„Santaka“ / „Balta diena, balta ieva baltą pavasarį kartoja...“ / Mažasis poezijos pavasaris

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mažasis poezijos pavasaris

Dalinkitės:  


Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


„Balta diena, balta ieva baltą pavasarį kartoja...“


„O mes pavasariais surandam lyg vieversiai savus namus“, – eilėraštyje, atsiųstame Mažajam poezijos pavasariui, sako Gražvydas Gavėnas. Šie poezijos „namai“ – tradicinis rajono literatų sambūris – „Santakos“ puslapiuose šįkart sutelkė bemaž pusšimtį meninio žodžio kūrėjų.

Ketvirtą dešimtį nuo šios gegužės pradedančio skaičiuoti Mažojo poezijos pavasario autorių kūrybos paletėje – plati emocijų, išgyvenimų, svajonių, prisiminimų, pastebėjimų, prisipažinimų gama. Skaitytojai tikrai turėtų surasti jiems artimų ir jaudinančių eilių. Kilusiomis mintimis pasidalyti, išsakyti savo nuomonę dėl eilėraščių kiekvienas galite tel. 8 685 69 140. Renginyje, kuriame bus sveikinamas 31-ojo Mažojo poezijos pavasario laureatas, diplomantai, bus įteiktas prizas ir skaitytojams labiausiai patikusių eilių autoriui.

Kol kas dėl COVID-19 plėtros tiksliai įvardyti renginio datos nesiryžtame. Sukviesti rajono literatus į poezijos ir muzikos šventę planuojame birželio mėnesį. Kūrėjus savo gražiose erdvėse sutiko priimti Mažoji kultūros sostinė – Klausučiai. Beje, ir respublikinis poezijos festivalis atidėtas iki liepos mėnesio.


Šiandien belieka pasimėgauti poezija ir laukti renginio. Apie jį vėliau informuosime visus autorius ir poetinio žodžio gerbėjus.



Mažojo poezijos pavasario organizatoriai




Zita ANDZIULIENĖ



Nutapyk gyvenimą

Nutapyk, prašau, man paukščių čiulbesį,

Vėjo gūsį, šiaušiantį beržyną,

Nutapyk varnėnų linksmą klegesį,

Saldų kvapą žydinčio liepyno.

Nutapyki baltą snaigių tylumą

Ir upelio pievomis čiurlenimą,

Nutapyk birželio saulės lyrą,

Nutapyki man, prašau, gyvenimą.




Elena ANDRIUŠIENĖ

Pabūkime maža šeima,

Juk yra Motinos diena.

Nors smilkiniuos obels žiedai

Baltai pražydo nelauktai.

Buvo seniai, tikrai seniai,

Kai lopšy krykštavo vaikai,

Baltai pleveno vystyklai,

Žydėjo obelys baltai.

Dabar jau obels be žiedų,

Žiedai ant smilkinių vaikų.

Anūkai žiūri ir galvoja,

Kodėl galva žiedus nešioja.




Anelė BAGDANAVIČIENĖ


Laiškas

Aš rašau trumputį jums laišką,

O į langą barbena lietus.

Negaliu nusėdėti prie stalo

Taip ir traukia išeit į laukus,

Kad nupraustų man veidą ir sielą

Toks laimingas pavasarinis lietus.

Aš pakilsiu, išeisiu ne viena,

Su manim ir daina eis kartu.

Lai ir jus šią pavasario dieną

Nuprausia laimingas lietus.




Dalė BROKEVIČIENĖ

Paskubėk...

Paskubėk –

ieva lyg nuotaka

jau nuometą matuojas,

greitai mirksės

alyvos mėlynakės paupy...

Čia linksmas vyturys

dainas dainuoja,

Ne už kalnų jau gegužė –

visai visai arti...

Paskubėk

dar pasidžiaugti

pirmais pavasario žiedais,

kol dar jaunystės

skambantis šaltinis trykšta,

kol saulė žadina rytais...

Paskubėk,

kol dar į plaukus

sidabro nepribarstė

ir metai neprirašė

ant veido daug raukšlių.

Paskubėk,

juk laikas skuba nesiklausęs –

dar pasidžiauk pavasariu

žaliu...




Dalia BURAGIENĖ

Balta ieva

Balta pavasario diena

Naktį žydėjimu vaišina,

Kai rytas skęsta rūkuose,

Tai ievos žiedas laimę pina.

Balta diena, balta ieva

Baltą pavasarį kartoja,

Palaiminta žiedų galia

Svaigią melodiją dainuoja.

Balta pavasario ieva

Skaisti, viliojanti savaip

Pasipuošia kvapniais žiedais, –

Dievo Palaima ties namais.




Aldona Janina BURAGAITĖ

Kur namelis mažas, Įlinkęs stogelis,

O aplinkui žydi narcizų žiedai.

Ten sena motulė šaudyklėlę nardė,

Baltos drobės tiesės kvepiančiais linais.

Uzarėliai raitės ant tvoros pinučių,

O kieme kvepėjo duona ajerais…

Viskas buvo… Ėjo ir praėjo,

Liko vien sapnai.




Rima ČIUPRINSKIENĖ

Ten, kur tuopos senolės ošia,

Kur klegena parskridę gandrai,

Kur pragysta gaidys dar neaušus,

Ten – mano vaikystės namai.

Ten pirmoji pateka saulė,

Kai aplink tik gūdi tamsuma.

Rasa byra lig šiol man po kojom,

Nors seniai nebraidau šia žeme.

Ir žolė ten atrodo žalesnė.

Josios kvapą taip aiškiai jaučiu.

Pradalgėj menas paliktas dalgis,

Vien sustingus vėsa ant jo ašmenų.

Rodos, bėgčiau prie šulinio seno,

Gerčiau vandenį rieškėm pilnom,

Apkabinčiau visus, kas kadais čia gyveno,

Bet deja – jau vėlu, jau vėlu...




Elena DEREŠKEVIČIENĖ

Parodyk kelią man į laimę,

Suteik tikėjimui sparnus...

Ir bus pavasariai, ir žiemos baltos,

Kūrėjui nusilenks žmogus.

Bus paprasta, jauku ir gera,

Atrodys viskas nekaltai...

Tik sniego Angelas,

Sparnais mane apglėbęs,

Kuždės... Rytoj...

Rytoj jau viskas bus kitaip...

Ir oras vėl kvepės snieguolėm,

Skambės varveklių dūžtantys balsai...

Tas baltas kelias, Laimės rast išėjęs,

Klajos nevaikščiotais žmonių keliais...

Parodyk man...

Parodyk kelią man į Laimę...




Marija DAMUŠIENĖ

Fleitistas

Tipeno vaikiščias per žalią žalią pievą,

Su tėvo batais vargino save.


Paveldėjo jis laisvo vėjo sielą,

Šėliojo tartum magiškam sapne.

Metai lėkė, pasiutiškai skubėjo.

Kartu su jais ir įkandin – čiulbėjo

Paukščiai ir virpėjo raudanti fleita.

Virpėjo, plaukė ilgesio daina.

Fleitistas grojo... Groja vienas.

O žmonės eina... Ėjo, ėjo...

Kai nuostabiausias himnas

Mėnulio pilnaty nežemiškai skambėjo.

Skubėjo metai... Lėkė, lekia dienos...

Fleitistas groja, vis dar groja vienas...




Vaidutė DIRŽIUVIENĖ

Violetinių čiobrelių aksomas

Kartais mums reikia atsisakyti

ne skausmo, nevilties buvimo,

o džiugesio dienų,

kurios po Judo kauke slypi.

Dangus apniukęs lietumi,

vėjas skaudžiai plakantis

į rugių lauką laimę gena.

Godas godojanti viltis

su nerimu į praradimus,

vėjo malūnų sparnuose

suka svajas į giją.

Saulės vaikai ant debesio susėdę,

iš žiedų nektaro korį lipina gimimui.

Čiobrelių violetiniam aksome,

dūzgė namų avilyje atgyja.

Ant aukštos trobos slenksčio

prigimties vertybes susodina,

ir kaimas Kaime gandralizdy atgyja.




-------------------------------------

trumpas ėjimas miško laja

ir pusiausvyros tapsnis,

kaip Volungės pranešimas Lietui...

Auštara,

kai sausini Pelkę,

tvarumas Gyvasties sunyksta...




Gražvydas GAVĖNAS

Poezijos pavasaris

Suskamba žodžiai

Lyg vieversio giesmė

Ir posmais krenta

Paukštei ant sparnų,

O paukštė lekia lekia

Kvapniu pavasariu...

O paukštė lekia lekia –

Sparnai stiprėja eilėmis,

Kurios galbūt

Į jūsų sielas krenta,

Gal ir pažadina jausmus –

O mes pavasariais surandam

Lyg vieversiai savus namus,

Kur galim žodžiais išsilieti,

Kur mes visi savi –

Tad tegul mūsų

Paukštė lekia lekia

Ir gėrį skleidžia po namus...




Ona GABARTIENĖ

Mano miestas

Vilkaviški, manasis mieste,

Tu nepakeičiamas vingiuotame gyvenimo kely.

Nors patyriau čionai šitiek visko,

Bet tavęs nemylėt negaliu.

Skrieja viesulais metai ir dienos.


Tokie svarbūs, reikšmingi,

Giliausios prasmės kupini...

Prisiminimų saldųjį vyną

Ne lūpomis – siela ir širdimi geri.

Ir jau niekad niekur svetur

Iškeliaut nenorėčiau.

Gražėji, puošiesi kasdien, mano mieste, –

Tiek erdvės, tiek šviesų, margaspalvių gėlių!

Todėl vis labiau savo vaikų ir anūkų

Gimtąjį miestą myliu.




Jovita GRAKAVINIENĖ

Ir vėl pavasaris

Salomėjai Nėriai atminti

Ir vėl pavasaris

Atjojo drąsiai

Veržlus, aistringas,

Jaunas amžinai.

Priklaupęs,

Švelniai kužda Žemės dvasiai

Apie ištikimybę

Jai vienai.

Upelio vandeniu

Jai meilės odę gieda,

Svaigaus pietinio vėjo

Smilko smilkalais,

Saulėteky jis dovanoja Žemei

Aukso žiedą,

Rūku, lyg nuometu,

Ją gaubia vakarais.

Ir duoda Žemė

Karalaičiui žodį,

Ir maudysis jie žalumoj

Tarp spindulių...

Kol nenustojome

Tiesos ieškoti,

Kol sodas kvepia

Diemedžiu žaliu.




Rima IVANAUSKAITĖ


Iš besileidžiančios dienos

Nupiešiu saulę,

Jau padūmavusią šiek tiek,

Ir slenkantį šešėlį naują

Per seną šaką obelies.

Paimsiu lašą debesio

Ir lietumi

Nuplausiu dulkę,

Miegančią ant kelio,

Tada užklosiu ją rūku,

Pasidabruotu iš upelio.

Supinsiu vakaro kasas,

Spalvotom juostom

Dangų ištapysiu,

Pabersiu pievoje rasas

Ir sutemose pasiklysiu...




Romualdas IVANAUSKAS

Sonetas Salomėjai

Salomėja, Salomėja,

Tu sugauki lauko vėją,

Širdimi sugauki vėją,

Kai žiedus po langu sėja.

Salomėja, Salomėja,

Išbučiuok Tu jauną vėją.

Jis pavasariu alsuoja,

Naują viltį dovanoja.

Salomėja, Salomėja,

Kaip norėčiau būti vėju.

Kol rasų karoliai miega,

Dovanoti tulpės žiedą.

Žiedą saulėtos vilties –

Lai širdy jisai žydės.




Eglė KARANECKAITĖ

Ieškojau žemėje ženklų,

Pavasario mažučių pranašų.


Ir Dievo Meilės vedama

Klausiaus, ką sakė man gamta.

Žiūrėki! Skleidžias pirmas žiedas

Dar iš po sniego – jis trapus.

Matai, parskrido vyturėlis

Jo giesme džiaugiasi dangus.

Kai gervės suklykė pelkyne

Ar antis palėkė staiga.

Žiūrėki! Jau gandrai parskridę

Ir ima džiūgauti gamta.

Matai, bitutė ieško žiedo –

Jos darbas ilgas ir sunkus.

Žiūrėki! Ir lietus iškrito,

Gamta pakvipo gaivumu.

Pakilo vėjas – jis smarkus

Ateik! Apglėbsiu jo gūsiu.

Matai, kiek daug ženklų

Iš Dievo Meilės tau skirtų.




Asta KASNAUSKIENĖ

Nebuvo nieko pažadėta

Vytautui Mačerniui atminti

Nebuvo nieko pažadėta:

„Žmogau, aš žemėj atradau

Įspaustas tavo pėdas“.

Šarnelė – kelio galas

Netoli Žemaičių Kalvarijos.

Laukų margai žali apsiaustai

Ir Ertenio ežero duburys,

Mėlynai dažytas namelis –

Kaip čia miela, gražu.

Ar buvo laiko pasidžiaugt

Šviesiais vasarvidžiais gimtinės?

Ištiesęs rankas ir sutelkęs mintis

Ieškojai, rinkai ir nešei čionai


Į kauburiuotą žemės lopinėlį.

Ten imti – čia būti,

Įsiklausyti į save, į žemę,

Į visatos aukštį,

Pasakyti žodį, prabilti...

Kaip meteoras staiga pasirodei,

Nušvitai ir dingai amžinybėj...

„Per šaltas, dideles dangaus erdves

Kaskart platėjančiais sparnais

Manieji paukščiai skrenda amžinai“.

Neatsimint malonės kranto

Per kurį dar susisiektum,

Dar ištartum

Išsaugotą pradžios tyrumą

Kur tavo nerimo pradžia,

Kur toks saldus vaikystės vėjas...

Nebuvo nieko pažadėta...




Levutė KERŠEVIČIENĖ

Sveikas, vytury

Būk sveikas, vytury!.. grįžai!..

Jau ant pavasario sparnų parlėkęs:

Padangė nusagstyta saulės spinduliais,

O Žemė lyg vaivorykštės spalvom nusėta.

Pavasaris jau švelniai glamonėja Žemę,

Tarsi mergelę puošia gėlėmis, kvapais.

O giesmės vyturio svaigion padangėn kelia,

Ir barsto erdvę krištolu – melodijų garsais.

Taip noris prisiliest, paglostyt šiltą žemės šilką,

Švelniai suspausti ryto rasą tarp delnų.


Stebėt, kaip gandras išdidžiai jau kviečia savo pačią,

Į lizdą, sutvarkytą po žiemos audrų.

Pavasaris!...Ir ką čia bekalbėti!..

Suvirpina jis širdį...Pakelia ligi dangaus.

Todėl visus pavasarius širdin sudėkim –

Alsuokime grožiu,

pavertę jį dalim gyvenimo žmogaus.




Rasutė KRYŽEVIČIENĖ

Atmintis

Pavasario lašais nuo stogo laša

Ir stingsta ledo žvakės paryčiais.

Pašildys saulė ir nuo stogo krašto

Jos kris ant žemės krištolo stiklais.

Štai taip sudūžta praeitis nutolus,

Išlieka atminty aštriausios šukės.

Tik laiko dulkės padengia jausmus ir norus,

Ir ne kasdien įkyrios mintys galvą suka.

Greičiau pamiršti nuoskaudas visas,

Išmest iš atminties ne tuos veiksmus ir žmones.

Bet...nepavyksta. Gyvenimas visas tiesas

Juk deda į savotiškus paveikslus, kaip dėliones.

Pataiso, išblukina, paryškina spalvas

Kiekvienas žiūri per savus žiūronus,

Ir mato tai, ką dažnas nor matyti pats,

Vienam gal aiški, kitam – gal nesuprantama dėlionė.


Nereikia praeities nei gint, nei teist,

Nei ant senų žaizdų barstyti druskos.

Kas buvo, jau pražuvo, reik paleist.

Gyvenimas greit bėga, ir nežinia, rytoj ar bus kas.

Veržli, srauni akimirkų versmė,

Ar įvykių grandinė, daug sumazgyta, supinta,

Bet tai – gyvenimo daina, giesmė,

Nepakartojama, ir kiekvienam kita.




Janina KURTINAITIENĖ

Mano Dievas

mano Dievas

kartu su manim

ir į naktį

ir į nežinią

eina

kaip galėčiau

tą skausmą iškęst

kai riba tarp esu

ir riba išeinu

viena linija

staiga atsistoja

ir ramus išlieki

tik dėl to

kad Dievas

stovi šalia




Valentinas KRUNGLEVIČIUS

Prisiminimai


Tyliai vandenis savo jos plukdo,

Šeimena, Širvinta ir Aista.

Suvalkijos gražiausias kampelis,

Čia tėviškė mano miela.

Čia vaikystė manoji prabėgo,

Tėviškėlė manojoj širdy.

Dar menu aš tas vasaras, rytus,

Kai po pievas mes braidėm basi.

Ir nubėgo gyvenimas mano,


Kaip vandenys upių vaga.

Nebėra jau senosios sodybos,

Kur pro langą dar matės Aista.

Liko gluosniai, palinkę prie kelio,

Ir žilvičiai upelio krantuos.

Tik sodybon jau aš nepareisiu,

Ir mama jau manęs nepaguos.

Kartais regis, kad laikas sustojo,

Lyg tai esam tie patys vaikai.

Kad suaugę, nemaž pasikeitę,

Mus išduoda pražilę plaukai.




Renalda MAČIULSKIENĖ

Po žiedą į saulę,

Po mintį į dangų,

Po spindulį žemėn

Pavasaris beria.

Po lašą lietučio,

Po meilės truputį,

Po jausmo aruodą

Gyvenimas duoda.

Po giesmę rytinę,

Po mažą kiaušinį,

Po plunksną į ranką.

Paukšteliai vėl skrenda...




Aldona MAKSVYTIENĖ

Čiulbės į tylą...

Taip skaudžiai gelia

nubėgančio laiko

pėdas...

Sužeisto paukščio

giesmė,

išlydėta į kelią,

akmenėliais

per širdį nurieda.

Dar leisk išbraidyti

saulėtekių

virpančią šviesą –

širdy akmenėliai


tikėjimo ilgesiu

šviečia...

Suteiki vilties –

giesmė sužeista

tiktai meilėj sugyja...

...Ilgai ji čiulbės dar

į spengiančią tylą...




Jolanta MALINAUSKIENĖ

Laukimas

Užgeso vakaro žara,

Atbrido jau naktis basa.

Gilus dangus tamsiom spalvom

Užvaldė erdvę nejučiom.

O tu sėdėjai nežinioj...

Skendai fantazijoj gražioj...

Belaukdama likimo mosto,

Tu kūrei linksmą meilės tostą.

Žvakelės šviesoje jaukioj

Jauteis lyg šalyje laisvoj.

Glaudei troškimų ryškią juostą –

Širdy vėl meilės vaisius noksta!




Marta MARČIULIONYTĖ

Šiąnakt

„Šiąnakt vilkėsiu raudonai“, –

Tariau sau apsivilkus melsvą suknią.

Nužvelgus veidrodyje save atidžiai

Į plaukus įsegiau aš plukę.

Už nugaros grakščiai stovėjai tu

Ir vis teisei manus pasirinkimus.

Apėjęs aplink mane ratu,

Rankas atrėmei man į pečius.

Paėmus tavo kairę ranką


Aš apjuosiau ja maną liemenį,

O savo plaukus, savo galvą

Papuošiau tavąja dešine.

„Šiąnakt vilkėsiu raudonai“, –

Tariau aš segdama sagas.

Pradingo sapnas, ir tiktai

Ant kilimo nukrito melsvas šilkas.




Agnė MILIAUSKAITĖ-BRAZAITIENĖ

Norėčiau, kad man vėl plaukus supintum.

Šukuotum kasas ir pasakotum apie karą,

Savo vaikystę nevaikišką, lėles, kurių neturėjai.

Mamos pasiūtą kepurytę, gražią kaip visas pasaulis.

Piktus vaikus ir suaugusius,

Kurių žodžiai skaudūs tavy erškėčiais sudygo.

Bet nedūrė jie niekam, o žydėjo vaiskiai

Ir buvo bitėms namai...

Kad pasakas man prieš miegą skaitytum.

Pasakytum, jog po visko Brisiui buvo tik geriau.

Ir verkti reikėtų nebent tik dėl šuniškos laimės jo

Keliui šitam pasibaigus.

Norėčiau, kad vėl prisiglaust išmokintai,

Žmones mylėti, save, džiaugtis smulkmenom,

Kaip tu kad pavasarį dvaro sodan sugrįžusiom varnom.

Norėčiau... bet kasų jau neturiu.

Ir aplankydavau tave per retai...

Matau, kaip ištrina nauja pavasario žolė


Takus, kur pernai sunkiai mynė tavo pėdos.

Nėra tavęs tenai ir čia nebėr...

Aš jau išvaikščiojau visas tavo margų skarelių pievas.




Justinas NAUJOKAITIS

Basanavičius parėjo

Parėjai su savaisiais pabūti,

Lietuvos atgimimo tėveli,

O pavargęs prisėdai truputį

Pailsėt Vilkaviškio skverely.

O pakilęs vėl pasakas rinksi,

Pastuksensi gimtinės pastolius,

Ar į tikrąjį kelią grąžinsi

Neatlaikiusius negandų brolius.

Bet akimirka laiko sustingo

Ir sekundės nustojo skubėti,

Granite monumento didingo

Palikai čia per amžius sėdėti.

Palikai, kad kalbėtum be žodžių,

Kad uždegtum atvėsusias širdis,

Nes per daug nusivylimo sodžiuj,

Nes per daug čia nesantaikos girdis.

Į istorijos knygą garbingą

Savanorių krauju įrašyta –

Amžinai Lietuva tau dėkinga

Už Vasario šešioliktos rytą.




Orija

Salomėjai

Širdį ugniniais sparnais suvystė

Didi svajonė!


Skriejame, veržiamės, kylam! Regi?

Jūra po kojom!

Sodai, upeliai, žieduoti laukai

Tolsta Visatoj...

Kas išmintinga, o kas nelabai, –

Viską pamatom!

Šviečia iš tolo raštuos žvaigždžių

Tavo likimas,

Žėrinčios ašaros Tavo kančios –

Ir Įkvėpimas!




Danguolė PROTASEVIČIENĖ

Tarp visų obelų

Tu pašauki mane, kad išgirsčiau,

Pamojuoki, kad pamatyčiau...

Mano angele sarge, sidabrinių žvaigždžių akimis.

Drugio sparnu tu palieski,

Raiba gegute užkukuoki...

Tavo rūpestį švelnų lig šiolei jaučiu širdimi.

Tavo duona dar kvepia gimtieji namai,

Nėrinių staltiesėlė ant stalo.

Dainomis vis dar aidi tavieji kalnai

Ir šaltiniuose ašaros tavo.

Ar meni, prie senosios obels

Kiek mažų obelėlių pridygo.

Tu meldeis ir Dievulio prašei,

Kad pavasarį visos pražystų.

Žydi sodai, tik tu suklupai,

Neišlaikiusi naštą sunkiausią.

Dar vakar, dar vakar, mieloji, buvai

Tarp visų obelų tu balčiausia.




Biruta PĖVERAITYTĖ

Kaip man čia gera


Einu, kur vieškelis pasibaigė seniai,

Rasotos pievos kur padus bučiuoja,

Kur iki liemenio rugiagėlių žiedai,

O kviečių varpos veidus išmyluoja.

Einu, kur žmones sveikina gandrų lizdai,

Juose gandriukai liaunus sparnus kelia.

O ten ant aukšto kalno bičių aviliai

Jaunystės uoste kaimynus man mena.

Akimirksniu pražysta praeities ieva,

Prisirpsta melsvos vynuogynų kekės.

Prinoksta obuoliai alyviniai kieme,

O mes, aušros sulaukę, vis tie patys.

Jauni, tyri, laisvi kaip lauko aguona,

Gamtos peizaže meilės laiškais lekiam.

Džiaugsmo minutė širdžiai paruošta,

Iš jos vėl perlų karolius sau veriam.

Akimirkų lietaus žavingi ratilai,

Sūpuoja širdies gelmę laimės tvanas.

O žeme, mano žeme, kaip man čia gerai –

Akių vitraže žydintis peizažas.




Antosė PAULAUSKIENĖ

Ir vėl pavasaris

Ir vėl pavasaris, jau kelintas

Bet medžiai stovi dar pliki.

Saulutė dar mažai sušvinta


Ir šiluma tokia skurdi.

Rašau, širdis kažko nerimsta,

Vienatvė slegia nerami.

Visi kažkur važiuoja, kažkur dingsta

O vienuma tokia šiurpi.

Tylu namuos, šešėliai stringa

Nuo saulės spindulių skurdžių.

Ta vienuma – baisus paveikslas.

Jis nupieštas tik vienišų širdžių.

Jau taip yra per amžių amžius –

Visi mes liekam vieniši.

Ir niekad nieko neis pakeisti –

Senatvėje lemtis rūsti.




Lukas RAKAUSKAS

Etiudai

Man dveji

aš bliaunu

mane pakrato neapsikentusi ranka

nesuprasdama kas neįtiko

Man dvylika

aš bliaunu

ant manęs rėkia

klimaksinė pabaisa

gelsvais plaukais

niekaip neišsprendžiu geometrijos

sakė

darželio lygio

Man dvidešimt

aš bliaunu

manęs niekas neplaka

nerėkia

tik mano šonkauliai apriboja statybų aikštelę

cannonballsai ir kranai griauna dangoraižius

vis dar laukiu

savęs

ir

ramybės




Lina REKEVIČIENĖ


Paglostau pumpurą švelniai,

Trapumas jo – lyg skubanti rasa.

Kažką kuždėjo vėjas,

Nespėjau atsimerkt – delne sužibo rugių varpos.

Ir snaigė vėl dainuoja už kalvos,

Ir kvepia vėl nerimstanti aistra.

Kaip greit aš gyvenu...

Aš gyvenu...




Dalia SAKALAUSKIENĖ

Žiedai virš bedugnės

Tyloj aidintys žingsniai

Lyg per skylantį stiklą.

Virš bedugnės dienų

Pasirinkti, kas tikra.

Nebijot susižeisti,

Sparnais lūžtančiais kilti.

Pėdos kruvinos –

Takas į viltį.

Išalkę šviesos,

Meilę pamiršę,

Ieškom tikrumo

Lyg akis užsirišę.

Tiktai supratę

Sparnai kam skirti,

Skrenda sielos į laisvę,

Paukščiais pavirtę.

Sakote lengva

Medžiui žydėti,

Bet ar galėtumėt,

Kaip jie iškentėti

Skambančio speigo

Žeidžiantį gruodą,

Kad pavasarį meilei

Žydėti būt duota.




Albinas SAVICKAS

Kaip gražu, kaip smagu, kaip gerai

kad sugrįžo pas mus jau gandrai.


Lizduose poromis jie kalens

ir per vasarą lauks vėl rudens.

Jie laimingi skraidys po laukus,

užaugins savo mielus vaikus.

Nors ir saulės nebus dar rytuos

mums gandrai kleketuos, kleketuos.

Kaip gražu, kaip smagu, kaip gerai

kad sugrįžo pas mus jau gandrai.

Nemiegokit, draugai, vakarais

ir gandrai jus aprūpins vaikais...

Dabar pasakysiu labai negražiai –

vaikai iš kopūstų užauga ožiai.

Nors gandrui atnešti tolimas kelias,

bet jo atneštieji užauga ereliais...




Vilija STANKEVIČIENĖ

Pavasaris

Tylu... Baltam rūke

Žemė pavasario gaiva alsuoja.

Perlinės žėri rasos,

Beržų pavėjui draikos kasos.

Akys it miško žibutės

Skuba žaliu pavasariu grožėtis.

Greita gyvenimo srovė neša tolyn, tolyn...

Tik žydintis pavasaris

Sugrįš gyvybės pumpurą ir saulę nešinas.

Prisėski minutėlei po žydinčia jaunystės obelim,

Pajusk, kaip žiedlapiai kvepia

Ir daužos lyg vėjas širdis.

Pajuski žvaigždes sidabrines nakties,

Gyvenimo aistrą lyg sulą ragauki.

Gyvenimo kelio baltoj pilnaty


Pavasario skrynią išsaugok širdy.




Juozas ŠALČIŪNAS

Pandemija

O dienos neaiškios,

Atrodo lyg kitos.

Ir mes jau atrodom kiti.

Tai kas atsitiko,

Kad net nepajutom,

Blogybių rūke apsemti.

O rūkas tas šėmas

Giliau mus vis semia,

Visai pasiklydom jame...

Ir kas gi išeiti

Suras iš jo kelią –

Ištaręs: „Į šviesą eime“.

Eime, jau juk žydi,

Eime, paskubėkim

Gyvenimą eismą pajaust.

Eime prie atbundančio

Tėviškės klevo

Nuvargusią galvą priglaust.




Irena ŠUNOKIENĖ

Pamąstymai

Išraižiau tylą mintimis

Ir sukarpiau ją gabalais.

Pro šią mozaiką kada nors

Mano gyvenimas praeis.

Ko nepakelsiu, kas sunku

Paliksiu čia visiems laikams.

Širdis pavargo nuo daiktų

Pasmerksiu juos tuštiems namams.

Nei neapykantos, nei apkalbų,

Nei širdgėlos į Ten neimsiu.

Tik tai kas lengva ir gražu

Į naują AŠ ESU įpinsiu.


Bet kol kvėpuoju lemtimi

Nešu aukštai iškėlus širdį.

Pasaulis atsispindi manyje,

Betgi ir jis mane atspindi.

Kai proto šukėj tavo atspindys

Ironiškai pamerks man akį.

Žinosiu, dėl visų aš gyvenau,

Tik meilės sau pačiai man neužteko.




Birutė VAIŠNIENĖ

Pavasario dovana

Žydras dangus ir margaspalvė žemė –

Pavasario brangiausia dovana,

Nes tik tada giesmė lyg paukštė

Išsiveržia iš sielos ir kyla į dausas.

Joje lyg varpas skamba pavasario daina,

Kurion įsipina garsi ledonešio gaida

Ir vieversio padangėje skambi giesmė,

Tylus atodūsis prabudusios gėlės...

Iš beržo kūno tekanti sula

Jau šaukia – mūsų Žemė vėl gyva,

Vėl žydi pievos, vėl miškai žaliuoja,

Gegutė mums metus skaičiuoja.

O ant pražydusios vyšnaitės,

Jau dūzgia darbščiosios bitaitės...

Štai toks paveikslas mūsų Lietuvos,

Kurį pavasaris sukūrė iš gamtos.




Bronė VILEMAITIENĖ


Būtasis laikas,

Buvusioji meilė...

Relikvijos,

Prisiminimai‚

Klaidos

Ir atradimai.

Žvelgi pro atminimų langą,

Šluostai dulkes,

Žadini jausmus...

Juk neatimsi, nepridėsi...

Tik aidas atminčių

Suvirpina sielos užuolaidas –

tai buvo...




Vida VOSYLIENĖ

Širdy pasiliko

Rugiuos vosilkos sužydėjo,

Iš pradžių slėpėsi nuo vėjo,

Pamažu augo ir svajojo,

Rugelį šnarantį viliojo.

Paskui visu ūgiu pakilo,

Rugiai pabūgo ir nutilo.

Prasiskleidė mėlynsparniai žiedai –

Aistringos meilės pažadai.

Bridai per tviskančias rasas,

Įpynei žiedus į kasas,

Širdy paliko nuo tada

Rugiagėlių žiedai –

Tavo akių, širdies daina.




Antanas ŽILINSKAS

H a l l e l u j a h

Skirta dainininkui Leonardui Cohen

Kokia tyla, girdi, kaip aušta

Akla naktis, kurti diena

Už kelio vingio ateitis



-------------------------


Skamba dusliai

Coheno Hallelujah

Pakilęs balsas

Iš Būdviečių pievų

Rūku apsigobusių

Nukaukši žirgai

Senuoju Virbalio grindiniu

Lyg kalinių žingsniai

Osvencimo mirties kelyje



--------------------------

Šviesi melodija,

Prikimęs balsas

Graudaus progiesmio

Ha l l e l u j a h

Prasiskleidusi viltis

Keliauja amžinybės šviesoje

H a l l e l u j a h

Senuoju Virbalio

Akmenų grindiniu




Alvydas ŽEMANTAUSKAS

Prašau, atleisk man nuodėmes turėtas –

Žemai lenkiuosi prieš tave.

Tavo rankas pavargusias, raukšlėtas

Nuplausiu rytmečio rasos gaiva.

Sidabro gijom išvagotus plaukus

Supinsiu žiedlapių vilties kasa.

Šiltu pavasarinės saulės blyksniu,

Gležnos žibutės mėlio lašeliu

Tau išbučiuosiu akeles, mamyte,

Širdis dainuos – myliu, myliu, myliu

Gal nepelnytai nuoskaudas kentėjai –

Tu tylomis išgėrei taurę ašarų sūrių,

Tačiau pamiršus įžeidimus tu mylėjai,

Nes motiniškai meilei nėr ribų.

Tikėkim begalybe priekyje dienų,


Kai mėlis ežero baltom vilnim bučiuodamas aplanko,

O širdyje linksmi pavasariai drugeliais uždainuos

Gulbės giesme – sveikatos taurėj meilės neišgertos...

Atleisk prašau, mieloji Mama,

Klaupiu ant kelių prieš tave...




Publikuota: 2021-05-12 09:45:44

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai