„Santaka“ / Juodasis birželis mena skausmingus Lietuvai įvykius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2021-06-03 17:23

Dalinkitės:  


Vilkaviškio geležinkelio stotis, kur kasmet renkamasi paminėti tremties datos, ne vienam buvo ilgo kelio į skausmingą nežinią pradžia.

Kęstučio INKRATOS nuotr.


Juodasis birželis mena skausmingus Lietuvai įvykius


Šių metų birželis – ypatingas istorinėmis sukaktimis. Birželio 14–17 d. sukanka 80 metų nuo 1941 m. vykdytų pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų. Birželio 22-ąją prisiminsime Antrojo pasaulinio karo pradžią mūsų krašte, Budavonės žudynes ir birželio sukilimą. Šias reikšmingas sukaktis rajone norima paminėti prasmingai ir iškilmingai.



Tautos genocidas

Neatsitiktinai birželis Lietuvos istorijoje vadinamas Juoduoju birželiu, nes jis į mūsų šalies istoriją įrašytas kruvinais puslapiais. Praslinkus dešimtmečiams, lieka vis mažiau tų istorinių įvykių dalyvių ir liudininkų, tačiau tai, ką paveldėjome, neturime teisės užmiršti.

Sovietinis ir fašistinis genocidas – skaudžiausi mūsų tautos istorijos puslapiai, parodantys, kad okupantas, norėdamas užvaldyti svetimą kraštą, gali padaryti baisiausius dalykus – gyventojus naikinti, uždaryti kalėjimuose ir lageriuose, išplėšti iš namų ir pasiųsti į vergiją katorginiam darbui, kančioms ir pažeminimui.

Masiniam gyventojų naikinimui okupantai sukūrė ištisas represines struktūras: sovietai – GULAG-ą, apimantį 476 lagerių kompleksus, hitlerininkai – koncentracijos stovyklas. Trėmimus organizavo NKVD ir vietiniai kolaborantai.


Per šimtmečius žmonijos kurtos teisėsaugos normos – kodeksai, statutai, konstitucijos staiga neteko galios. Tai įvyko ne kokiose nors pirmykštėse ar viduramžių visuomenėse, ne atsilikusiuose kraštuose, o XX a. viduryje civilizuotoje Europoje, valstybiniu lygiu, kuriant grupelės iškrypėlių sumąstytą „pažangią“ visuomenę.



Kraupi statistika

1940–1953 m. sovietiniuose lageriuose buvo įkalinti 198 367 žmonės, į Rusijos šiaurę, Sibirą, Vidurinę Aziją ištremta 127 000 lietuvių, iš jų – 4 959 Vilkaviškio krašto gyventojai.

Vien 1940 m., prasidėjus okupacijai, buvo areštuota 40 mūsų rajono vyrų, 1941 m. – 198 žmonės, iš kurių – 7 moterys, dar 442 asmenys buvo ištremti.

Tai žiauri statistika, primenanti, kad kiekvienas skaičius – tai gyvas žmogus: tėvas, motina, sūnus, brolis, draugas, turintis jausmus, mylėtas ir mylintis, motinų užaugintas gyvenimui.

Tačiau žiauri lemtis sužlugdė puoselėtas viltis, negailestinga sistema sutraiškė, pažemino, sunaikino žmogų, bet nepalaužė jo dvasios, nepajėgė sunaikinti atminties.

Kraupūs nukentėjusiųjų nuo genocido skaičiai verčia dabartines kartas neužmiršti ir saugoti atminimą, vertinti praeitį. Skaičiai – didžiuliai, tačiau dar nevisiškai tikslūs, nes genocido tyrėjai vis dar tikrina faktus, archyvuose ieško naujų bylų, atranda į statistiką neįtrauktų nukentėjusiųjų. Kai kuriuos tenka ir išbraukti paaiškėjus kriminalinėms sąsajoms.


Reikia suvokti, kad istorija – gyva, kintanti, reikalaujanti didelio kruopštumo, sąžiningumo ir supratimo.

Pirmosiomis genocido aukomis tapo nepriklausomos Lietuvos valdžios pareigūnai, partijų ir visuomeninių organizacijų nariai, mokytojai, buvę savanoriai, visuomeniškai aktyvūs gyventojai. Juos okupantai areštavo pirmuosius, kad netrukdytų įgyvendinti grobikiškus tikslus.

NKVD neatsižvelgė į tai, kad šeimose yra mažų vaikų, senelių, ligonių, kurie gali neištverti tolimų kelionių – žmoniškumui vietos neliko. Politinius kalinius įdarbino šachtose, prie statybų, medienos paruošimo darbų. Jie buvo beteisiai vergai, dirbantys už duonos kąsnį.

Išgyvenę lagerių katorgą, kaliniai vėliau buvo pasiųsti į tremtį, prisijungdavo prie ištremtų savo šeimų.



Gyvuliniais vagonais

Pirmieji trėmimai vyko gražiausiu metų laiku – birželio 14–16 dienomis: žaliavo laukai, žydėjo sodai, daubose traliavo lakštingalos.

Žmonės, pasėję grūdą, su viltimi žvelgė į derlių žadančius laukus. Ramų kaimų ir miestelių gyventojų miegą nutraukė automobilių burzgimas ir įsibrovėlių komandos: ,,Per valandą susiruošti perkėlimui“.

Kur? Kodėl? Kaip?! – nesuprato žmonės, sutrikę kraudami daiktus į maišus ir ryšulius. Laimėjo tie, kurie pasiėmė duonos, mėsos, šiltesnių drabužių, įrankių. Pasiėmusieji kirvį, siuvamąją mašiną galėjo patys geriau įsikurti ir padėti kitiems, nes įrankiai tremtinių gyvenvietėse buvo didžiulė vertybė.


Sėslius žmones, įpratusius prie lietuviško kraštovaizdžio ir švelnios gamtos, išplėšė iš namų ir gyvuliniuose vagonuose išvežė į atkampiausias Sovietų Sąjungos vietas. 1941-ųjų metų tremtiniai ir politiniai kaliniai atsidūrė Altajuje, Jakutijoje, prie Jenisejaus ir Lenos upių, Karelijoje.

Sunkiausia buvo mokyklose areštuotiems gimnazistams, kuriuos išveždavo vienus, be tėvų, maisto atsargų, šiltesnio rūbo.

„Gyvuliniame vagone buvau uždaryta apsirengusi vasarine suknele, apsiavusi basutėmis ir su draugės duotu sumuštiniu krepšelyje“, – pasakojo moteris, išvežta į šiaurę tiesiog iš klasės.

Kol nuvežė į paskyrimo vietą, prasidėjo karas ir pirmoji, sunkiausia, tremtinių žiema, buvo pilna skausmo ir netekčių.



Mirė šimtai

Sunkus darbas, neįprastos atšiaurios klimato sąlygos, maisto nepriteklius alino žmones, susirgęs retas patekdavo į ligoninę, nebuvo vaistų. Tremtyje ir lageriuose mirė apie 200 vien 1941 m. birželį ištremtų mūsų rajono žmonių. Daugiausia mirdavo maži vaikai ir seneliai. Lietuviai mirusiuosius laidojo katalikiškai – apraudodavo, pagiedodavo, ant kapo pastatydavo kryžių. 1989–1990 m. daugelis savo artimųjų kaulelius parsivežė amžinam poilsiui į gimtinę.

Kartu su tėvais ištremti vaikai mažiau juto tremtinio dalią. Jie žaidė, žiemą čiuožinėdavo ant užšalusių upių, vasarą jose maudėsi, miškuose uogavo. Net ir maisto trūkumą vaikai juto ne taip skaudžiai, nes paprasčiausiai nežinojo, kad yra ir skanesnio valgio – jiems skaniausia buvo giminių iš Lietuvos atsiųsta ruginė duona, lašiniai, džiovinti gimtinės sodo obuoliai.

Buvę vaikai-tremtiniai iki šiol su grauduliu prisimena forminę duoną, kurios nustatytą kiekį gaudavo už darbą. Vėliau, kai patys užsiaugindavo bent sklypelį rugių, pagal lietuviškas tradicijas iškepta duona buvo labai branginama. Mamos padarytas mutinys – duonos trupiniai, užpilti vandeniu ir pagardinti uogomis ar kruopele cukraus, – buvo didžiausias skanėstas.



Išliko orūs

Sunkiais karo ir pokario metais gyvenusius žmones, kalinius ir tremtinius vargas išmokė vertinti, atrodo, paprastus dalykus – duoną, kasdienį rūbą, artimo ar nepažįstamo žmogaus pagalbą, lietuvišką žodį, dainą, maldą... Tai padėjo išgyventi, suteikė stiprybės.

1956–1958 m. daugelis išgyvenusių tremtinių sugrįžo į gimtinę, kur jautėsi nelaukiami, pažymėti tremtinio – nepatikimo žmogaus, priešo ženklu. Kai kurie sugrįžo į savo namus, kiti blaškėsi, negalėdami prisiregistruoti, negaudami darbo.


Giliai širdyje užgniaužę nuoskaudą, buvę tremtiniai gyveno ramiai ir išliko orūs. Tik Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe jie pasijuto drąsiau – pagaliau sulaukę laisvės nusiramino, kad daugiau nebeteks bijoti.

Tremtinių patirtas kančias liudija atsiminimai, nuotraukos, išleistos knygos. Tremties metai lieka praeityje kaip gyvas, skaudus istorijos puslapis, kurio negalima pamiršti.

Rajono mero Algirdo Neiberkos potvarkiu sudaryta darbo grupė iš rajono kultūros ir Savivaldybės darbuotojų, pakviesti seniūnai ir bendruomenių atstovai, kurie organizuos Lietuvos gyventojų tremties ir žydų holokausto atmintinų datų paminėjimą.

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus parengta paroda ,,Ištvėrę kančią Sibiro Gulaguos, sugrįžom stipresni“ primena skaudžią praeitį, o pavadinimas apibūdina tremtinių gyvenimą, moko, kad ir sunkiausiomis aplinkybėmis žmonėms reikia ne tik išgyventi, bet ir išlikti oriems.

Parodos pristatymas vyks birželio 13 d., 21 val.



Elena RUPEIKIENĖ

Istorikė





Galerija: Paminklas




Publikuota: 2021-06-03 17:23:18

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai