|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2021-06-17 11:24
Iškilmingai eisenai prie Paežerių dvaro rūmų ruošiasi Vilkaviškio šauliai.Autorės nuotr.
Šiemet birželio 14-oji, Gedulo ir vilties diena – ypatinga. Lietuva mini trėmimų iš Baltijos šalių 80-metį. Vilkaviškio rajone, kaip ir visoje respublikoje, šiomis dienomis organizuojama daug renginių. Jie skirti prisiminti, pagerbti tremtinius ir jiems padėkoti už bendrystę, už neįkainojamus liudijimus ir istorinio palikimo pamokas: iš jų mes, niekada tremties siaubo neragavusieji, galime pasimokyti kasdienio stoiškumo, sugebėjimo ne tik išgyventi, bet ir išlikti žmonėmis nežmoniškomis sąlygomis. Pasimokyti, kaip mylėti tėviškę ir savo artimą, kaip tikėti Dieviškąja apvaizda, kuri jiems padėjo iškentėti tremties pažeminimą ir kančias, pasimokyti tarpusavio paramos ir atleidimo savo kaltininkams meno. Minėjimas Vilkaviškyje prasidėjo dar jubiliejaus išvakarėse. Birželio 13-osios vakarą Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje buvo pristatyta paroda „Ištvėrę kančią Sibiro gulaguos sugrįžom stipresni“, pagerbtas tremtinių atminimas. Renginį vedusi Virginija Samuolienė pasveikino visus susirinkusiuosius. Po padėkos šaulių bei skautų organizacijų bei Marijampolės profesinio rengimo centro vadovams ji pakvietė prisiminimais pasidalyti Vilkaviškio rajono tremtinius Valerijoną Senvaitį ir Oną Vekeriotaitę-Milišauskienę. Anot O. Milišauskienės, tremtis – tai bausmė, nužmoginimas ir susidorojimas. Argi ne pasityčiojimas, kad tremtiniai buvo priversti pasirašyti dokumentus neva jie savo noru vyksta į Rusiją įsisavinti plėšinių žemių?.. Šiurpas bėginėjo kūnu klausantis moters žodžių: „Mus mama maitino beržų pumpurais, ievų uogomis. Valgėme sakus, buvome šašuoti, utėlių graužiami...“ Onutei tremties dieną, 1949 m. kovo 21-ąją, tebuvo ketveri metukai. „Mus gelbėjo viltis, malda ir noras vėl pamatyti Lietuvą. Vis klausinėdavome tėvelio, kur ta Lietuva. O jis rodydavo į vakarus ir sakydavo – ten mūsų Lietuva“, – pasakojo tremtinė. O. Milišauskienė iki šiol nemėgsta keliauti traukiniais, nes dar tebeprisimena tą pirmąją kelionę gyvuliniu traukiniu. Tačiau ji mėgsta saulėlydį, „nes vakaruos – Lietuva“. Jaunimui renginio viešnia palinkėjo atskirti tai, kas tikra, nepasimesti melagienose, o vyresniajai kartai – sveikatos. „Iš tremties sugrįžti negali, – patikino ji. – Iš tremties grįžinėjama visą gyvenimą.“ Kitų mūsų krašto tremtinių atsiminimus renginyje skaitė Vilkaviškio „Gražinos“ skautų draugovės narės. Čia pat buvo skautų palapinė ir laužavietė. Renginyje dalyvavo Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės ir Vilkaviškio 406-os kuopos šauliai bei Marijampolės profesinio rengimo centro atstovai. Pastarųjų „persirengėliai“ pristatė anų laikų Lietuvos kaimo gyvenimo momentus, o kad vakaras neprailgtų, visus susirinkusiuosius vaišino karštu gėrimu ir grikių koše. Renginį vainikavo spektaklis „Laisvės išėję“ (scenarijaus autorė ir režisierė – V. Samuolienė). Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro teatro „Vaivora“ aktoriai profesionaliai ir jautriai perdavė okupacijos metų tragiškumą, lietuvių patriotizmo – paprasto, nesuvaidinto, krauju paliudyto – dvasią, šeimų skausmą, okupantų žiaurumą ir cinizmą. Lietuvių tautos kančią subtiliai perteikė ant spektaklio veikėjų – lietuvių motinų, jaunų vaikinų, žuvusių miškuose, jų gedinčių artimųjų – galvų uždėtas simbolinis spygliuotas vainikas. Partizanų dainas spektaklyje dainavo Kazlų Rūdos kultūros centro vokalinis ansamblis „Medeinė“. Skambant dainai „O tas dulkėtas traukinys...“ scenoje stovėjo jau ne tik aktoriai, pagerbdami to laikmečio žmonių atminimą, motinų skausmą ir šeimų netektis, kovų už laisvę dalyvių didvyrišką pasiaukojimą, nuo kėdžių niekieno neraginti vienas po kito pakilo ir žiūrovai. Pirmadienį tremties sukakčiai skirtas renginių ciklas persikėlė į Vilkaviškį. Katedroje buvo aukojamos šv. Mišios, o J. Basanavičiaus aikštės prieigose nuo devintos valandos ryto iki pat vakaro skaitomos Vilkaviškio tremtinių pavardės. Ilgame sąraše įrašyti 4959 žmonių vardai. Už kiekvieno jų – motinos, broliai, seserys, tėvai ir seneliai. Pažįstami ir kaimynai. Visi jie – mūsų tautiečiai, jėga priversti palikti savo namus ir gyvuliniais vagonais, alkani, purvini, utėlėti išvežti į nežinią. Į skurdą, badą, pažeminimus o daugelis – ir į mirtį. Rita MITKUTĖ-MADDOCK
Galerija: Laisvė
Publikuota: 2021-06-17 11:24:03 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Nepiktybiškas nusižengimas gali kainuoti teises * Rajone – gatvių pavadinimų pokyčiai * Vilkaviškio stalo tenisininkai nenori užleisti iškovotų aukštų pozicijų Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|