|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-06-28 16:56
|
|
|
Trejetą metų ligi savo mirties (1936 m.) garsus Lietuvos inžinierius Pranas Stanaitis dirbo Pašto valdybos direktoriumi.
Slabadai ir Matarnai – tai prie Šešupės prigludę Vilkaviškio rajono kaimeliai, tai praeities karus menančios žemės, priglaudusios Napoleono karių kūnus. Tai kraštas, išauginęs Lietuvos kariuomenės vadą Juozą ir talentingą jo brolį inžinierių Praną Stanaičius.
1812 metų karo paliesti
Iš inžinieriaus dukros B. Stanaitytės prisiminimų: „Gražioje Sūdavos krašto vietoje, prie vieškelio, vedančio iš Kudirkos Naumiesčio į Žvirgždaičius, stūkso Matarnų ir kaimynystėje – Slabadų kaimai. Rytinę Matarnų kaimo pusę riboja aukštas Šešupės krantas, o pietų pusę gaubia miškelis.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Matarnų kaimo žmonės vertėsi žemės ūkiu. Bežemių nebuvo. Kiekvienos šeimos galva mokėjo kokį nors amatą. Kas kaldavo, kas dengdavo stogus, kam paklusdavo medis. Kaimynai vieni kitiems padėdavo daugiau rankų reikalaujančiuose darbuose.
Vasaromis vietiniai rengdavo gegužines. Jos dažniausiai vykdavo Slabaduose, prie Prano Stanaičio vardo tilto, kur aktyviai dalyvaudavo abiejų kaimų jaunimas.“
Pasak kraštotyrininko Broniaus Kviklio, „prie Šešupės kranto, Slabaduose esančiame šilelyje, yra Napoleono karių kapai.“ Prieškario šaltiniuose pabrėžiama, jog slabadiečiai didžiuojasi tuo, kad jų kapinaitėse ilsisi kelios dešimtys iš tolimos Prancūzijos atėjusių Napoleono karių. Tai 1812 metų karo su Rusija aukos.
Manoma, kad pradžioje prancūzų palaikai buvo palaidoti Slabadų miškelyje ir tik vėliau pervežti į kapines, kur atgulė „bendroje duobėje“. B. Kviklys teigia, kad „dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vietiniai Dievo kūno dieną eidavo su procesija. Melsdavosi už žuvusių karių sielas.
Slabadų kaimo kapinėse stovi medinė Šv. Jono krikštytojo koplyčia. Iki Antrojo pasaulinio karo į Šv. Martyno atlaidus pritraukdavo minias žmonių. Iš pradžių Slabaduose nuolatinių pamaldų nebuvo. Mišias laikyti atvažiuodavo kunigai iš netoli esančio Kudirkos Naumiesčio. 1929 m. prie koplyčios apsigyveno nuolatinis kunigas, tačiau į parapiją Slabadai niekada neišaugo.“
Kraštą niokojo atėjūnai
Tarpukariu gyvenusių žmonių prisiminimuose išlikę siaubą keliantys pasakojimai apie šių kaimų užpuldinėjimus. Pasak vietinių, „Slabadų apylinkę praeityje užpuldinėjo nežinomi atėjūnai. Tie nežinomi piktadariai atsibastydavo Šešupe. Žmonės juos vadino leliokais.
Apie leliokus iki šiol žinoma tik tiek, kad jie plaukiodavo upėmis ir plėšdavo ramius paupių gyventojus. Pasak iš lūpų į lūpas sklidusių kalbų, Slabadų apylinkėse buvusi pilaitė. Pilaitė padėjusi apsiginti nuo leliokų užpuolimų. Manoma, kad vadinamieji leliokai – ne kas kitas, o vokiečiai – Kryžiuočių ordino kariai.
Du garsūs broliai
Matarnų kaime gimė garsieji broliai Stanaičiai. Juozas, kuriam buvo suteiktas generolo laipsnis, beveik dvejus metus ėjo Lietuvos kariuomenės vado pareigas. Pranas turėjo inžinieriaus profesiją, buvo prieškario Lietuvos pašto direktorius.
Anot giminaičio Jono Stanaičio, „inžinierius Pranas Stanaitis per trumpą savo gyvenimo laikotarpį pastatė du tiltus. Vienas iškilo per Šešupę prie tėviškės, kitas – tarp Šilutės ir Rusnės, per užliejamas pievas.
Inžinierius Pranas puikiai žinojo, kaip vargsta Būblelių, Griškabūdžio, Lukšių ir Sintautų apylinkių žmonės. Jeigu prireikdavo pasiekti Vilkaviškį, tekdavo važiuoti ilgu aplinkiniu keliu per Kudirkos Naumiestį. Žmonės mėgindavo važiuoti per brastas, tačiau pavasarį ir rudenį Šešupė labai patvindavo.“
Pastatė tiltą
Inžinieriaus duktė B. Stanaitytė pasakojo: „Kartą po ilgesnio lietaus ūkvedys mane ir tėtį vežė iš Vilkaviškio geležinkelio stoties į Matarnus. Privažiavome Šešupę ir pamatėme, kad ji tapo bauginančiai srauni. Arkliai nenoriai žengė pirmyn. Pajutome, kad ratai jau nesiekia dugno. Prunkšdami ristūnai pradėjo plaukti, o vanduo ėmė nešti mūsų bričką. Išsigandusi glaudžiausi prie tėvelio, o jis mane ramino. Pagaliau pasiekėme krantą, bet bričkos gale gulėję daiktai taip ir nuplaukė Šešupe. Tėtis kalbėjo apie būtinybę statyti tiltą.
1931 m. gelžbetoninis tiltas per Šešupę, ties Slabadais, išvydo dienos šviesą. Įvyko iškilmingas jo atidarymas, suvažiavo daugybė žmonių. Linksmosios dalies programoje buvo numatytos įvairios rungtys.“
Lygiai prieš devyniasdešimt metų iškilęs tiltas išsilaikė per Antrąjį pasaulinį karą ir okupaciją. Prano Stanaičio vardu pavadintas automobilių tiltas driekiasi kelyje Slabadai–Sūdava–Opšrūtai. Kelias išgrįstas akmenimis, o ant vienos pusės prikabinta talentingo inžinieriaus garbei skirta lentelė. 1996 metais tiltas buvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Inžinieriaus P. Stanaičio vardu pavadintas tiltas laikomas riba, skiriančia zanavykus nuo kapsų.
1936 m. mirusio inžinieriaus P. Stanaičio laidotuvės buvo labai iškilmingos. Karstas buvo vežamas pro Marijampolę, Vilkaviškį, Kudirkos Naumiestį. Paskutinė kelionė tęsėsi iki pat Slabadų kapinių. Pasak buvusio Lekėčių pašto viršininko A. Gintnerio, Kudirkos Naumiestyje karstą pasitiko tūkstantinė minia. Mirusio inžinieriaus žmona Slabaduose nusprendė išmūryti vyro palaikams rūsį. Į naujai sumūrytą kriptą perkėlė anksčiau mirusio brolio Juozo kūną.
Užtardavo kareivius
Slabaduose, kriptoje, palaidotas ir inžinieriaus brolis, Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Juozas Stanaitis. „Seno kirpimo“ karininkas savo tarnybą pradėjo 1893 m. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis atidavė tarnaudamas Astrachanės grenadierių pulke. Caro kariuomenės gretose dalyvavo pirmajame pasauliniame kare. Buvo šešis kartus sužeistas.
1921 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo į atkurtos valstybės kariuomenę. Tuometinis šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis 1922 m. J. Stanaitį paskyrė kariuomenės vadu.
Pasak prisiminimų, generolas Stanaitis pastebėjęs, kad caro kariuomenėje karininkai labai nesiskaitė su kareiviais, ėmė griežtai reikalauti, kad Lietuvos kariuomenėje tokių problemų nekiltų.
Vadas visada užtardavo kareivį, bet ne karininką. Toks jo elgesys buvo naujiena karininkams ir daugeliui tai labai nepatiko. Nors kareiviai jį mylėjo, tačiau tarp karininkų atsirado priešų. Vėliau, laidojant generolą, kareiviai kartojo: „Mirė mūsų tėvas, kas dabar mus globos.“
Atgulė tėviškės žemėje
Po to, kai atsistatydino iš kariuomenės vado pareigų, Juozas Stanaitis grįžo į tėviškę. Matarnų kaime generolas turėjo savo virėją, o vasaromis miegodavo klėtyje. Pasak įvykių liudininko Pijaus Adomaičio, „kai kada generolas į mane kreipdavosi liepdamas pakinkyti arklius, tekdavo jį vežti į Kudirkos Naumiestį. Man važnyčiojant šalia sėdėdavo uniformuotas Juozas ir ragindavo lenkti kiekvieną priekyje važiuojantį vežimą.“
Laidojant senąjį vadą skambėjo šautuvų salvės, o iš lėktuvų krito gėlių puokštės. Rikiuotėje pagarbą atidavė kilometrinėje voroje išsirikiavę kareiviai. Iš Vilkaviškio į Slabadus ant arklių atjojo ulonų eskadronas. Nešant karstą į kapus visą kelią grojo Lietuvos kariuomenės orkestras.
Antrojo pasaulinio karo metu brolių Juozo ir Prano kapavietė buvo nuniokota. Rusų kareiviai kriptoje slėpėsi nuo krintančių iš lėktuvų sprogmenų skeveldrų. Anot įvykių liudininko Gedimino Almonaičio, ilgainiui kapavietė buvo visų užmiršta ir apleista. Tačiau kraštotyrininkės Reginos Naujokaitienės iniciatyva nepriklausomoje Lietuvoje kapavietė buvo sutvarkyta ir atnaujinta.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Slabadai ir Matarnai – tai prie Šešupės prigludę Vilkaviškio rajono kaimeliai, tai praeities karus menančios žemės, priglaudusios Napoleono karių kūnus. Tai kraštas, išauginęs Lietuvos kariuomenės vadą Juozą ir talentingą jo brolį inžinierių Praną Stanaičius. |
Iš inžinieriaus dukros B. Stanaitytės prisiminimų: „Gražioje Sūdavos krašto vietoje, prie vieškelio, vedančio iš Kudirkos Naumiesčio į Žvirgždaičius, stūkso Matarnų ir kaimynystėje – Slabadų kaimai. Rytinę Matarnų kaimo pusę riboja aukštas Šešupės krantas, o pietų pusę gaubia miškelis.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Matarnų kaimo žmonės vertėsi žemės ūkiu. Bežemių nebuvo. Kiekvienos šeimos galva mokėjo kokį nors amatą. Kas kaldavo, kas dengdavo stogus, kam paklusdavo medis. Kaimynai vieni kitiems padėdavo daugiau rankų reikalaujančiuose darbuose.
Vasaromis vietiniai rengdavo gegužines. Jos dažniausiai vykdavo Slabaduose, prie Prano Stanaičio vardo tilto, kur aktyviai dalyvaudavo abiejų kaimų jaunimas.“
Pasak kraštotyrininko Broniaus Kviklio, „prie Šešupės kranto, Slabaduose esančiame šilelyje, yra Napoleono karių kapai.“ Prieškario šaltiniuose pabrėžiama, jog slabadiečiai didžiuojasi tuo, kad jų kapinaitėse ilsisi kelios dešimtys iš tolimos Prancūzijos atėjusių Napoleono karių. Tai 1812 metų karo su Rusija aukos.
Manoma, kad pradžioje prancūzų palaikai buvo palaidoti Slabadų miškelyje ir tik vėliau pervežti į kapines, kur atgulė „bendroje duobėje“. B. Kviklys teigia, kad „dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vietiniai Dievo kūno dieną eidavo su procesija. Melsdavosi už žuvusių karių sielas.
Slabadų kaimo kapinėse stovi medinė Šv. Jono krikštytojo koplyčia. Iki Antrojo pasaulinio karo į Šv. Martyno atlaidus pritraukdavo minias žmonių. Iš pradžių Slabaduose nuolatinių pamaldų nebuvo. Mišias laikyti atvažiuodavo kunigai iš netoli esančio Kudirkos Naumiesčio. 1929 m. prie koplyčios apsigyveno nuolatinis kunigas, tačiau į parapiją Slabadai niekada neišaugo.“
Tarpukariu gyvenusių žmonių prisiminimuose išlikę siaubą keliantys pasakojimai apie šių kaimų užpuldinėjimus. Pasak vietinių, „Slabadų apylinkę praeityje užpuldinėjo nežinomi atėjūnai. Tie nežinomi piktadariai atsibastydavo Šešupe. Žmonės juos vadino leliokais.
Apie leliokus iki šiol žinoma tik tiek, kad jie plaukiodavo upėmis ir plėšdavo ramius paupių gyventojus. Pasak iš lūpų į lūpas sklidusių kalbų, Slabadų apylinkėse buvusi pilaitė. Pilaitė padėjusi apsiginti nuo leliokų užpuolimų. Manoma, kad vadinamieji leliokai – ne kas kitas, o vokiečiai – Kryžiuočių ordino kariai.
Matarnų kaime gimė garsieji broliai Stanaičiai. Juozas, kuriam buvo suteiktas generolo laipsnis, beveik dvejus metus ėjo Lietuvos kariuomenės vado pareigas. Pranas turėjo inžinieriaus profesiją, buvo prieškario Lietuvos pašto direktorius.
Anot giminaičio Jono Stanaičio, „inžinierius Pranas Stanaitis per trumpą savo gyvenimo laikotarpį pastatė du tiltus. Vienas iškilo per Šešupę prie tėviškės, kitas – tarp Šilutės ir Rusnės, per užliejamas pievas.
Inžinierius Pranas puikiai žinojo, kaip vargsta Būblelių, Griškabūdžio, Lukšių ir Sintautų apylinkių žmonės. Jeigu prireikdavo pasiekti Vilkaviškį, tekdavo važiuoti ilgu aplinkiniu keliu per Kudirkos Naumiestį. Žmonės mėgindavo važiuoti per brastas, tačiau pavasarį ir rudenį Šešupė labai patvindavo.“
Inžinieriaus duktė B. Stanaitytė pasakojo: „Kartą po ilgesnio lietaus ūkvedys mane ir tėtį vežė iš Vilkaviškio geležinkelio stoties į Matarnus. Privažiavome Šešupę ir pamatėme, kad ji tapo bauginančiai srauni. Arkliai nenoriai žengė pirmyn. Pajutome, kad ratai jau nesiekia dugno. Prunkšdami ristūnai pradėjo plaukti, o vanduo ėmė nešti mūsų bričką. Išsigandusi glaudžiausi prie tėvelio, o jis mane ramino. Pagaliau pasiekėme krantą, bet bričkos gale gulėję daiktai taip ir nuplaukė Šešupe. Tėtis kalbėjo apie būtinybę statyti tiltą.
1931 m. gelžbetoninis tiltas per Šešupę, ties Slabadais, išvydo dienos šviesą. Įvyko iškilmingas jo atidarymas, suvažiavo daugybė žmonių. Linksmosios dalies programoje buvo numatytos įvairios rungtys.“
Lygiai prieš devyniasdešimt metų iškilęs tiltas išsilaikė per Antrąjį pasaulinį karą ir okupaciją. Prano Stanaičio vardu pavadintas automobilių tiltas driekiasi kelyje Slabadai–Sūdava–Opšrūtai. Kelias išgrįstas akmenimis, o ant vienos pusės prikabinta talentingo inžinieriaus garbei skirta lentelė. 1996 metais tiltas buvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Inžinieriaus P. Stanaičio vardu pavadintas tiltas laikomas riba, skiriančia zanavykus nuo kapsų.
1936 m. mirusio inžinieriaus P. Stanaičio laidotuvės buvo labai iškilmingos. Karstas buvo vežamas pro Marijampolę, Vilkaviškį, Kudirkos Naumiestį. Paskutinė kelionė tęsėsi iki pat Slabadų kapinių. Pasak buvusio Lekėčių pašto viršininko A. Gintnerio, Kudirkos Naumiestyje karstą pasitiko tūkstantinė minia. Mirusio inžinieriaus žmona Slabaduose nusprendė išmūryti vyro palaikams rūsį. Į naujai sumūrytą kriptą perkėlė anksčiau mirusio brolio Juozo kūną.
Slabaduose, kriptoje, palaidotas ir inžinieriaus brolis, Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Juozas Stanaitis. „Seno kirpimo“ karininkas savo tarnybą pradėjo 1893 m. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis atidavė tarnaudamas Astrachanės grenadierių pulke. Caro kariuomenės gretose dalyvavo pirmajame pasauliniame kare. Buvo šešis kartus sužeistas.
1921 m. grįžo į Lietuvą ir įstojo į atkurtos valstybės kariuomenę. Tuometinis šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis 1922 m. J. Stanaitį paskyrė kariuomenės vadu.
Pasak prisiminimų, generolas Stanaitis pastebėjęs, kad caro kariuomenėje karininkai labai nesiskaitė su kareiviais, ėmė griežtai reikalauti, kad Lietuvos kariuomenėje tokių problemų nekiltų.
Vadas visada užtardavo kareivį, bet ne karininką. Toks jo elgesys buvo naujiena karininkams ir daugeliui tai labai nepatiko. Nors kareiviai jį mylėjo, tačiau tarp karininkų atsirado priešų. Vėliau, laidojant generolą, kareiviai kartojo: „Mirė mūsų tėvas, kas dabar mus globos.“
Po to, kai atsistatydino iš kariuomenės vado pareigų, Juozas Stanaitis grįžo į tėviškę. Matarnų kaime generolas turėjo savo virėją, o vasaromis miegodavo klėtyje. Pasak įvykių liudininko Pijaus Adomaičio, „kai kada generolas į mane kreipdavosi liepdamas pakinkyti arklius, tekdavo jį vežti į Kudirkos Naumiestį. Man važnyčiojant šalia sėdėdavo uniformuotas Juozas ir ragindavo lenkti kiekvieną priekyje važiuojantį vežimą.“
Laidojant senąjį vadą skambėjo šautuvų salvės, o iš lėktuvų krito gėlių puokštės. Rikiuotėje pagarbą atidavė kilometrinėje voroje išsirikiavę kareiviai. Iš Vilkaviškio į Slabadus ant arklių atjojo ulonų eskadronas. Nešant karstą į kapus visą kelią grojo Lietuvos kariuomenės orkestras.
Antrojo pasaulinio karo metu brolių Juozo ir Prano kapavietė buvo nuniokota. Rusų kareiviai kriptoje slėpėsi nuo krintančių iš lėktuvų sprogmenų skeveldrų. Anot įvykių liudininko Gedimino Almonaičio, ilgainiui kapavietė buvo visų užmiršta ir apleista. Tačiau kraštotyrininkės Reginos Naujokaitienės iniciatyva nepriklausomoje Lietuvoje kapavietė buvo sutvarkyta ir atnaujinta.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Galerija: Stanaičiai
Publikuota: 2021-06-28 16:56:14
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio autobusų stotis – tvariausias pastatas Pabaltijy * Sostinė nesužavėjo: kybartietis į gimtinę parsivežė ir žmoną
* Augant susirgimų skaičiui žmonės turi patys apsispręsti dėl skiepų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|