamas gyvenimo ratą pasukti atgal, nieko nekeistų – save pašvęstų medicinai ir vyktų dirbti į Vilkaviškio ligoninę. Nes čia prabėgę jo metai buvo be galo prasmingi, kupini veiklos, naujų žmonių. Čia jis jautėsi reikalingas ir galintis realizuoti savo siekius.
Nors pats R. Sveikata kilęs iš Seredžiaus (Jurbarko sav.), save vadina suvalkiečiu ir dideliu Vilkaviškio krašto patriotu. Ir tai medikas ne kartą įrodė savo darbais.
Gydytojas juokauja, jog gimdamas gavęs tokią pavardę, kad kitos profesijos rinktis net negalėjęs. Tačiau pripažino, kad per ilgą mediko karjerą dėl išskirtinės, itin prie profesijos derančios pavardės ne kartą turėjęs įvairių nutikimų. Studijų metais dėl jos turėdavęs ir problemų, nes svarstydami, ką kviesti atsakinėti, dėstytojai pirmiausia „užkliūdavo“ už jo pavardės. O viena dėstytoja net pasiteiravo, ar jis tikrai turėjęs tokią prigimtinę pavardę, ar ją pasikeitęs tada, kai įstojo į Medicinos institutą.
1973 m. baigęs chirurgijos rezidentūrą jaunas gydytojas atvyko į Vilkaviškį paskui čia jau įsikūrusį brolį, mat šis buvo prigyręs miestą ir čia gyvenančius žmones. Atvykęs į Suvalkiją jaunas gydytojas nenusivylė ir čia gyvena jau beveik penkis dešimtmečius.
R. Sveikata prisipažino, jog tada pradedančiam medikui, kaip ir visiems jauniems, jūra atrodė iki kelių – viskas žinoma, viskas aišku.
– Tuometiniam Chirurgijos skyriaus vedėjui mane reikėdavo net pristabdyti, nes buvau be galo iniciatyvus, – prisiminė R. Sveikata. – Visgi susidūrus su sunkesniais ligos atvejais teko pripažinti, kad medicinoje mokaisi visą gyvenimą.
Užbūrė urologija
Dar studijuodamas universitete R. Sveikata buvo susidomėjęs urologija. Jo mokslinis darbas apie uždaras ir atviras inkstų traumas tarptautinėje urologų konferencijoje buvo aukštai įvertintas. Todėl kai 1978 m. jam ligoninės vadovas pasiūlė persikvalifikuoti ir tapti urologu, ilgai dvejoti neteko – mokytis jaunam gydytojui patiko. Į urologiją jis paniro stačia galva – pradėjo daryti prostatektomijas, kitas operacijas, kurių iki tol Vilkaviškio ligoninės medikai neatlikdavo.
Tuometinis ligoninės vadovas Algimantas Šumskis jauną, iniciatyvų mediką netrukus pakvietė tapti savo pavaduotoju. R. Sveikata prisipažįsta tuo metu degęs urologija ir administracinis darbas jo visai nežavėjo, tačiau priešintis vadovo valiai nedrįso.
Nuo studijų laikų sportavęs, įvairius saviveiklos būrelius lankęs medikas ir savoje ligoninėje ėmėsi iniciatyvos burti kolektyvą.
R. Sveikata prisimena, kad tuo metu ligoninės kolektyvas daug laiko praleisdavo drauge ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Ligoninė turėjo daug saviveiklos kolektyvų: vyrų ir moterų vokalinius ansamblius, vyrų krepšinio komandą, kuri laurus skindavo net respublikinėse varžybose, leido sienlaikraščius, medikai skaitė paskaitas visuomenei, rašė straipsnius į vietinę spaudą.
Naudinga pažintis
Naujas etapas prasidėjo tuomet, kai 1990 metais R. Sveikata pats tapo ligoninės vadovu. Ne paslaptis, kad pirmieji nepriklausomybės metai buvo sunkūs visai Lietuvai, taip pat ir medicinai. Ligoninėje trūko visko – vaistų, patalynės, medicininė aparatūra buvo gerokai atgyvenusi, geležinės lovos suklypusios, patalpos prašėsi remonto. Tačiau pinigų tam nebuvo.
– Prisimenu, kai man paskambino tuometinis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas ir paprašė Vilkaviškyje sutikti Maltos ordino ambasadorių, kuris pakeliui į Kaliningrado sritį nori pernakvoti mūsų krašte. Ministro prašymą išpildžiau, pats palydėjau ambasadorių per sieną ir nuo tada užsimezgė mūsų draugystė su Maltos ordinu, – prisiminė R. Sveikata.
Taip į Vilkaviškio ligoninę pradėjo plaukti labdara iš Vokietijos, rajone susikūrė Maltos ir Raudonojo kryžiaus organizacijos, užmezgusios ryšius su kolegomis iš užsienio valstybių.
Buvęs ligoninės vadovas sakė iki šiol esąs dėkingas savo vokiečių kalbos mokytojai, mat šią kalbą mokykloje išmoko visai neblogai. Tai labai padėjo, kai reikėjo megzti tarptautinius ryšius su užsienio labdaros organizacijomis.
R. Sveikata džiaugiasi, kad jo ir visuomeninių organizacijų iniciatyva Vilkaviškyje buvo įkurti pirmieji senelių slaugos namai, kurie vėliau buvo perkelti į Gudkaimį.
Padėjo labdara R. Sveikata dėkingas vokiečių kalbos mokytojai, nes ši kalba labai padėjo, kai teko megzti ryšius su užsienio labdaros organizacijomis.
Vizitai į užsienio šalių ligonines Vilkaviškio medikams atvėrė akis. Jie pamatė, kokias sąlygas, galimybes turi užsienio kolegos, kaip jie organizuoja darbą. Tad gimė noras ir savo ligoninėje diegti užsienio patirtį.
Bendradarbiavimas su Maltos ordinu ir Raudonojo kryžiaus organizacija padėjo ligoninei apsirūpinti įranga, medikamentais, baldais ir kt.
Būtent tada Vilkaviškio ligoninė viena pirmųjų Lietuvoje įsigijo laparoskopą, vėliau – pirmąjį kompiuterinį tomografą. Tuomet tik vienetai ligoninių, ypač rajonuose, tai galėjo sau leisti. Ligoninei daug padėjo ir Seimo narys Algirdas Butkevičius, kurio dėka vilkaviškiečiai gavo lėšų brangiai aparatūrai įsigyti.
– Prisimenu, kaip nuvykęs į Olecko (Lenkija) ligoninę nusistebėjau, kad šios materialinė bazė kur kas geresnė nei mūsų. Lenkai prasitarė, kad gauna labdaros iš Prancūzijos. Tuomet paprašiau, kad pasikviestų mane į svečius, kai atvyks prancūzų delegacija, – prisiminė R. Sveikata.
Nuo to vizito prasidėjo ligoninės ir Vilkaviškio bendradarbiavimas su Prancūzijos Marly miestu, išaugęs į gražią draugystę. Prancūzai ligoninei ne tik vežė labdarą, bet ir įrengė dvi palatas Vaikų ligų skyriuje su atskirais sanitariniais mazgais, kas tuo metu buvo nematyta naujovė.
Prancūzai į Vilkaviškį atgabeno tiek daug medikamentų, kad ligoninė turėjo net įsteigti atskirą labdaros vaistinę. Tuo metu tokios vaistinės buvo tik Vilniuje ir Vilkaviškyje.
– Prisimenu, kiek vargo buvo mūsų labdaros vaistinės farmacininkei Janinai Liepinienei, nes teko nuolat sisteminti tūkstančius vaistų, versti jų vartojimo instrukcijas iš prancūzų, vokiečių kalbų. Ten buvo juodas darbas, – prisiminimais dalijosi R. Sveikata.
Savo asmeninių kontaktų dėka R. Sveikata gaudavo įrangos, kurią dovanodavo ir kitoms ligoninėms. Chirurginių siūlų, funkcinių lovų iš Vilkaviškio yra gavusios net Santaros klinikos.
Ne visi pritardavo
Peržvelgdamas savo vadovavimo laikotarpį R. Sveikata sakė tikrai turįs kuo pasidžiaugti – padedant draugams iš užsienio, vietinei valdžiai, ligoninė tapo šiuolaikiška gydymo įstaiga ir daugelyje sričių gerokai pralenkė kitų rajonų ligonines.
Tiesa, iniciatyvų imdavęsis vadovas tuo metu ne visada būdavo suprastas. Ne visi senosios kartos medikai pritarė progresyvioms idėjoms, ne visi norėjo mokytis dirbti nauja aparatūra, todėl atkalbinėjo vadovą jos nepirkti.
R. Sveikata puikiai prisimena, kai gavo tarnybinę nuobaudą. Ją tuometinė rajono valdžia skyrė dėl to, kad ligoninės vadovas nepasitaręs įstaigoje įrengė automatines duris.
Tačiau R. Sveikata įsitikinęs, kad norint eiti pirmyn vadovui visada reikia „gaudyti bangą“ ir kaskart rizikuoti. Taip atsirado ne vienas projektas, kuriuo džiaugiasi visi vilkaviškiečiai. Vienas iš paskutiniųjų, kurį R. Sveikatai pavyko įgyvendinti savo vadovavimo metu, – hidroterapija su baseinu, povandeniniu masažu, kitomis vandens procedūromis.
Paprašytas įvardyti, kokių sumanymų įgyvendinti nepavyko, buvęs ligoninės vadovas prisiminė geoterminių vandenų projektą, iš kurio būtų išlošusi ne tik ligoninė, bet ir visas rajonas. Tačiau pasikeitus rajono valdžiai daug žadėjęs projektas buvo „numarintas“.
Atsisveikinti nelengva
– Aš visada stengiausi ne vytis kitus, o žengti žingsniu priekyje, – prisipažino R. Sveikata. – Todėl labai džiaugiuosi, kad iš manęs ligoninės vairą prieš septynerius metus perėmęs dabartinis jos vadovas Linas Blažaitis taip pat yra iš tų, kuriems rūpi progresas. Savo ligoninę ir joje dirbančius žmones palieku su šilčiausiais jausmais.
Pastaruosius metus urologu rajono ligoninėje dirbęs R. Sveikata sakė, jog atsisveikinti su medicina jam nėra lengva. Bet tą mintį jau prisijaukinęs, mat prieš kelerius metus į užtarnautą poilsį išėjusi jo žmona tikrai neturi laiko nuobodžiauti.
– Labai domiuosi medicinos istorija. Ypač iš mūsų rajono kilusiais ar jame dirbusiais medikais, tad dabar ieškau archyvinės medžiagos ir ją kaupiu. Randu neįtikėtinų faktų, naujų pavardžių – gal kada tai bus įdomu „Santakai“ ar net bus galima sudėti į knygą, – svarstė R. Sveikata.
Gydytojas sakė uždarantis duris iš vieno gyvenimo etapo, kurį mano nugyvenęs visai neblogai, ir praveria į kitą. Į užtarnautą poilsį išeinantis medikas tikisi, kad ir naujasis gyvenimo etapas bus susijęs su naujais iššūkiais, kurie bus kiek ramesni, bet ne mažiau įdomūs.
Su kolektyvu atsisveikinęs, beveik penkis savo gyvenimo dešimtmečius įstaigai bei pacientams atidavęs gydytojas Romualdas Sveikata pripažino, kad sprendimas palikti ligoninę lengvas nebuvo. Visgi optimizmu visada trykštantis medikas sakė puikiai suprantantis, kad tai natūralus gyvenimo etapas, tad dabar savo energiją žada nukreipti į... istoriją. |
R. Sveikata sako, kad net galėdamas gyvenimo ratą pasukti atgal, nieko nekeistų – save pašvęstų medicinai ir vyktų dirbti į Vilkaviškio ligoninę. Nes čia prabėgę jo metai buvo be galo prasmingi, kupini veiklos, naujų žmonių. Čia jis jautėsi reikalingas ir galintis realizuoti savo siekius.
Nors pats R. Sveikata kilęs iš Seredžiaus (Jurbarko sav.), save vadina suvalkiečiu ir dideliu Vilkaviškio krašto patriotu. Ir tai medikas ne kartą įrodė savo darbais.
Gydytojas juokauja, jog gimdamas gavęs tokią pavardę, kad kitos profesijos rinktis net negalėjęs. Tačiau pripažino, kad per ilgą mediko karjerą dėl išskirtinės, itin prie profesijos derančios pavardės ne kartą turėjęs įvairių nutikimų. Studijų metais dėl jos turėdavęs ir problemų, nes svarstydami, ką kviesti atsakinėti, dėstytojai pirmiausia „užkliūdavo“ už jo pavardės. O viena dėstytoja net pasiteiravo, ar jis tikrai turėjęs tokią prigimtinę pavardę, ar ją pasikeitęs tada, kai įstojo į Medicinos institutą.
1973 m. baigęs chirurgijos rezidentūrą jaunas gydytojas atvyko į Vilkaviškį paskui čia jau įsikūrusį brolį, mat šis buvo prigyręs miestą ir čia gyvenančius žmones. Atvykęs į Suvalkiją jaunas gydytojas nenusivylė ir čia gyvena jau beveik penkis dešimtmečius.
R. Sveikata prisipažino, jog tada pradedančiam medikui, kaip ir visiems jauniems, jūra atrodė iki kelių – viskas žinoma, viskas aišku.
– Tuometiniam Chirurgijos skyriaus vedėjui mane reikėdavo net pristabdyti, nes buvau be galo iniciatyvus, – prisiminė R. Sveikata. – Visgi susidūrus su sunkesniais ligos atvejais teko pripažinti, kad medicinoje mokaisi visą gyvenimą.
Dar studijuodamas universitete R. Sveikata buvo susidomėjęs urologija. Jo mokslinis darbas apie uždaras ir atviras inkstų traumas tarptautinėje urologų konferencijoje buvo aukštai įvertintas. Todėl kai 1978 m. jam ligoninės vadovas pasiūlė persikvalifikuoti ir tapti urologu, ilgai dvejoti neteko – mokytis jaunam gydytojui patiko. Į urologiją jis paniro stačia galva – pradėjo daryti prostatektomijas, kitas operacijas, kurių iki tol Vilkaviškio ligoninės medikai neatlikdavo.
Tuometinis ligoninės vadovas Algimantas Šumskis jauną, iniciatyvų mediką netrukus pakvietė tapti savo pavaduotoju. R. Sveikata prisipažįsta tuo metu degęs urologija ir administracinis darbas jo visai nežavėjo, tačiau priešintis vadovo valiai nedrįso.
Nuo studijų laikų sportavęs, įvairius saviveiklos būrelius lankęs medikas ir savoje ligoninėje ėmėsi iniciatyvos burti kolektyvą.
R. Sveikata prisimena, kad tuo metu ligoninės kolektyvas daug laiko praleisdavo drauge ne tik darbe, bet ir laisvalaikiu. Ligoninė turėjo daug saviveiklos kolektyvų: vyrų ir moterų vokalinius ansamblius, vyrų krepšinio komandą, kuri laurus skindavo net respublikinėse varžybose, leido sienlaikraščius, medikai skaitė paskaitas visuomenei, rašė straipsnius į vietinę spaudą.
Naujas etapas prasidėjo tuomet, kai 1990 metais R. Sveikata pats tapo ligoninės vadovu. Ne paslaptis, kad pirmieji nepriklausomybės metai buvo sunkūs visai Lietuvai, taip pat ir medicinai. Ligoninėje trūko visko – vaistų, patalynės, medicininė aparatūra buvo gerokai atgyvenusi, geležinės lovos suklypusios, patalpos prašėsi remonto. Tačiau pinigų tam nebuvo.
– Prisimenu, kai man paskambino tuometinis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas ir paprašė Vilkaviškyje sutikti Maltos ordino ambasadorių, kuris pakeliui į Kaliningrado sritį nori pernakvoti mūsų krašte. Ministro prašymą išpildžiau, pats palydėjau ambasadorių per sieną ir nuo tada užsimezgė mūsų draugystė su Maltos ordinu, – prisiminė R. Sveikata.
Taip į Vilkaviškio ligoninę pradėjo plaukti labdara iš Vokietijos, rajone susikūrė Maltos ir Raudonojo kryžiaus organizacijos, užmezgusios ryšius su kolegomis iš užsienio valstybių.
Buvęs ligoninės vadovas sakė iki šiol esąs dėkingas savo vokiečių kalbos mokytojai, mat šią kalbą mokykloje išmoko visai neblogai. Tai labai padėjo, kai reikėjo megzti tarptautinius ryšius su užsienio labdaros organizacijomis.
R. Sveikata džiaugiasi, kad jo ir visuomeninių organizacijų iniciatyva Vilkaviškyje buvo įkurti pirmieji senelių slaugos namai, kurie vėliau buvo perkelti į Gudkaimį.
R. Sveikata dėkingas vokiečių kalbos mokytojai, nes ši kalba labai padėjo, kai teko megzti ryšius su užsienio labdaros organizacijomis.
Vizitai į užsienio šalių ligonines Vilkaviškio medikams atvėrė akis. Jie pamatė, kokias sąlygas, galimybes turi užsienio kolegos, kaip jie organizuoja darbą. Tad gimė noras ir savo ligoninėje diegti užsienio patirtį.
Bendradarbiavimas su Maltos ordinu ir Raudonojo kryžiaus organizacija padėjo ligoninei apsirūpinti įranga, medikamentais, baldais ir kt.
Būtent tada Vilkaviškio ligoninė viena pirmųjų Lietuvoje įsigijo laparoskopą, vėliau – pirmąjį kompiuterinį tomografą. Tuomet tik vienetai ligoninių, ypač rajonuose, tai galėjo sau leisti. Ligoninei daug padėjo ir Seimo narys Algirdas Butkevičius, kurio dėka vilkaviškiečiai gavo lėšų brangiai aparatūrai įsigyti.
– Prisimenu, kaip nuvykęs į Olecko (Lenkija) ligoninę nusistebėjau, kad šios materialinė bazė kur kas geresnė nei mūsų. Lenkai prasitarė, kad gauna labdaros iš Prancūzijos. Tuomet paprašiau, kad pasikviestų mane į svečius, kai atvyks prancūzų delegacija, – prisiminė R. Sveikata.
Nuo to vizito prasidėjo ligoninės ir Vilkaviškio bendradarbiavimas su Prancūzijos Marly miestu, išaugęs į gražią draugystę. Prancūzai ligoninei ne tik vežė labdarą, bet ir įrengė dvi palatas Vaikų ligų skyriuje su atskirais sanitariniais mazgais, kas tuo metu buvo nematyta naujovė.
Prancūzai į Vilkaviškį atgabeno tiek daug medikamentų, kad ligoninė turėjo net įsteigti atskirą labdaros vaistinę. Tuo metu tokios vaistinės buvo tik Vilniuje ir Vilkaviškyje.
– Prisimenu, kiek vargo buvo mūsų labdaros vaistinės farmacininkei Janinai Liepinienei, nes teko nuolat sisteminti tūkstančius vaistų, versti jų vartojimo instrukcijas iš prancūzų, vokiečių kalbų. Ten buvo juodas darbas, – prisiminimais dalijosi R. Sveikata.
Savo asmeninių kontaktų dėka R. Sveikata gaudavo įrangos, kurią dovanodavo ir kitoms ligoninėms. Chirurginių siūlų, funkcinių lovų iš Vilkaviškio yra gavusios net Santaros klinikos.
Peržvelgdamas savo vadovavimo laikotarpį R. Sveikata sakė tikrai turįs kuo pasidžiaugti – padedant draugams iš užsienio, vietinei valdžiai, ligoninė tapo šiuolaikiška gydymo įstaiga ir daugelyje sričių gerokai pralenkė kitų rajonų ligonines.
Tiesa, iniciatyvų imdavęsis vadovas tuo metu ne visada būdavo suprastas. Ne visi senosios kartos medikai pritarė progresyvioms idėjoms, ne visi norėjo mokytis dirbti nauja aparatūra, todėl atkalbinėjo vadovą jos nepirkti.
R. Sveikata puikiai prisimena, kai gavo tarnybinę nuobaudą. Ją tuometinė rajono valdžia skyrė dėl to, kad ligoninės vadovas nepasitaręs įstaigoje įrengė automatines duris.
Tačiau R. Sveikata įsitikinęs, kad norint eiti pirmyn vadovui visada reikia „gaudyti bangą“ ir kaskart rizikuoti. Taip atsirado ne vienas projektas, kuriuo džiaugiasi visi vilkaviškiečiai. Vienas iš paskutiniųjų, kurį R. Sveikatai pavyko įgyvendinti savo vadovavimo metu, – hidroterapija su baseinu, povandeniniu masažu, kitomis vandens procedūromis.
Paprašytas įvardyti, kokių sumanymų įgyvendinti nepavyko, buvęs ligoninės vadovas prisiminė geoterminių vandenų projektą, iš kurio būtų išlošusi ne tik ligoninė, bet ir visas rajonas. Tačiau pasikeitus rajono valdžiai daug žadėjęs projektas buvo „numarintas“.
– Aš visada stengiausi ne vytis kitus, o žengti žingsniu priekyje, – prisipažino R. Sveikata. – Todėl labai džiaugiuosi, kad iš manęs ligoninės vairą prieš septynerius metus perėmęs dabartinis jos vadovas Linas Blažaitis taip pat yra iš tų, kuriems rūpi progresas. Savo ligoninę ir joje dirbančius žmones palieku su šilčiausiais jausmais.
Pastaruosius metus urologu rajono ligoninėje dirbęs R. Sveikata sakė, jog atsisveikinti su medicina jam nėra lengva. Bet tą mintį jau prisijaukinęs, mat prieš kelerius metus į užtarnautą poilsį išėjusi jo žmona tikrai neturi laiko nuobodžiauti.
– Labai domiuosi medicinos istorija. Ypač iš mūsų rajono kilusiais ar jame dirbusiais medikais, tad dabar ieškau archyvinės medžiagos ir ją kaupiu. Randu neįtikėtinų faktų, naujų pavardžių – gal kada tai bus įdomu „Santakai“ ar net bus galima sudėti į knygą, – svarstė R. Sveikata.
Gydytojas sakė uždarantis duris iš vieno gyvenimo etapo, kurį mano nugyvenęs visai neblogai, ir praveria į kitą. Į užtarnautą poilsį išeinantis medikas tikisi, kad ir naujasis gyvenimo etapas bus susijęs su naujais iššūkiais, kurie bus kiek ramesni, bet ne mažiau įdomūs.
Publikuota: 2021-06-30 08:14:28
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|