|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Aktualu
|
|
|
„Bažnyčios pozicija žmogaus organų donorystės klausimu yra aiški: tai kilnus artimo meilės veiksmas, vertas pagarbos ir skatintinas“, – akcentuoja vyskupas Arūnas Poniškaitis.
Vilniaus arkivyskupijos archyvo nuotr.
Būna momentų, kai ne vienas susimąstome apie savo gyvenimo prasmę, apie tai, ką paliekame po savęs. „Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, yra dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui“, – yra įsitikinęs Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas PONIŠKAITIS. Jo mintys neabejotinai vertos dėmesio ir įsigilinimo. Vyskupo žodis vilkaviškiečiams yra dar svaresnis – juk šiame mieste prabėgo A. Poniškaičio vaikystė ir jaunystė, esama ne vieno mokyklos laikų draugo.
– Apie organų donorystę žino daugelis, tačiau lietuviai – tikėjimą išpažįstanti tauta, kuriai labai svarbi Bažnyčios nuomonė šiuo klausimu. Sakykite, Jūsų Ekscelencija, kokia ji?
– Bažnyčios pozicija žmogaus organų donorystės klausimu yra pakankamai aiški: tai kilnus artimo meilės veiksmas, vertas pagarbos ir skatintinas. Be abejo, tam reikalingos kelios būtinos sąlygos. Jeigu kalbame apie gyvą donorą, tai turi būti jo paties laisvas apsisprendimas. Be to, donorui gresianti rizika turi būti proporcinga naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Neleistina suluošinti ar numarinti vieną žmogų, kad būtų išgelbėtas kitas.
Akivaizdu, kad gyvybiškai būtinų organų persodinimas yra įmanomas tik po to, kai konstatuojama donoro mirtis. Kalbama apie smegenų mirtį, po kurios jau nebėra jokios vilties išgelbėti tokio žmogaus gyvybę, tačiau kiti svarbūs jo organai kurį laiką dar išlieka gyvybingi, ir juos persodinus galima išgelbėti kito žmogaus sveikatą ar gyvybę. Neleistina kaip nors paskubinti smegenų mirties ar išimti organus persodinimui anksčiau, tuo būdu sukeliant donoro mirtį.
Laikantis šių būtinų sąlygų, organų atidavimas persodinti po mirties yra didžiadvasiško solidarumo ženklas. Tokiam veiksmui turi būti duotas aiškus paties donoro ar už jį atsakingų asmenų sutikimas.
– Ar yra tekę bendrauti su žmonėmis, kuriuos kankintų abejonės dėl sutikimo paaukoti mirusio artimojo organus, audinius? Kokiais žodžiais būtų galima išsklaidyti jų abejones, padrąsinti tokiam kilniam poelgiui?
– Nieko materialaus negalime išsinešti iš šio pasaulio. Teisingai yra sakoma, kad iš tiesų turime vien tai, ką padovanojame. Per mirties slenkstį į amžinybę mus palydi tik artimo meilės darbai, kai kitų labui padovanojame savo laiką, talentus, įvairius kitus konkrečius, daugiau ar mažiau apčiuopiamus dalykus.
Nors tikime „kūno iš numirusių prisikėlimu“ laikų pabaigoje, šis prisikėlimas nebus tiesiog mirusiojo kūno reanimacija, kaip ją šiandien suprantame. Mūsų kūnas kelsis perkeistas, jau nebepavaldus mirčiai. Šiam Dievo darbui nėra reikalinga, kad dabartinis mirusio žmogaus kūnas išliktų „integralus“, su visais organais „savo vietoje“.
Tad laikantis būtinų sąlygų atlikta mirusiojo organų donorystė yra paskutinis šiame pasaulyje jam įmanomas kilniaširdiškas artimo meilės darbas, palydintis į amžinybę. Tai dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui.
– Ką apie donorystę sako Šventasis Tėvas?
– Popiežius Pranciškus pabrėžia donorystę kaip neatlygintiną dovaną. Žmogaus kūnas ar jo dalis neturi būti vertinama kaip prekė. Nuostabu, kad dėl organų donorystės netgi iš pačios mūsų mirties gali kilti kitų ligonių, kenčiančiųjų sveikata ir gyvenimas. Popiežius sako, kad tai prisideda prie vilties, dovanojimo, gyvenimo kultūros skatinimo. Abortai, eutanazija ir kiti panašūs dalykai primena, kad žmogaus gyvybei, deja, netrūksta įvairių grėsmių nuo pat jos pradžios iki pabaigos. Šiame kontekste visuomenei reikia tokių konkrečių solidarumo ir dosnios meilės gestų kaip donorystė, kuri pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra šventa.
– Ką galėtumėte perduoti tiems žmonėms, kuriems persodinami organai, kurie gauna šią neįkainojamą kito žmogaus geros valios auką?
– Tikra dovana visada paliečia. Šiuo atveju tai nėra koks nors suvenyras, paliekamas lentynoje ir pamirštamas. Tai nėra kokia nors finansiškai brangi ir praktiškai praverčianti dovana. Tai tarsi gyvenimo trupinėlis, neįkainojamas pinigais, gautas iš kito ir pasiliekantis manyje, kad aš galėčiau gyventi. Tai laisva dovana žmogaus, kuris ne vienu atveju netgi nepažįsta šią dovaną gaunančiojo. Man tai primena, kad dosnumas leidžia patirti gyvenimą kaip dovaną. Apskritai, leidžia patirti gyvenimą, nes jis yra dovana.
– Prisikėlęs Kristus ir donorystė, dovanojanti antrą gyvenimą – ar būtų šventvagiška čia įžvelgti paralelę?
– Ši paralelė krikščioniui yra akivaizdi. Jėzus parodo kelią į amžinąjį gyvenimą. Šis kelias neaplenkia mirties, bet veda per ją. Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra meilės veiksmas, o toji meilė – stipresnė už mirtį. Ši meilės ir gyvenimo dovana palikta mums Eucharistijoje. Jėzaus kūnas ir kraujas atiduoti už mus ir dovanojami mums, kad turėtume gyvenimą ir patys savo ruožtu jį dovanotume. Krikščioniui ir paskutinis atodūsis šioje žemėje yra kaip meilės, pasitikėjimo veiksmas, gyvenimo atidavimas į Dievo rankas – to, iš kurio tas gyvenimas ir yra gautas. Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, visiškai atitinka „krikščionio DNR“. Tai yra dalis jo kelio, per mirties slenkstį vedančio į amžinąjį gyvenimą.
– Antri metai gyvename pandemijos sąlygomis. Žmonės pavargę, blyški laisvesnio gyvenimo viltis. Kokį palinkėjimą perduotumėte skaitytojams?
– Pandemija yra iššūkis, kuris vienokiu ar kitokiu būdu visus paliečia. Atsisakome dalies savo laisvės, patogumo. Ne vienam kyla sunkumų dėl darbo. Visgi tai yra ir proga parodyti solidarumą, padovanoti kažkam kitam galimybę išgyventi. Tikriausiai visai nepažįstamam žmogui. Man tai yra didžiausias motyvas priimti dėl apribojimų kylančius sunkumus.
Jėzus Kristus savo mokiniams linkėjo: „Ramybė jums.“ Ši ramybė tepasiekia ir mus visus, teatgaivina viltį, tesustiprina meilę. Būkime pilni gyvenimo.
Roma MACIJAUSKAITĖ
DONORYSTĖ
• Lietuvoje per metus atliekama apie pusantro šimto organų ir audinių transplantacijų.
• Šiuo metu per 400 ligonių laukia širdies, plaučių, inkstų, kepenų, ragenų, širdies-plaučių komplekso, kasos ir inksto komplekso.
• Sutikimą dovanoti savo organus po mirties gali pareikšti kiekvienas pilnametystės sulaukęs pilietis. Tai padaryti galima internetu https://ntb.lt , visose gydymo įstaigose, „Eurovaistinėse“. Užpildžiusiajam sutikimą atsiunčiama Donoro kortelė.
Būna momentų, kai ne vienas susimąstome apie savo gyvenimo prasmę, apie tai, ką paliekame po savęs. „Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, yra dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui“, – yra įsitikinęs Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas PONIŠKAITIS. Jo mintys neabejotinai vertos dėmesio ir įsigilinimo. Vyskupo žodis vilkaviškiečiams yra dar svaresnis – juk šiame mieste prabėgo A. Poniškaičio vaikystė ir jaunystė, esama ne vieno mokyklos laikų draugo. |
– Apie organų donorystę žino daugelis, tačiau lietuviai – tikėjimą išpažįstanti tauta, kuriai labai svarbi Bažnyčios nuomonė šiuo klausimu. Sakykite, Jūsų Ekscelencija, kokia ji?
– Bažnyčios pozicija žmogaus organų donorystės klausimu yra pakankamai aiški: tai kilnus artimo meilės veiksmas, vertas pagarbos ir skatintinas. Be abejo, tam reikalingos kelios būtinos sąlygos. Jeigu kalbame apie gyvą donorą, tai turi būti jo paties laisvas apsisprendimas. Be to, donorui gresianti rizika turi būti proporcinga naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Neleistina suluošinti ar numarinti vieną žmogų, kad būtų išgelbėtas kitas.
Akivaizdu, kad gyvybiškai būtinų organų persodinimas yra įmanomas tik po to, kai konstatuojama donoro mirtis. Kalbama apie smegenų mirtį, po kurios jau nebėra jokios vilties išgelbėti tokio žmogaus gyvybę, tačiau kiti svarbūs jo organai kurį laiką dar išlieka gyvybingi, ir juos persodinus galima išgelbėti kito žmogaus sveikatą ar gyvybę. Neleistina kaip nors paskubinti smegenų mirties ar išimti organus persodinimui anksčiau, tuo būdu sukeliant donoro mirtį.
Laikantis šių būtinų sąlygų, organų atidavimas persodinti po mirties yra didžiadvasiško solidarumo ženklas. Tokiam veiksmui turi būti duotas aiškus paties donoro ar už jį atsakingų asmenų sutikimas.
– Ar yra tekę bendrauti su žmonėmis, kuriuos kankintų abejonės dėl sutikimo paaukoti mirusio artimojo organus, audinius? Kokiais žodžiais būtų galima išsklaidyti jų abejones, padrąsinti tokiam kilniam poelgiui?
– Nieko materialaus negalime išsinešti iš šio pasaulio. Teisingai yra sakoma, kad iš tiesų turime vien tai, ką padovanojame. Per mirties slenkstį į amžinybę mus palydi tik artimo meilės darbai, kai kitų labui padovanojame savo laiką, talentus, įvairius kitus konkrečius, daugiau ar mažiau apčiuopiamus dalykus.
Nors tikime „kūno iš numirusių prisikėlimu“ laikų pabaigoje, šis prisikėlimas nebus tiesiog mirusiojo kūno reanimacija, kaip ją šiandien suprantame. Mūsų kūnas kelsis perkeistas, jau nebepavaldus mirčiai. Šiam Dievo darbui nėra reikalinga, kad dabartinis mirusio žmogaus kūnas išliktų „integralus“, su visais organais „savo vietoje“.
Tad laikantis būtinų sąlygų atlikta mirusiojo organų donorystė yra paskutinis šiame pasaulyje jam įmanomas kilniaširdiškas artimo meilės darbas, palydintis į amžinybę. Tai dovana ne tik kitam, bet ir pačiam donorui.
– Ką apie donorystę sako Šventasis Tėvas?
– Popiežius Pranciškus pabrėžia donorystę kaip neatlygintiną dovaną. Žmogaus kūnas ar jo dalis neturi būti vertinama kaip prekė. Nuostabu, kad dėl organų donorystės netgi iš pačios mūsų mirties gali kilti kitų ligonių, kenčiančiųjų sveikata ir gyvenimas. Popiežius sako, kad tai prisideda prie vilties, dovanojimo, gyvenimo kultūros skatinimo. Abortai, eutanazija ir kiti panašūs dalykai primena, kad žmogaus gyvybei, deja, netrūksta įvairių grėsmių nuo pat jos pradžios iki pabaigos. Šiame kontekste visuomenei reikia tokių konkrečių solidarumo ir dosnios meilės gestų kaip donorystė, kuri pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra šventa.
– Ką galėtumėte perduoti tiems žmonėms, kuriems persodinami organai, kurie gauna šią neįkainojamą kito žmogaus geros valios auką?
– Tikra dovana visada paliečia. Šiuo atveju tai nėra koks nors suvenyras, paliekamas lentynoje ir pamirštamas. Tai nėra kokia nors finansiškai brangi ir praktiškai praverčianti dovana. Tai tarsi gyvenimo trupinėlis, neįkainojamas pinigais, gautas iš kito ir pasiliekantis manyje, kad aš galėčiau gyventi. Tai laisva dovana žmogaus, kuris ne vienu atveju netgi nepažįsta šią dovaną gaunančiojo. Man tai primena, kad dosnumas leidžia patirti gyvenimą kaip dovaną. Apskritai, leidžia patirti gyvenimą, nes jis yra dovana.
– Prisikėlęs Kristus ir donorystė, dovanojanti antrą gyvenimą – ar būtų šventvagiška čia įžvelgti paralelę?
– Ši paralelė krikščioniui yra akivaizdi. Jėzus parodo kelią į amžinąjį gyvenimą. Šis kelias neaplenkia mirties, bet veda per ją. Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra meilės veiksmas, o toji meilė – stipresnė už mirtį. Ši meilės ir gyvenimo dovana palikta mums Eucharistijoje. Jėzaus kūnas ir kraujas atiduoti už mus ir dovanojami mums, kad turėtume gyvenimą ir patys savo ruožtu jį dovanotume. Krikščioniui ir paskutinis atodūsis šioje žemėje yra kaip meilės, pasitikėjimo veiksmas, gyvenimo atidavimas į Dievo rankas – to, iš kurio tas gyvenimas ir yra gautas. Galimybė po mirties padovanoti ką nors iš savo kūno, kad kitas galėtų pasveikti, visiškai atitinka „krikščionio DNR“. Tai yra dalis jo kelio, per mirties slenkstį vedančio į amžinąjį gyvenimą.
– Antri metai gyvename pandemijos sąlygomis. Žmonės pavargę, blyški laisvesnio gyvenimo viltis. Kokį palinkėjimą perduotumėte skaitytojams?
– Pandemija yra iššūkis, kuris vienokiu ar kitokiu būdu visus paliečia. Atsisakome dalies savo laisvės, patogumo. Ne vienam kyla sunkumų dėl darbo. Visgi tai yra ir proga parodyti solidarumą, padovanoti kažkam kitam galimybę išgyventi. Tikriausiai visai nepažįstamam žmogui. Man tai yra didžiausias motyvas priimti dėl apribojimų kylančius sunkumus.
Jėzus Kristus savo mokiniams linkėjo: „Ramybė jums.“ Ši ramybė tepasiekia ir mus visus, teatgaivina viltį, tesustiprina meilę. Būkime pilni gyvenimo.
Roma MACIJAUSKAITĖ
• Lietuvoje per metus atliekama apie pusantro šimto organų ir audinių transplantacijų.
• Šiuo metu per 400 ligonių laukia širdies, plaučių, inkstų, kepenų, ragenų, širdies-plaučių komplekso, kasos ir inksto komplekso.
• Sutikimą dovanoti savo organus po mirties gali pareikšti kiekvienas pilnametystės sulaukęs pilietis. Tai padaryti galima internetu https://ntb.lt , visose gydymo įstaigose, „Eurovaistinėse“. Užpildžiusiajam sutikimą atsiunčiama Donoro kortelė.
Publikuota: 2021-04-27 10:26:52
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|