„Santaka“ / Kai skambėdavo dainos ir lūždavo tvoros / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-10-28 08:08:46



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Kai skambėdavo dainos ir lūždavo tvoros

Eglė KVIESULAITIENĖ


Puikią atmintį turintis, jau 92-us metus skaičiuojantis Žaliosios kaimo gyventojas Modestas Vizgirda dažnai paskambina į redakciją, norėdamas pasidalyti prisiminimais. Šįkart ištikimas „Santakos“ skaitytojas papasakojo apie dainingą mūsų tautą, kuri šiais laikais kažkodėl nebedainuoja.

Dainuodavo dirbdami

M. Vizgirda pasakojo, kad jo jaunystėje, kai kaimuose žmonės dar neturėjo radijo imtuvų, o televizijos iš viso nebuvo, jie nuolat dainuodavo. Dainas traukdavo tiek linus raudami, tiek šieną grėbdami. Visi laukai skambėdavo nuo dainų „Lankoj šieną grėbiau“, „Linelį roviau“, „Vieną gražų vakarėlį pasikrapščiau ausį“, „Kai aš jojau per žalią girelę“, „Pjaun broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius“, „Kai aš turėjau kaime mergelę“ ir t. t.

Per talkas, rodos, ir darbas greičiau eidavosi, kai smagią dainą užtraukdavo vyrai, o jiems atliepdavo moterys.

Žiemos vakarais, kai lauko darbų nebelikdavo, kaimiečiai rinkdavosi vieni pas kitus, plėšydavo plunksnas, vilnas kedendavo, šnekėdavosi ir daug dainuodavo. M. Vizgirda nostalgiškai prisimena, kai mama, palinkusi prie verpimo ratelio ar prie viryklės, tyliai dainuodavo. Dainas traukdavo net eidama į laukus karvių melžti.


Tyliais vasaros vakarais, kai sutemus išeidavai į lauką, galėjai girdėti, iš kurio kiemo kokia daina skamba: vienokia skambėdavo Navickų, kitokia Šatraičių kieme.

Dažniau keikiasi

Dainuodavo ne vien kaimo žmonės. M. Vizgirda prisimena, kaip eidami per Vilkaviškio aikštę vyrai traukdavo dainas.

Mokyklose per pertraukas vaikai taip pat dainuodavo – vienoje klasėje galėjai girdėti vienokią dainą, kitoje – kitokią.

Buvo ir kariškų, ir liūdnoms progoms skirtų dainų, neapsieita ir be blevyzgų.

Įdomiausia tai, kad net kaimai ar konkrečios šeimos turėjo jiems sukurtas dainas. Apie Giedrių kaimo gyventojus dainuodavo taip: „Neiberka – pikliorius, Glinskas – dūdorius, Makūnas – pilvotas, Slunkys – nebagotas, Vaknys – su baikelėm, Kailiaus – daug vaikelių, Nešukuotis – šventas, Vizgirda – praklentas.“ Taip būdavo apdainuojami visi kaimo gyventojai: „Turi Leliokas vėjo malūną, o jo kaimynas bobą kaip striūną. Kartais Lileikis pabaliavoja, o jo kaimynas vis pagirioja. Dubicko Jono stogai raudoni, o jo kaimyno vaikai kvailioja.“

– Kai atsirado radijas ir televizija, žmonės dainavo vis mažiau, nes galėjo klausyti dainuojančių kitų, – nostalgiškai kalbėjo M. Vizgirda. – O kai dabar jaunimo paklausiau, ar bent išgėrę dainuoja, sakė, kad ne – išgėrę dažniau keikiasi.


Krėsdavo šunybes

Visgi M. Vizgirda pripažino, kad jaunimas ir anais laikais prikrėsdavo šunybių: mėgdavo po merginų langais paklausyti, ką šios šneka, o paskui vakaruškose jas apkalbėdavo. Arba prislinkę naktį prie klėties bernai staugdavo vilko balsu, kad išgąsdintų.

Buvę ir piktesnių juokų: naktinėdami jaunuoliai užkimšdavo kaimyno kaminą, į šulinį primesdavo malkų, virš lauko durų pakabindavo kibirą su vandeniu ar šiaudų kūlį, kad užkristų, ant stogo užkeldavo akėčias, vartus nukabinę paslėpdavo ir panašiai.

Pasitaikydavo ir muštynių, kai po vakaruškų bernai lauždavo iš tvorų pagalius ir susiplakdavo taip, kad ne vienam tai baigdavosi invalidumu ar net mirtimi. Muštynių kaltininkams tada tekdavo slapstytis nuo teisėsaugos, jie sprukdavo į užsienį, dažniausiai į Ameriką.

Taigi M. Vizgirda pripažino, kad visais laikais buvo ir smagių užsiėmimų, ir didelių negerovių, vandalizmo ar net sunkių nusikaltimų. Tad, ko gero, nereikėtų idealizuoti praeities ir smerkti dabartinius žmones dėl neva kritusios moralės.



Publikuota: 2021-03-03 10:25:42

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Rajono ligoninė siekia išlaikyti Vaikų ligų skyrių
* „Auksinė krivūlė“ pelnyta už solidarumą ir pagalbą valstybei
* Prekės ženklas „Pagaminta Vilkaviškyje“ parodoje sulaukė populiarumo
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar trečiąsyk skiepysitės nuo COVID-19?
Jau pasiskiepijau.
Žinoma.
Dar svarstau.
Trečiąkart jau nesiskiepysiu.
Esu prieš skiepus nuo COVID-19.



Kalbos patarimai

Ar gerai „vartoti vietiškai“?
Prieveiksmio vietiškai daryba taisyklinga: jis padarytas iš būdvardžio vietiškas, -a, kurio reikšmė apibrėžiama taip: „susijęs su vieta, būdingas kuriai nors vietai“. Taigi pasakymas „Vaistą vartoti vietiškai“ yra taisyklingas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas