|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Mažasis poezijos pavasaris
Eglės MIČIULIENĖS nuotr.
Ketvirtą dešimtį nuo šios gegužės pradedančio skaičiuoti Mažojo poezijos pavasario autorių kūrybos paletėje – plati emocijų, išgyvenimų, svajonių, prisiminimų, pastebėjimų, prisipažinimų gama. Skaitytojai tikrai turėtų surasti jiems artimų ir jaudinančių eilių. Kilusiomis mintimis pasidalyti, išsakyti savo nuomonę dėl eilėraščių kiekvienas galite tel. 8 685 69 140. Renginyje, kuriame bus sveikinamas 31-ojo Mažojo poezijos pavasario laureatas, diplomantai, bus įteiktas prizas ir skaitytojams labiausiai patikusių eilių autoriui. Kol kas dėl COVID-19 plėtros tiksliai įvardyti renginio datos nesiryžtame. Sukviesti rajono literatus į poezijos ir muzikos šventę planuojame birželio mėnesį. Kūrėjus savo gražiose erdvėse sutiko priimti Mažoji kultūros sostinė – Klausučiai. Beje, ir respublikinis poezijos festivalis atidėtas iki liepos mėnesio. Šiandien belieka pasimėgauti poezija ir laukti renginio. Apie jį vėliau informuosime visus autorius ir poetinio žodžio gerbėjus. Mažojo poezijos pavasario organizatoriai Nutapyk, prašau, man paukščių čiulbesį, Vėjo gūsį, šiaušiantį beržyną, Nutapyk varnėnų linksmą klegesį, Saldų kvapą žydinčio liepyno. Nutapyki baltą snaigių tylumą Ir upelio pievomis čiurlenimą, Nutapyk birželio saulės lyrą, Nutapyki man, prašau, gyvenimą. Pabūkime maža šeima, Juk yra Motinos diena. Nors smilkiniuos obels žiedai Baltai pražydo nelauktai. Buvo seniai, tikrai seniai, Kai lopšy krykštavo vaikai, Baltai pleveno vystyklai, Žydėjo obelys baltai. Dabar jau obels be žiedų, Žiedai ant smilkinių vaikų. Anūkai žiūri ir galvoja, Kodėl galva žiedus nešioja. Aš rašau trumputį jums laišką, O į langą barbena lietus. Negaliu nusėdėti prie stalo Taip ir traukia išeit į laukus, Kad nupraustų man veidą ir sielą Toks laimingas pavasarinis lietus. Aš pakilsiu, išeisiu ne viena, Su manim ir daina eis kartu. Lai ir jus šią pavasario dieną Nuprausia laimingas lietus. Paskubėk – ieva lyg nuotaka jau nuometą matuojas, greitai mirksės alyvos mėlynakės paupy... Čia linksmas vyturys dainas dainuoja, Ne už kalnų jau gegužė – visai visai arti... Paskubėk dar pasidžiaugti pirmais pavasario žiedais, kol dar jaunystės skambantis šaltinis trykšta, kol saulė žadina rytais... Paskubėk, kol dar į plaukus sidabro nepribarstė ir metai neprirašė ant veido daug raukšlių. Paskubėk, juk laikas skuba nesiklausęs – dar pasidžiauk pavasariu žaliu... Balta pavasario diena Naktį žydėjimu vaišina, Kai rytas skęsta rūkuose, Tai ievos žiedas laimę pina. Balta diena, balta ieva Baltą pavasarį kartoja, Palaiminta žiedų galia Svaigią melodiją dainuoja. Balta pavasario ieva Skaisti, viliojanti savaip Pasipuošia kvapniais žiedais, – Dievo Palaima ties namais. Kur namelis mažas, Įlinkęs stogelis, O aplinkui žydi narcizų žiedai. Ten sena motulė šaudyklėlę nardė, Baltos drobės tiesės kvepiančiais linais. Uzarėliai raitės ant tvoros pinučių, O kieme kvepėjo duona ajerais… Viskas buvo… Ėjo ir praėjo, Liko vien sapnai. Ten, kur tuopos senolės ošia, Kur klegena parskridę gandrai, Kur pragysta gaidys dar neaušus, Ten – mano vaikystės namai. Ten pirmoji pateka saulė, Kai aplink tik gūdi tamsuma. Rasa byra lig šiol man po kojom, Nors seniai nebraidau šia žeme. Ir žolė ten atrodo žalesnė. Josios kvapą taip aiškiai jaučiu. Pradalgėj menas paliktas dalgis, Vien sustingus vėsa ant jo ašmenų. Rodos, bėgčiau prie šulinio seno, Gerčiau vandenį rieškėm pilnom, Apkabinčiau visus, kas kadais čia gyveno, Bet deja – jau vėlu, jau vėlu... Parodyk kelią man į laimę, Suteik tikėjimui sparnus... Ir bus pavasariai, ir žiemos baltos, Kūrėjui nusilenks žmogus. Bus paprasta, jauku ir gera, Atrodys viskas nekaltai... Tik sniego Angelas, Sparnais mane apglėbęs, Kuždės... Rytoj... Rytoj jau viskas bus kitaip... Ir oras vėl kvepės snieguolėm, Skambės varveklių dūžtantys balsai... Tas baltas kelias, Laimės rast išėjęs, Klajos nevaikščiotais žmonių keliais... Parodyk man... Parodyk kelią man į Laimę... Tipeno vaikiščias per žalią žalią pievą, Su tėvo batais vargino save. Paveldėjo jis laisvo vėjo sielą, Šėliojo tartum magiškam sapne. Metai lėkė, pasiutiškai skubėjo. Kartu su jais ir įkandin – čiulbėjo Paukščiai ir virpėjo raudanti fleita. Virpėjo, plaukė ilgesio daina. Fleitistas grojo... Groja vienas. O žmonės eina... Ėjo, ėjo... Kai nuostabiausias himnas Mėnulio pilnaty nežemiškai skambėjo. Skubėjo metai... Lėkė, lekia dienos... Fleitistas groja, vis dar groja vienas... Kartais mums reikia atsisakyti ne skausmo, nevilties buvimo, o džiugesio dienų, kurios po Judo kauke slypi. Dangus apniukęs lietumi, vėjas skaudžiai plakantis į rugių lauką laimę gena. Godas godojanti viltis su nerimu į praradimus, vėjo malūnų sparnuose suka svajas į giją. Saulės vaikai ant debesio susėdę, iš žiedų nektaro korį lipina gimimui. Čiobrelių violetiniam aksome, dūzgė namų avilyje atgyja. Ant aukštos trobos slenksčio prigimties vertybes susodina, ir kaimas Kaime gandralizdy atgyja. ------------------------------------- trumpas ėjimas miško laja ir pusiausvyros tapsnis, kaip Volungės pranešimas Lietui... Auštara, kai sausini Pelkę, tvarumas Gyvasties sunyksta... Suskamba žodžiai Lyg vieversio giesmė Ir posmais krenta Paukštei ant sparnų, O paukštė lekia lekia Kvapniu pavasariu... O paukštė lekia lekia – Sparnai stiprėja eilėmis, Kurios galbūt Į jūsų sielas krenta, Gal ir pažadina jausmus – O mes pavasariais surandam Lyg vieversiai savus namus, Kur galim žodžiais išsilieti, Kur mes visi savi – Tad tegul mūsų Paukštė lekia lekia Ir gėrį skleidžia po namus... Vilkaviški, manasis mieste, Tu nepakeičiamas vingiuotame gyvenimo kely. Nors patyriau čionai šitiek visko, Bet tavęs nemylėt negaliu. Skrieja viesulais metai ir dienos. Tokie svarbūs, reikšmingi, Giliausios prasmės kupini... Prisiminimų saldųjį vyną Ne lūpomis – siela ir širdimi geri. Ir jau niekad niekur svetur Iškeliaut nenorėčiau. Gražėji, puošiesi kasdien, mano mieste, – Tiek erdvės, tiek šviesų, margaspalvių gėlių! Todėl vis labiau savo vaikų ir anūkų Gimtąjį miestą myliu. Salomėjai Nėriai atminti Ir vėl pavasaris Atjojo drąsiai Veržlus, aistringas, Jaunas amžinai. Priklaupęs, Švelniai kužda Žemės dvasiai Apie ištikimybę Jai vienai. Upelio vandeniu Jai meilės odę gieda, Svaigaus pietinio vėjo Smilko smilkalais, Saulėteky jis dovanoja Žemei Aukso žiedą, Rūku, lyg nuometu, Ją gaubia vakarais. Ir duoda Žemė Karalaičiui žodį, Ir maudysis jie žalumoj Tarp spindulių... Kol nenustojome Tiesos ieškoti, Kol sodas kvepia Diemedžiu žaliu. Nupiešiu saulę, Jau padūmavusią šiek tiek, Ir slenkantį šešėlį naują Per seną šaką obelies. Paimsiu lašą debesio Ir lietumi Nuplausiu dulkę, Miegančią ant kelio, Tada užklosiu ją rūku, Pasidabruotu iš upelio. Supinsiu vakaro kasas, Spalvotom juostom Dangų ištapysiu, Pabersiu pievoje rasas Ir sutemose pasiklysiu... Salomėja, Salomėja, Tu sugauki lauko vėją, Širdimi sugauki vėją, Kai žiedus po langu sėja. Salomėja, Salomėja, Išbučiuok Tu jauną vėją. Jis pavasariu alsuoja, Naują viltį dovanoja. Salomėja, Salomėja, Kaip norėčiau būti vėju. Kol rasų karoliai miega, Dovanoti tulpės žiedą. Žiedą saulėtos vilties – Lai širdy jisai žydės. Ieškojau žemėje ženklų, Pavasario mažučių pranašų. Ir Dievo Meilės vedama Klausiaus, ką sakė man gamta. Žiūrėki! Skleidžias pirmas žiedas Dar iš po sniego – jis trapus. Matai, parskrido vyturėlis Jo giesme džiaugiasi dangus. Kai gervės suklykė pelkyne Ar antis palėkė staiga. Žiūrėki! Jau gandrai parskridę Ir ima džiūgauti gamta. Matai, bitutė ieško žiedo – Jos darbas ilgas ir sunkus. Žiūrėki! Ir lietus iškrito, Gamta pakvipo gaivumu. Pakilo vėjas – jis smarkus Ateik! Apglėbsiu jo gūsiu. Matai, kiek daug ženklų Iš Dievo Meilės tau skirtų. Nebuvo nieko pažadėta Vytautui Mačerniui atminti Nebuvo nieko pažadėta: „Žmogau, aš žemėj atradau Įspaustas tavo pėdas“. Šarnelė – kelio galas Netoli Žemaičių Kalvarijos. Laukų margai žali apsiaustai Ir Ertenio ežero duburys, Mėlynai dažytas namelis – Kaip čia miela, gražu. Ar buvo laiko pasidžiaugt Šviesiais vasarvidžiais gimtinės? Ištiesęs rankas ir sutelkęs mintis Ieškojai, rinkai ir nešei čionai Į kauburiuotą žemės lopinėlį. Ten imti – čia būti, Įsiklausyti į save, į žemę, Į visatos aukštį, Pasakyti žodį, prabilti... Kaip meteoras staiga pasirodei, Nušvitai ir dingai amžinybėj... „Per šaltas, dideles dangaus erdves Kaskart platėjančiais sparnais Manieji paukščiai skrenda amžinai“. Neatsimint malonės kranto Per kurį dar susisiektum, Dar ištartum Išsaugotą pradžios tyrumą Kur tavo nerimo pradžia, Kur toks saldus vaikystės vėjas... Nebuvo nieko pažadėta... Būk sveikas, vytury!.. grįžai!.. Jau ant pavasario sparnų parlėkęs: Padangė nusagstyta saulės spinduliais, O Žemė lyg vaivorykštės spalvom nusėta. Pavasaris jau švelniai glamonėja Žemę, Tarsi mergelę puošia gėlėmis, kvapais. O giesmės vyturio svaigion padangėn kelia, Ir barsto erdvę krištolu – melodijų garsais. Taip noris prisiliest, paglostyt šiltą žemės šilką, Švelniai suspausti ryto rasą tarp delnų. Stebėt, kaip gandras išdidžiai jau kviečia savo pačią, Į lizdą, sutvarkytą po žiemos audrų. Pavasaris!...Ir ką čia bekalbėti!.. Suvirpina jis širdį...Pakelia ligi dangaus. Todėl visus pavasarius širdin sudėkim – Alsuokime grožiu, pavertę jį dalim gyvenimo žmogaus. Pavasario lašais nuo stogo laša Ir stingsta ledo žvakės paryčiais. Pašildys saulė ir nuo stogo krašto Jos kris ant žemės krištolo stiklais. Štai taip sudūžta praeitis nutolus, Išlieka atminty aštriausios šukės. Tik laiko dulkės padengia jausmus ir norus, Ir ne kasdien įkyrios mintys galvą suka. Greičiau pamiršti nuoskaudas visas, Išmest iš atminties ne tuos veiksmus ir žmones. Bet...nepavyksta. Gyvenimas visas tiesas Juk deda į savotiškus paveikslus, kaip dėliones. Pataiso, išblukina, paryškina spalvas Kiekvienas žiūri per savus žiūronus, Ir mato tai, ką dažnas nor matyti pats, Vienam gal aiški, kitam – gal nesuprantama dėlionė. Nereikia praeities nei gint, nei teist, Nei ant senų žaizdų barstyti druskos. Kas buvo, jau pražuvo, reik paleist. Gyvenimas greit bėga, ir nežinia, rytoj ar bus kas. Veržli, srauni akimirkų versmė, Ar įvykių grandinė, daug sumazgyta, supinta, Bet tai – gyvenimo daina, giesmė, Nepakartojama, ir kiekvienam kita. mano Dievas kartu su manim ir į naktį ir į nežinią eina kaip galėčiau tą skausmą iškęst kai riba tarp esu ir riba išeinu viena linija staiga atsistoja ir ramus išlieki tik dėl to kad Dievas stovi šalia Prisiminimai Tyliai vandenis savo jos plukdo, Šeimena, Širvinta ir Aista. Suvalkijos gražiausias kampelis, Čia tėviškė mano miela. Čia vaikystė manoji prabėgo, Tėviškėlė manojoj širdy. Dar menu aš tas vasaras, rytus, Kai po pievas mes braidėm basi. Ir nubėgo gyvenimas mano, Kaip vandenys upių vaga. Nebėra jau senosios sodybos, Kur pro langą dar matės Aista. Liko gluosniai, palinkę prie kelio, Ir žilvičiai upelio krantuos. Tik sodybon jau aš nepareisiu, Ir mama jau manęs nepaguos. Kartais regis, kad laikas sustojo, Lyg tai esam tie patys vaikai. Kad suaugę, nemaž pasikeitę, Mus išduoda pražilę plaukai. Po žiedą į saulę, Po mintį į dangų, Po spindulį žemėn Pavasaris beria. Po lašą lietučio, Po meilės truputį, Po jausmo aruodą Gyvenimas duoda. Po giesmę rytinę, Po mažą kiaušinį, Po plunksną į ranką. Paukšteliai vėl skrenda... Taip skaudžiai gelia nubėgančio laiko pėdas... Sužeisto paukščio giesmė, išlydėta į kelią, akmenėliais per širdį nurieda. Dar leisk išbraidyti saulėtekių virpančią šviesą – širdy akmenėliai tikėjimo ilgesiu šviečia... Suteiki vilties – giesmė sužeista tiktai meilėj sugyja... ...Ilgai ji čiulbės dar į spengiančią tylą... Užgeso vakaro žara, Atbrido jau naktis basa. Gilus dangus tamsiom spalvom Užvaldė erdvę nejučiom. O tu sėdėjai nežinioj... Skendai fantazijoj gražioj... Belaukdama likimo mosto, Tu kūrei linksmą meilės tostą. Žvakelės šviesoje jaukioj Jauteis lyg šalyje laisvoj. Glaudei troškimų ryškią juostą – Širdy vėl meilės vaisius noksta! „Šiąnakt vilkėsiu raudonai“, – Tariau sau apsivilkus melsvą suknią. Nužvelgus veidrodyje save atidžiai Į plaukus įsegiau aš plukę. Už nugaros grakščiai stovėjai tu Ir vis teisei manus pasirinkimus. Apėjęs aplink mane ratu, Rankas atrėmei man į pečius. Paėmus tavo kairę ranką Aš apjuosiau ja maną liemenį, O savo plaukus, savo galvą Papuošiau tavąja dešine. „Šiąnakt vilkėsiu raudonai“, – Tariau aš segdama sagas. Pradingo sapnas, ir tiktai Ant kilimo nukrito melsvas šilkas. Norėčiau, kad man vėl plaukus supintum. Šukuotum kasas ir pasakotum apie karą, Savo vaikystę nevaikišką, lėles, kurių neturėjai. Mamos pasiūtą kepurytę, gražią kaip visas pasaulis. Piktus vaikus ir suaugusius, Kurių žodžiai skaudūs tavy erškėčiais sudygo. Bet nedūrė jie niekam, o žydėjo vaiskiai Ir buvo bitėms namai... Kad pasakas man prieš miegą skaitytum. Pasakytum, jog po visko Brisiui buvo tik geriau. Ir verkti reikėtų nebent tik dėl šuniškos laimės jo Keliui šitam pasibaigus. Norėčiau, kad vėl prisiglaust išmokintai, Žmones mylėti, save, džiaugtis smulkmenom, Kaip tu kad pavasarį dvaro sodan sugrįžusiom varnom. Norėčiau... bet kasų jau neturiu. Ir aplankydavau tave per retai... Matau, kaip ištrina nauja pavasario žolė Takus, kur pernai sunkiai mynė tavo pėdos. Nėra tavęs tenai ir čia nebėr... Aš jau išvaikščiojau visas tavo margų skarelių pievas. Parėjai su savaisiais pabūti, Lietuvos atgimimo tėveli, O pavargęs prisėdai truputį Pailsėt Vilkaviškio skverely. O pakilęs vėl pasakas rinksi, Pastuksensi gimtinės pastolius, Ar į tikrąjį kelią grąžinsi Neatlaikiusius negandų brolius. Bet akimirka laiko sustingo Ir sekundės nustojo skubėti, Granite monumento didingo Palikai čia per amžius sėdėti. Palikai, kad kalbėtum be žodžių, Kad uždegtum atvėsusias širdis, Nes per daug nusivylimo sodžiuj, Nes per daug čia nesantaikos girdis. Į istorijos knygą garbingą Savanorių krauju įrašyta – Amžinai Lietuva tau dėkinga Už Vasario šešioliktos rytą. Širdį ugniniais sparnais suvystė Didi svajonė! Skriejame, veržiamės, kylam! Regi? Jūra po kojom! Sodai, upeliai, žieduoti laukai Tolsta Visatoj... Kas išmintinga, o kas nelabai, – Viską pamatom! Šviečia iš tolo raštuos žvaigždžių Tavo likimas, Žėrinčios ašaros Tavo kančios – Ir Įkvėpimas! Tu pašauki mane, kad išgirsčiau, Pamojuoki, kad pamatyčiau... Mano angele sarge, sidabrinių žvaigždžių akimis. Drugio sparnu tu palieski, Raiba gegute užkukuoki... Tavo rūpestį švelnų lig šiolei jaučiu širdimi. Tavo duona dar kvepia gimtieji namai, Nėrinių staltiesėlė ant stalo. Dainomis vis dar aidi tavieji kalnai Ir šaltiniuose ašaros tavo. Ar meni, prie senosios obels Kiek mažų obelėlių pridygo. Tu meldeis ir Dievulio prašei, Kad pavasarį visos pražystų. Žydi sodai, tik tu suklupai, Neišlaikiusi naštą sunkiausią. Dar vakar, dar vakar, mieloji, buvai Tarp visų obelų tu balčiausia. Kaip man čia gera Einu, kur vieškelis pasibaigė seniai, Rasotos pievos kur padus bučiuoja, Kur iki liemenio rugiagėlių žiedai, O kviečių varpos veidus išmyluoja. Einu, kur žmones sveikina gandrų lizdai, Juose gandriukai liaunus sparnus kelia. O ten ant aukšto kalno bičių aviliai Jaunystės uoste kaimynus man mena. Akimirksniu pražysta praeities ieva, Prisirpsta melsvos vynuogynų kekės. Prinoksta obuoliai alyviniai kieme, O mes, aušros sulaukę, vis tie patys. Jauni, tyri, laisvi kaip lauko aguona, Gamtos peizaže meilės laiškais lekiam. Džiaugsmo minutė širdžiai paruošta, Iš jos vėl perlų karolius sau veriam. Akimirkų lietaus žavingi ratilai, Sūpuoja širdies gelmę laimės tvanas. O žeme, mano žeme, kaip man čia gerai – Akių vitraže žydintis peizažas. Ir vėl pavasaris, jau kelintas Bet medžiai stovi dar pliki. Saulutė dar mažai sušvinta Ir šiluma tokia skurdi. Rašau, širdis kažko nerimsta, Vienatvė slegia nerami. Visi kažkur važiuoja, kažkur dingsta O vienuma tokia šiurpi. Tylu namuos, šešėliai stringa Nuo saulės spindulių skurdžių. Ta vienuma – baisus paveikslas. Jis nupieštas tik vienišų širdžių. Jau taip yra per amžių amžius – Visi mes liekam vieniši. Ir niekad nieko neis pakeisti – Senatvėje lemtis rūsti. Man dveji aš bliaunu mane pakrato neapsikentusi ranka nesuprasdama kas neįtiko Man dvylika aš bliaunu ant manęs rėkia klimaksinė pabaisa gelsvais plaukais niekaip neišsprendžiu geometrijos sakė darželio lygio Man dvidešimt aš bliaunu manęs niekas neplaka nerėkia tik mano šonkauliai apriboja statybų aikštelę cannonballsai ir kranai griauna dangoraižius vis dar laukiu savęs ir ramybės Paglostau pumpurą švelniai, Trapumas jo – lyg skubanti rasa. Kažką kuždėjo vėjas, Nespėjau atsimerkt – delne sužibo rugių varpos. Ir snaigė vėl dainuoja už kalvos, Ir kvepia vėl nerimstanti aistra. Kaip greit aš gyvenu... Aš gyvenu... Tyloj aidintys žingsniai Lyg per skylantį stiklą. Virš bedugnės dienų Pasirinkti, kas tikra. Nebijot susižeisti, Sparnais lūžtančiais kilti. Pėdos kruvinos – Takas į viltį. Išalkę šviesos, Meilę pamiršę, Ieškom tikrumo Lyg akis užsirišę. Tiktai supratę Sparnai kam skirti, Skrenda sielos į laisvę, Paukščiais pavirtę. Sakote lengva Medžiui žydėti, Bet ar galėtumėt, Kaip jie iškentėti Skambančio speigo Žeidžiantį gruodą, Kad pavasarį meilei Žydėti būt duota. Kaip gražu, kaip smagu, kaip gerai kad sugrįžo pas mus jau gandrai. Lizduose poromis jie kalens ir per vasarą lauks vėl rudens. Jie laimingi skraidys po laukus, užaugins savo mielus vaikus. Nors ir saulės nebus dar rytuos mums gandrai kleketuos, kleketuos. Kaip gražu, kaip smagu, kaip gerai kad sugrįžo pas mus jau gandrai. Nemiegokit, draugai, vakarais ir gandrai jus aprūpins vaikais... Dabar pasakysiu labai negražiai – vaikai iš kopūstų užauga ožiai. Nors gandrui atnešti tolimas kelias, bet jo atneštieji užauga ereliais... Tylu... Baltam rūke Žemė pavasario gaiva alsuoja. Perlinės žėri rasos, Beržų pavėjui draikos kasos. Akys it miško žibutės Skuba žaliu pavasariu grožėtis. Greita gyvenimo srovė neša tolyn, tolyn... Tik žydintis pavasaris Sugrįš gyvybės pumpurą ir saulę nešinas. Prisėski minutėlei po žydinčia jaunystės obelim, Pajusk, kaip žiedlapiai kvepia Ir daužos lyg vėjas širdis. Pajuski žvaigždes sidabrines nakties, Gyvenimo aistrą lyg sulą ragauki. Gyvenimo kelio baltoj pilnaty Pavasario skrynią išsaugok širdy. O dienos neaiškios, Atrodo lyg kitos. Ir mes jau atrodom kiti. Tai kas atsitiko, Kad net nepajutom, Blogybių rūke apsemti. O rūkas tas šėmas Giliau mus vis semia, Visai pasiklydom jame... Ir kas gi išeiti Suras iš jo kelią – Ištaręs: „Į šviesą eime“. Eime, jau juk žydi, Eime, paskubėkim Gyvenimą eismą pajaust. Eime prie atbundančio Tėviškės klevo Nuvargusią galvą priglaust. Išraižiau tylą mintimis Ir sukarpiau ją gabalais. Pro šią mozaiką kada nors Mano gyvenimas praeis. Ko nepakelsiu, kas sunku Paliksiu čia visiems laikams. Širdis pavargo nuo daiktų Pasmerksiu juos tuštiems namams. Nei neapykantos, nei apkalbų, Nei širdgėlos į Ten neimsiu. Tik tai kas lengva ir gražu Į naują AŠ ESU įpinsiu. Bet kol kvėpuoju lemtimi Nešu aukštai iškėlus širdį. Pasaulis atsispindi manyje, Betgi ir jis mane atspindi. Kai proto šukėj tavo atspindys Ironiškai pamerks man akį. Žinosiu, dėl visų aš gyvenau, Tik meilės sau pačiai man neužteko. Žydras dangus ir margaspalvė žemė – Pavasario brangiausia dovana, Nes tik tada giesmė lyg paukštė Išsiveržia iš sielos ir kyla į dausas. Joje lyg varpas skamba pavasario daina, Kurion įsipina garsi ledonešio gaida Ir vieversio padangėje skambi giesmė, Tylus atodūsis prabudusios gėlės... Iš beržo kūno tekanti sula Jau šaukia – mūsų Žemė vėl gyva, Vėl žydi pievos, vėl miškai žaliuoja, Gegutė mums metus skaičiuoja. O ant pražydusios vyšnaitės, Jau dūzgia darbščiosios bitaitės... Štai toks paveikslas mūsų Lietuvos, Kurį pavasaris sukūrė iš gamtos. Būtasis laikas, Buvusioji meilė... Relikvijos, Prisiminimai‚ Klaidos Ir atradimai. Žvelgi pro atminimų langą, Šluostai dulkes, Žadini jausmus... Juk neatimsi, nepridėsi... Tik aidas atminčių Suvirpina sielos užuolaidas – tai buvo... Rugiuos vosilkos sužydėjo, Iš pradžių slėpėsi nuo vėjo, Pamažu augo ir svajojo, Rugelį šnarantį viliojo. Paskui visu ūgiu pakilo, Rugiai pabūgo ir nutilo. Prasiskleidė mėlynsparniai žiedai – Aistringos meilės pažadai. Bridai per tviskančias rasas, Įpynei žiedus į kasas, Širdy paliko nuo tada Rugiagėlių žiedai – Tavo akių, širdies daina. Skirta dainininkui Leonardui Cohen Kokia tyla, girdi, kaip aušta Akla naktis, kurti diena Už kelio vingio ateitis ------------------------- Skamba dusliai Coheno Hallelujah Pakilęs balsas Iš Būdviečių pievų Rūku apsigobusių Nukaukši žirgai Senuoju Virbalio grindiniu Lyg kalinių žingsniai Osvencimo mirties kelyje -------------------------- Šviesi melodija, Prikimęs balsas Graudaus progiesmio Ha l l e l u j a h Prasiskleidusi viltis Keliauja amžinybės šviesoje H a l l e l u j a h Senuoju Virbalio Akmenų grindiniu Prašau, atleisk man nuodėmes turėtas – Žemai lenkiuosi prieš tave. Tavo rankas pavargusias, raukšlėtas Nuplausiu rytmečio rasos gaiva. Sidabro gijom išvagotus plaukus Supinsiu žiedlapių vilties kasa. Šiltu pavasarinės saulės blyksniu, Gležnos žibutės mėlio lašeliu Tau išbučiuosiu akeles, mamyte, Širdis dainuos – myliu, myliu, myliu Gal nepelnytai nuoskaudas kentėjai – Tu tylomis išgėrei taurę ašarų sūrių, Tačiau pamiršus įžeidimus tu mylėjai, Nes motiniškai meilei nėr ribų. Tikėkim begalybe priekyje dienų, Kai mėlis ežero baltom vilnim bučiuodamas aplanko, O širdyje linksmi pavasariai drugeliais uždainuos Gulbės giesme – sveikatos taurėj meilės neišgertos... Atleisk prašau, mieloji Mama, Klaupiu ant kelių prieš tave... Publikuota: 2021-05-12 09:45:44 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|