Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Mūsų rajono gyventojai Kovo 11-ąją kasmet švęsdavo pakiliai, tačiau šiemet šventes sustabdė pandemija.

Kęstučio INKRATOS nuotr.

Kovo 11 dieną minėjome savo valstybės atgimimo – Nepriklausomybės atkūrimo 31 metų sukaktį. Tad praūžus šventiniam patosui verta prisiminti istoriją, palyginti, kaip gyvenome sovietiniame laikotarpyje, įvertinti pasikeitimus ir pasidžiaugti laimėjimais.

Istorija primena

Jau daugiau nei tris dešimtmečius mes esame laisvi, naudojamės unikaliomis savirealizacijos galimybėmis, matome, kaip nuolat keičiasi mūsų gyvenimas. Per palyginus trumpą laiką mūsų valstybėje pasikeitė visa politinė ir ekonominė sistema – iš sovietinio suvaržyto planinio ūkio, realių teisių neturinčių abejingų piliečių išaugo nauja laisvų žmonių karta, sustiprėjo laisvas ir demokratinis gyvenimas. Ši patirtis leidžia Lietuvai padėti kitoms buvusios Sovietų Sąjungos tautoms siekti nepriklausomybės.

Į laisvę ir nepriklausomybę Lietuvą atvedė šviesiausių ir aktyviausių žmonių susirūpinimas krašto likimu ir pasiaukojimas kovojant už šalies pažangą. Mokslininkai, menininkai, disidentai, sekdami 1918 m. pavyzdžiu ir patirtimi, 1987–1988 m. susibūrė grupelėmis, reiškė nepasitenkinimą sovietiniu režimu ir stagnacija, diskutavo istorijos, kultūros, ekologijos klausimais.

Daugybę žmonių sujaudino 1987 m. vykęs „Roko maršas“ per Lietuvą, pažadinęs jaunąją kartą iš sovietmečio apatijos, tapęs masinių Sąjūdžio protesto akcijų repeticija. Vilniuje kilusi laisvės banga nusirito į tolimiausius Lietuvos kampelius, aktyvistai susivienijo ir 1988 m. vasarą įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį.

Išgelbėjo vienybė

1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis suteikė Lietuvos visuomenei politinės saviraiškos galimybę, parodė, kad susivieniję žmonės gali nuveikti didžių darbų. Visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyko mitingai, gyventojai pirmą kartą per 50 metų viešai kritikavo valdžios pareigūnus, diskutavo politikos ir kultūros klausimais, iškėlė kasdienio gyvenimo negeroves.

Žmonės pasijuto piliečiais, kuriančiais savo krašto gerovę ir ateitį, todėl labai atsakingai rinko atstovus į Aukščiausiąją Tarybą. Mūsų rajono gyventojai išrinko Joną Mačį, žemės ūkio specialistą, gerai žinojusį kaimo žmonių problemas ir lūkesčius.

1990 m. kovo 11 d. LR Aukščiausioji Taryba priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, kuriame paskelbė, kad atstatomos 1940 m. svetimos jėgos panaikintos Lietuvos valstybės suverenios galios ir Lietuva tampa nepriklausoma valstybe.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės atstatymo akte ir kituose valstybingumo atkūrimo dokumentuose buvo išreikšta Lietuvos žmonių valia ir mūsų tautos siekiai. Nuo šios dienos prasidėjo valstybės atstatymo, nepriklausomybės įtvirtinimo ir valstybės stiprinimo darbas.

Tačiau dainuojančią ir taikią revoliuciją mūsų šalyje bandyta užsmaugti ekonomine blokada, sušaudyti ir sutraiškyti tankų vikšrais. 1991 m. sausio 13-oji atmintyje išliks kaip didžiausia XX a. Lietuvos visuomenės pergalė, pasiekta ginant laisvės idėją, žmogaus orumą ir demokratines vertybes. Mūsų tauta išlaikė visus išbandymus ir sugebėjo parodyti pasauliui, kad vienybė nugali visus sunkumus.

Baugino pokyčiai

Mūsų rajone 1988 m. taip pat susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupė, kurios organizatoriai buvo mokytojai Algimantas Zeikus, Dalytė Šileikienė, Artūras Simanavičius, Valentinas Piečiukaitis, Kostas Janulaitis, Leonas Čeplevičius, Stasė ir Stasys Dambravai, Kęstutis Dambrava, gydytojai Kazimieras Baršauskas, Algimantas Bielskis. Jie organizavo mitingus, skatino žmones ieškoti būdų, kaip pakeisti sustabarėjusią tvarką.

Pripratę prie komandinio valdymo gyventojai iš pradžių sunkiai susitvarkė su nauja realybe, žlugo gamyklos, fabrikai, žmonės liko be darbo.

Kaimų žmonės su nerimu laukė žemės reformos. Vyko aštrios diskusijos, kokia ūkininkavimo forma pranašesnė: privatus valstiečio ūkis ar suvisuomeninto žemės naudojimo formos – kolūkiai ir žemės ūkio bendrovės.

Gyventojai pasidalijo į dvi aštriai besiginčijančias stovyklas. 1993 m. pradėjus grąžinti žemę buvusiems šeimininkams ir jų palikuonims, atsirado privatūs žemės savininkai. Bendrovėse likusių žmonių žemė ir gamybos priemonės nuolat mažėjo, nes buvo dalijamos atsiskiriantiems ūkininkams.

Mūsų rajone išrinktas Nepriklausomybės akto signataras J. Mačys suprato šį pavojų, su savo bendraminčiais bandė kelti kaimo ateičiai svarbius klausimus. Tačiau centrinėje valdžioje kovotojų už kaimo ir ūkininkų problemas buvo mažai – miestiečiams kaimo problemos nerūpėjo. Dėl to kaimai pradėjo tuštėti.

Susikūrė gyvenimą

Visgi supratę, kad dejavimas ir kritika nieko neišspręs, žmonės patys ėmėsi iniciatyvos kurti savo gyvenimą, ieškoti naujų veiklos sričių. Pamažu ėmė kurtis įmonės, atsirado pažangūs verslai – gyvenimas stojo į naujos veiklos ir kūrybos vėžes. Įvykę reikšmingi žmonių savivokos pasikeitimai, nulėmė sėkmingą valstybės vystymąsi, o tai sukūrė sotesnį, turiningesnį, gražesnį gyvenimą.

Tačiau kaimas išgyvena krizę. Čia liko tik patys atkakliausi, kaimiškam gyvenimui ištikimi mažažemiai ir savo ūkius išplėtę stambieji ūkininkai. Ūkiuose jau retai kas augina rugius, miežius, nes jie ne tokie produktyvūs kaip kvietrugiai ir rapsai. Baigia sunykti gyvulininkystė.

Žemdirbiai savo grūdus augina Europos ir pasaulio rinkai. Tad baugu, jog iš žemės ūkio gaminių produkcija garsėjusios šalies netaptume žaliavų eksporto ir kiniškų gaminių vartotojų tauta.

Visgi galime pasidžiaugti nuolat gražėjančia aplinka – kaimus bei miestelius puošiančiais parkais ir paminklais, gerėjančiais keliais. Kaimo bendruomenės vienija žmones, padeda kurti kraštovaizdį, organizuoti laisvalaikį, spręsti vietines problemas.

Stebėdami kituose rajonuose kilusias problemas, galime įvertinti tai, kad mūsų valdžia ramiai ir užtikrintai dirbdama, be arogancijos ir skandalų sugeba išlaviruoti sudėtingose situacijose, siekia, kad gyventume saugiai, o rajonas būtų patrauklus tiek jo gyventojams, tiek krašto svečiams.

Nerimas dėl ateities

Išaugo nauja karta, gimusi ir subrendusi nepriklausomoje valstybėje. Tai – Laisvės karta, kuri ne tik naudojasi naujomis galimybėmis, bet ir jas kuria. Jai tenka atsakomybė atsakyti į iškilusius klausimus. Kaip įveikti socialinę atskirtį, suderinti lietuvišką ir europietišką tapatybes jų nesupriešinant? Kaip išsaugoti mūsų unikalią gamtą, per amžius susiformavusį gyvenimo būdą, kalbą ir šeimą? Kaip be gąsdinimų ir prievartos įveikti pandemiją?

Lemtingi ir sunkūs uždaviniai, reikalaujantys ryžtingų sprendimų, laukia mūsų ir mūsų valdžios. Ne gąsdinimais, suvaržymais ir įsakymais buvo pasiekta pergalė prieš okupantą, o vienybe ir pasiaukojamu darbu.

Gyventojų aktyvumas, išaugęs į galingą sąjūdį, atvedė mūsų kraštą į pažangą ir neleis sunaikinti mūsų tapatybės. Iš protėvių paveldėta stiprybė ir patriotizmas gyvas mumyse. Neužmirštame skaudžios praeities, okupacijų padarinių, prisimename Laisvės kovų aukas, gerbiame jų atminimą ir žengiame pirmyn.

Atšventę savo nepriklausomos valstybės atkūrimo gimtadienį, galime padėkoti buvusiems sąjūdiečiams, laisvės gynėjams ir visiems, kuriantiems dabartinę krašto gerovę. Viliamės, kad provincijoje padaugės jaunimo ir mūsų kraštas dar labiau suklestės.

Elena RUPEIKIENĖ

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---