|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.Galioja iki: 2024-12-09 13:08:10
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Sveikata
|
|
|
Profesorius Balys Dainys visuomenei sako: „Nedeginkime gerų organų, atiduokime juos žmonėms.
Asmeninio archyvo nuotr.
Per 40 metų organų transplantacijai atidavusį profesorių Balį DAINĮ galima vadinti vienu iš transplantacijos Lietuvoje krikštatėvių. Dalyvavęs pirmoje inksto transplantacijos operacijoje, atlikęs pirmąjį kepenų persodinimą profesorius savo indėlį vertina kukliai, tačiau neslepia susižavėjimo per tą laiką medicinos ir mokslo pasiekta pažanga.
– Daugiau nei prieš 50 metų dalyvavote pirmojoje inkstų transplantacijoje – nusikelkime mintimis į tas dienas. Kokios vyravo nuotaikos, kokias viltis į tai dėjote?
– Tai buvo seniai... Profesorius Algimantas Marcinkevičius man pavedė pradėti inkstų transplantacijas. Dabar mes žinome, kad tai yra didžiulis mechanizmas, kuriame dalyvauja imunologai, urologai, viską koordinuojantis Nacionalinis transplantacijos biuras ir t. t. O tada – viskas vienam žmogui, galite įsivaizduoti! Teisybės dėlei reikia paminėti, kad pirmieji transplantacijų bandymai vyko dar iki manęs – 1964 m. eksperimentines operacijas šioje srityje pradėjo prof. Egidijus Barkauskas, tačiau vėliau jis pasuko kraujagyslių chirurgijos keliu.
Praėjus pusantro mėnesio po pirmosios mano atliktos inkstų persodinimo operacijos ligonis mirė dėl organo atmetimo reakcijos. Mums, tuo laiku teturėjusiems du vaistus, nepavyko susitvarkyti su ta imunologine reakcija. Be to, ligonis buvo labai dializės nuvargintas. Norint, kad pacientas būtų tinkamai paruoštas transplantacijai, reikia, kad ir hemodializė būtų adekvati. O tada ji buvo labai varginanti.
– Naujoje srityje nesėkmės neišvengiamos – kaip jausdavotės po nepavykusių operacijų?
– Tai būdavo didžiausias sukrėtimas. Tų nelaimių aš negaliu pamiršti net ir dabar... Tačiau reikėjo eiti pirmyn. Ir viskas po truputėlį gerėjo. Gerėjo hemodializė, imunologinė tarnyba, jau anksčiau ir tiksliau buvo galima diagnozuoti inksto atmetimo reakcijas. Dabar gi galima persodinti net skirtingų kraujo grupių inkstus – įsivaizduojate, kokie pasiekimai! O tada, pagal mūsų įsivaizdavimą stengdavomės, kiek leido to laiko pasaulio medicinos žinios, kaip galima geriau parinkti imunologiškai sutampančius inkstus. Žinoma, rezultatai buvo toli gražu ne tokie, kokių norėjome.
– Bet buvo ir sėkmingų...
– Tikrai taip – yra žmonių, kurie su persodintu inkstu gyvena jau arti penkiasdešimties metų.
Tais laikais viską reikėjo pradėti nuo nulio. Neturėjome skysčių organų konservavimui – patys juos ligoninėse, vaistinėse gamindavome iš cheminių medžiagų, kurių buvo labai sudėtinga gauti. Net ir tie plastikiniai maišeliai, kuriuose transportuodavome inkstus, – ir juos iš pradžių patys gamindavome, o sterilizuoti veždavome į Minską. Dabar sunku ir įsivaizduoti, bet tada kiekviena smulkmena būdavo pasiekiama didžiulėmis pastangomis.
Net kai kurie valdžios atstovai tada manė, kad transplantacija – klinikiniai eksperimentai, kuriuos reikėtų uždrausti. Tačiau kai visi pamatė, kad transplantacija gelbsti žmones, kad šie išgyvena ir gyvena, kad jie gali atsijungti nuo dializės ir gyventi savarankiškai, nuomonė pasikeitė. Dabar Lietuvoje yra beveik 70 dializės centrų, o tada buvo vos kelios dializės vietos Kaune ir Vilniuje. Ligoniai, laukdami transplantacijų, tiesiog gyvendavo ligoninėse. Tad tai, ką turime šiandien, yra fantastika.
Šiandien be organų transplantacijos neįsivaizduojame nefrologijos, kardiochirurgijos, gastroenterologijos, endokrinologijos, oftalmologijos. Neįsivaizduojame pulmonologijos, nors plaučių transplantacijų atliekama ir mažiau. Tada sunkiai įsivaizdavome, kad ateityje bus tokia tarnyba. Jei anuomet manęs būtų paklausta, kokia ateitis laukia transplantacijos, būčiau atsakęs „nežinau“.
Dabar nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie transplantaciją, o tada, prieš 50 su viršum metų, žinia apie organų paėmimą ir persodinimą būdavo lyg perkūnas iš giedro dangaus ir prilygo galvos persodinimui.
– Šiandien situacija donorystės srityje, žinoma, geresnė. Tačiau ją gaubia mitai, gąsdinimai. Sakykite, kas padėtų žmonėms suvokti, kad donorystė – geranoriškas aukojimas, dažnai kitam suteikiantis neįkainojamą dalyką – gyvenimą?
– Kalbėjimas ir dar kartą kalbėjimas. Kad žmonės žinotų ir suprastų. Labai naudingi ir informatyvūs yra pasakojimai apie žmones, kurie gyvena su persodintais organais. Jei surinktume visus Lietuvos žmones su transplantuotais organais, turbūt susidarytų nemažas bažnytkaimis, o gal net ir mažesnio rajono centras. Tai tikrai daro įspūdį! Anksčiau sakydavau: žmonės, na, neatiduokite savo organų sliekams, atiduokite žmonėms. Dabar populiarūs krematoriumai, tad sakau: na, nedeginkime gerų organų, atiduokime juos žmonėms.
Tikiu, kad ateityje situacija bus dar geresnė. Jaunimui donorystė bus kaip taisyklė.
– Dializes šiuo metu atlieka arti pusantro tūkstančio žmonių, tačiau inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąraše – vos per šimtas. Kodėl taip yra?
– Yra garbaus amžiaus ligonių, kurie turi įvairių gretutinių ligų ir jiems transplantacija nelabai rekomenduojama. Kitus pacientus reikia paruošti, šalinti infekcijos židinius. Kad dializuojamas ligonis nenorėtų transplantacijos – sunkiai įsivaizduoju. Nes kad ir kokia gera šiais laikais yra hemodializė, vis tiek žmogus yra pririštas prie jos, ir tai nėra visavertis gyvenimas. Po transplantacijos reikia vartoti tam tikrus vaistus, tačiau ligonis grįžta į visiškai visavertį gyvenimą ir jo net negalima vadinti ligoniu.
– Greta donorystės bei transplantacijos Jums visada rūpėjo pacientai – Jūsų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis“, kuri šiandien vienija transplantacijų laukiančius ir su persodintais organais gyvenančius žmones.
– Sakoma, kad pasidalytas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o iš pasidalyto skausmo belieka pusė. Tad kai žmonės sueina, pabendrauja, pakalba, bėdos atrodo mažesnės. Jie mato, kaip gerai jaučiasi žmonės po transplantacijos, kokie laimingi, ir taip gimsta viltis, kad viskas bus gerai. Gyvas pavyzdys yra puikus donorystės skatinimas.
Nacionalinio transplantacijos biuro inf.
Per 40 metų organų transplantacijai atidavusį profesorių Balį DAINĮ galima vadinti vienu iš transplantacijos Lietuvoje krikštatėvių. Dalyvavęs pirmoje inksto transplantacijos operacijoje, atlikęs pirmąjį kepenų persodinimą profesorius savo indėlį vertina kukliai, tačiau neslepia susižavėjimo per tą laiką medicinos ir mokslo pasiekta pažanga. |
– Daugiau nei prieš 50 metų dalyvavote pirmojoje inkstų transplantacijoje – nusikelkime mintimis į tas dienas. Kokios vyravo nuotaikos, kokias viltis į tai dėjote?
– Tai buvo seniai... Profesorius Algimantas Marcinkevičius man pavedė pradėti inkstų transplantacijas. Dabar mes žinome, kad tai yra didžiulis mechanizmas, kuriame dalyvauja imunologai, urologai, viską koordinuojantis Nacionalinis transplantacijos biuras ir t. t. O tada – viskas vienam žmogui, galite įsivaizduoti! Teisybės dėlei reikia paminėti, kad pirmieji transplantacijų bandymai vyko dar iki manęs – 1964 m. eksperimentines operacijas šioje srityje pradėjo prof. Egidijus Barkauskas, tačiau vėliau jis pasuko kraujagyslių chirurgijos keliu.
Praėjus pusantro mėnesio po pirmosios mano atliktos inkstų persodinimo operacijos ligonis mirė dėl organo atmetimo reakcijos. Mums, tuo laiku teturėjusiems du vaistus, nepavyko susitvarkyti su ta imunologine reakcija. Be to, ligonis buvo labai dializės nuvargintas. Norint, kad pacientas būtų tinkamai paruoštas transplantacijai, reikia, kad ir hemodializė būtų adekvati. O tada ji buvo labai varginanti.
– Naujoje srityje nesėkmės neišvengiamos – kaip jausdavotės po nepavykusių operacijų?
– Tai būdavo didžiausias sukrėtimas. Tų nelaimių aš negaliu pamiršti net ir dabar... Tačiau reikėjo eiti pirmyn. Ir viskas po truputėlį gerėjo. Gerėjo hemodializė, imunologinė tarnyba, jau anksčiau ir tiksliau buvo galima diagnozuoti inksto atmetimo reakcijas. Dabar gi galima persodinti net skirtingų kraujo grupių inkstus – įsivaizduojate, kokie pasiekimai! O tada, pagal mūsų įsivaizdavimą stengdavomės, kiek leido to laiko pasaulio medicinos žinios, kaip galima geriau parinkti imunologiškai sutampančius inkstus. Žinoma, rezultatai buvo toli gražu ne tokie, kokių norėjome.
– Bet buvo ir sėkmingų...
– Tikrai taip – yra žmonių, kurie su persodintu inkstu gyvena jau arti penkiasdešimties metų.
Tais laikais viską reikėjo pradėti nuo nulio. Neturėjome skysčių organų konservavimui – patys juos ligoninėse, vaistinėse gamindavome iš cheminių medžiagų, kurių buvo labai sudėtinga gauti. Net ir tie plastikiniai maišeliai, kuriuose transportuodavome inkstus, – ir juos iš pradžių patys gamindavome, o sterilizuoti veždavome į Minską. Dabar sunku ir įsivaizduoti, bet tada kiekviena smulkmena būdavo pasiekiama didžiulėmis pastangomis.
Net kai kurie valdžios atstovai tada manė, kad transplantacija – klinikiniai eksperimentai, kuriuos reikėtų uždrausti. Tačiau kai visi pamatė, kad transplantacija gelbsti žmones, kad šie išgyvena ir gyvena, kad jie gali atsijungti nuo dializės ir gyventi savarankiškai, nuomonė pasikeitė. Dabar Lietuvoje yra beveik 70 dializės centrų, o tada buvo vos kelios dializės vietos Kaune ir Vilniuje. Ligoniai, laukdami transplantacijų, tiesiog gyvendavo ligoninėse. Tad tai, ką turime šiandien, yra fantastika.
Šiandien be organų transplantacijos neįsivaizduojame nefrologijos, kardiochirurgijos, gastroenterologijos, endokrinologijos, oftalmologijos. Neįsivaizduojame pulmonologijos, nors plaučių transplantacijų atliekama ir mažiau. Tada sunkiai įsivaizdavome, kad ateityje bus tokia tarnyba. Jei anuomet manęs būtų paklausta, kokia ateitis laukia transplantacijos, būčiau atsakęs „nežinau“.
Dabar nerasime Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie transplantaciją, o tada, prieš 50 su viršum metų, žinia apie organų paėmimą ir persodinimą būdavo lyg perkūnas iš giedro dangaus ir prilygo galvos persodinimui.
– Šiandien situacija donorystės srityje, žinoma, geresnė. Tačiau ją gaubia mitai, gąsdinimai. Sakykite, kas padėtų žmonėms suvokti, kad donorystė – geranoriškas aukojimas, dažnai kitam suteikiantis neįkainojamą dalyką – gyvenimą?
– Kalbėjimas ir dar kartą kalbėjimas. Kad žmonės žinotų ir suprastų. Labai naudingi ir informatyvūs yra pasakojimai apie žmones, kurie gyvena su persodintais organais. Jei surinktume visus Lietuvos žmones su transplantuotais organais, turbūt susidarytų nemažas bažnytkaimis, o gal net ir mažesnio rajono centras. Tai tikrai daro įspūdį! Anksčiau sakydavau: žmonės, na, neatiduokite savo organų sliekams, atiduokite žmonėms. Dabar populiarūs krematoriumai, tad sakau: na, nedeginkime gerų organų, atiduokime juos žmonėms.
Tikiu, kad ateityje situacija bus dar geresnė. Jaunimui donorystė bus kaip taisyklė.
– Dializes šiuo metu atlieka arti pusantro tūkstančio žmonių, tačiau inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąraše – vos per šimtas. Kodėl taip yra?
– Yra garbaus amžiaus ligonių, kurie turi įvairių gretutinių ligų ir jiems transplantacija nelabai rekomenduojama. Kitus pacientus reikia paruošti, šalinti infekcijos židinius. Kad dializuojamas ligonis nenorėtų transplantacijos – sunkiai įsivaizduoju. Nes kad ir kokia gera šiais laikais yra hemodializė, vis tiek žmogus yra pririštas prie jos, ir tai nėra visavertis gyvenimas. Po transplantacijos reikia vartoti tam tikrus vaistus, tačiau ligonis grįžta į visiškai visavertį gyvenimą ir jo net negalima vadinti ligoniu.
– Greta donorystės bei transplantacijos Jums visada rūpėjo pacientai – Jūsų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis“, kuri šiandien vienija transplantacijų laukiančius ir su persodintais organais gyvenančius žmones.
– Sakoma, kad pasidalytas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas, o iš pasidalyto skausmo belieka pusė. Tad kai žmonės sueina, pabendrauja, pakalba, bėdos atrodo mažesnės. Jie mato, kaip gerai jaučiasi žmonės po transplantacijos, kokie laimingi, ir taip gimsta viltis, kad viskas bus gerai. Gyvas pavyzdys yra puikus donorystės skatinimas.
Nacionalinio transplantacijos biuro inf.
Publikuota: 2021-04-26 08:44:34
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kompensacijos bus mokamos tik įrodžius patirtus nuostolius * Folkloro ansamblis savo kelionę tęsia trisdešimt penkerius metus
* Rudas vanduo: kada bus išspręsta problema?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|