|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Mūsų rajone
|
|
|
Per Vilkaviškio autobusų stoties atidarymą architektas Gintaras Balčytis kalbėjo, jog laikrodis yra vienas svarbiausių kiekvienos stoties elementų, o jo sukurtas laikrodis-medis galėtų tapti ir miesto bendruomenės simboliu.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
Tarp 2020 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų pateko ir architektas Gintaras Balčytis. Premija, kasmet keletui asmenų teikiama už reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius, G. Balčyčiui skirta už miestui ir žmogui atvirą architektūrą.
Lyginant su aktoriais, režisieriais ar literatais, architektai tarp šios premijos laureatų atsiduria retai. Pats G. Balčytis pripažįsta, jog daugiausiai įtakos jo atveju turėjo neeilinis Vilkaviškio autobusų stoties projektas.
Šis projektas pripažintas viena geriausių 2019–2020 m. architektūrinių realizacijų Lietuvoje bei nominuotas tarptautinei Mies van der Rohe architektūros premijai – prestižiškiausiai šiuolaikinės architektūros premijai Europoje.
Pasidalyti mintimis apie stoties projektą bei architektūrinėmis įžvalgomis G. Balčytis sutiko ir su „Santakos“ skaitytojais.
Norėjo išsaugoti medžius
– Kaip gimė tiek susidomėjimo visoje Lietuvoje ir už jos ribų sulaukęs Vilkaviškio autobusų stoties projektas?
– Kiekvienam projektui įtakos daro vieta, kurioje bus pastatas. Žinoma, lėmė ir stoties funkcija, taip pat – gamtos aplinka, medžiai. Jie ten augo nuo seno, tad nesinorėjo jų tiesiog iškirsti, kaip dabar dažnai padaroma. Medžiai nulėmė visą pastato koncepciją, jie tapo neatsiejama pastato erdvės dalimi.
– Ar kurdamas projektą nedideliam miesteliui remiatės tais pačiais kriterijais, kaip ir dideliam miestui? Ar nekyla pagunda įdomesnę idėją „pasitaupyti“ kokio nors didmiesčio projektui?
– Kiekvieną darbą stengiesi padaryti geriausią tai vietai. Idėja nepriklauso nuo to, kur stovės objektas. Tai gali turėti įtakos tik jo dydžiui, apdailai ir pan. Juk pastatyti komercinį pastatą vienodai kainuos tiek Vilniuje, tiek Vilkaviškyje, o nuomos kainos pastate jau žymiai skirsis. Tad tik nuo užsakovų priklausys, kiek lėšų jie nori ir gali skirti projektui. O architektas savo darbą turi padaryti įmanomai geriausiai – tiek provincijoje, tiek sostinėje. Žinoma, didesniuose miestuose skiriami didesni biudžetai ir kokybei keliami aukštesni reikalavimai. Bet negerai, jei galvosime, kad provincijoje gali būti bet kaip. Ne, tikrai negali.
Taupymas irgi turi kainą
– Visoje Lietuvoje vyksta daug statybų, bet daugiausiai kyla prekybos centrų „dėžutės“, renovuojami daugiabučiai. Tokie projektai, kaip Vilkaviškio autobusų stoties – išskirtinis reiškinys. Vilkaviškio bendruomenėje taip pat buvo kilę diskusijų, ar miestui reikia tokio prabangaus projekto, netgi siūlyta rekonstruoti seną stotį. Kas nulėmė, kad toks projektas buvo įgyvendintas?
– Labai daug lėmė užsakovės UAB „Kautra“, kuri investavo savo lėšas į šį objektą, požiūris, ir juo labai džiaugiuosi. Su „Kautra“ esame pastatę ir Kauno autobusų stotį. Gera, išskirtinė architektūra brangiau kainuoja, bet ji turi didesnę išliekamąją vertę, prideda naudos tiek verslui, tiek miestui. Vilkaviškio pavyzdys rodo, kad apie vertingą architektūros kūrinį visi kalba, juo džiaugiasi. Pinigai, be abejo, labai svarbu, bet ne viskas pinigais matuojama. Pavykęs architektūros objektas tampa viešuoju reiškiniu: juo gali džiaugtis ne tik užsakovas, bet ir visa bendruomenė. Vietovė savaime įgauna didesnės vertės. Mes kažkodėl laikomės požiūrio, kad lyg ir viskas, kas geriausia, turi būti sostinėje. Bet išsivysčiuosiose šalyse, kuriose labai daug dėmesio skiriama regionų plėtrai, darnios valstybės vystymuisi, pvz., Danijoje, Švedijoje, Olandijoje, nieko nestebina, kad kažkur šalies gilumoje, kaime, atsiranda puikios architektūros kūrinys. Švedijoje daug pastatų statoma iš municipalinių lėšų ir laikoma, kad jei koks nors projektas įgyvendinamas iš visuomenės pinigų, jis turi būti tik labai aukštos arba aukščiausios kokybės. Ir visi tuo džiaugiasi.
– Laikantis mažiausios kainos principo tokių projektų tikriausiai nebūtų įmanoma įgyvendinti?
– Ko gero, ne. Žinoma, nematau nieko blogo, kad visi nori sutaupyti, bet taupymas irgi turi savo kainą. Jau nekalbu apie nekokybiškus darbus. Kita vertus, objektas nebūtinai turi būti brangus, iš prabangių medžiagų, bet jis privalo būti labai gerai apgalvotas, apgalvota jo funkcija, išreikšta architektūrinė idėja. Blogiausia, kad kartais pinigai išleidžiami vėjais, o nei rezultatas geras, nei pastatas išskirtinis. Šiek tiek gaila, kad pas mus architektūra kartais matuojama kvadratiniais metrais, išleistų pinigų kiekiu, bet retai reikalaujama architektūrinės kokybės – ypač gero funkcionalumo, aukštos kokybės estetikos. Architektūros kūriniai dažnai nevertinami kaip meno objektai, į juos daugiau žiūrima kaip į statybos produkciją, ir mažai kam rūpi estetinė pusė.
Visi vaikai mieli
– Jūs esate ir Kauno autobusų stoties projekto autorius. Ar galite abi stotis palyginti?
– Kauno stotis yra žymiai didesnė, tai grynai miesto pastatas, kuris buvo įterptas tarp jau esamų pastatų. Kadangi jis yra vienoje iš pagrindinių Kauno gatvių, natūralu, kad architektūrinė išraiška yra kitokia. Vilkaviškio autobusų stotis – grynai parkinio stiliaus pastatas, nes išsidėsčiusi tokiame lyg ir savarankiškame gamtiniame trikampyje tarp Vytauto ir Kapų gatvių su savo gamtine struktūra, su buvusiu skveru. Šalia – kultūros centras, prie kurio irgi auga daug medžių. Pagalvojau, kad tai vietai labai tiktų naujas požiūris į tokius transporto paskirties pastatus, kaip, autobusų stotys. Kad šaunu būtų, jei medžiai susilietų su pastatu ir atsirastų struktūra, kuri iš vienos pusės neprimintų transporto paskirties statinių, o būtų parko pastatas, kur būtų smagu atėjus pasėdėti ir visai nebūtinai kur nors važiuoti.
Abu pastatai turi ir bendrą liniją – jie yra pereinami. Atėjęs nuo Vilkaviškio centro kerti skverą, pereini pastatą ir patenki į peroną. Ir atvirkščiai, atvykęs išlipi perone, pereini pastatą ir per parkelį grįžti namo. Kauno autobusų stotis irgi yra linijinio perėjimo tipo: išlipi perone, įeini į stotį, o iš jos patenki į miesto gyvenimą. Taigi funkcija yra panaši, bet architektūrinė išraiška ir idėja – visiškai skirtingos.
– Kūrėjams jų darbai – kaip vaikai, ir turbūt visi mieli. Kurioje vietoje tarp Jūsų kūrinių yra mūsų stotis?
– Iš tikrųjų šis objektas ir man yra išskirtinis. Sunku į savo darbus pažiūrėti iš šono, nes, kaip sakote, kiekvienas vaikas tėvams yra išskirtinis ir geras, nors kartais pridirba kvailysčių. Nuo stoties atidarymo dar praėjo mažai laiko, bet kai jo prabėga daugiau, pagalvoji, ar viską darytum taip pat, ar kažką keistum. Ko gero, šiuo atveju tikriausiai vėl eičiau tuo pačiu keliu. Ypač kai atsiliepimai apie stotį – tokie geri ( juokiasi ).
Miestui – geras ženklas
– Prie stoties suprojektavote ir originalų laikrodį, bet kol kas turime tik jo maketą. O jei ši idėja liks neįgyvendinta?
– Visiems sprendimams yra savas laikas. Pirminis laikrodžio variantas buvo kitoks, tik vėliau atėjo idėja jį padaryti kaip medį, kad tai būtų ne tik laikrodis, bet ir skulptūra, simbolis. Tai lyg ir galėtų būti visų vilkaviškiečių, miesto bendruomenės simbolis, tad jį įgyvendinti galėtų visi kartu. Ar tas simbolis atsiras, ar bus nukeltas geresniems laikams – sunku pasakyti. Man, kaip architektui, būtų smagu, kad jis atsirastų, nes ten laikrodžiui tinkama vieta, jis papildytų erdvę ir būtų tikslingas funkciniu požiūriu. Jei visuomenei pasirodys, kad jo reikia – atsiras ir būdų projektą įgyvendinti. Jei atrodys, kad lėšų išleisti neverta – tuomet tai ir liks projektas.
– Greičiausiai peržvelgėte Vilkaviškį architekto žvilgsniu. Kokių minčių kilo?
– Nenorėčiau vertinti miesto labai gerai jo nepažindamas. Kiekvienas miestas turi savo prioritetų, vystymosi strategijų, ir kiekvienas vienaip ar kitaip bando jas įgyvendinti. Man buvo nuoširdžiai džiugu, kad Savivaldybės meras, administracijos direktorius ir visi kiti žmonės, su kuriais teko bendrauti, ypač entuziastingai priėmė šį projektą ir visi susitelkė, kad jis atsirastų. Matosi, kad į urbanistinius klausimus žiūrima ne valdiškai, o nuoširdžiai. Manau, miestui tai – geras ženklas.
– Turbūt pritarsite, kad kiekvieno miesto bendram vaizdui ir funkcionalumui daug reikšmės turi Savivaldybės architektas? Paimkime kad ir puikaus architekto Algirdo Žebrausko įtaką Telšių senamiesčiui bei bendrai viso miesto koncepcijai.
– Be abejo. Meras, savivaldybės administracija daugiau žiūri ūkinius dalykus, o architektūra reikalauja tam tikro išsilavinimo bei gilesnio tos srities išmanymo. Todėl labai gerai, kai miestas turi vyriausiąjį architektą, kuris tuo nuoširdžiai domisi ir tuo gyvena. Iš tiesų Telšiai tvarkosi ypač gerai, nes žmogus, kuris daugelį metų ten dirbo vyriausiuoju architektu, tiesiog degė miesto ateitimi, turėjo bendrą viziją, dėl to ir rezultatas toks geras. Didmiesčiai dar gali skirtingose vietose neturėti sąryšio, o mažesniuose miesteliuose padarius stambią architektūrinę klaidą, ją ištaisyti labai sudėtinga. Žiūrėjimas į ateitį ir atsakingas miesto strategijos valdymas – ypač svarbu.
Didelė garbė
– Šių metų Nacionalinės premijos laureatas Saulius Tomas Kondrotas sakė, kad jam šis įvertinimas nėra labai reikšmingas, nes rašytojas gyvena JAV ir apskritai šiuo metu kūryba neužsiima. Ką šis įvertinimas reiškia Jums, architektui? Tikriausiai tokie apdovanojimai praplečia ir galimybių ribas?
– Kiekvienam kuriančiam žmogui įvertinimas yra atsakas į tai, ką jis daro. Ir man tai svarbu, nes taip supranti, kad pastangos, kurias įdėjai į savo darbą, buvo nukreiptos teisinga linkme. Apdovanojimai parodo, kaip aplinkiniai žmonės vertina tavo darbą. Nacionalinė premija yra ypatingas apdovanojimas ir didelė garbė. Ir, žinoma, didelė atsakomybė, išbandymas, nes dabar į tavo būsimus darbus kiekvienas žiūrės per didinamąjį stiklą. Ar tai atvers didesnes galimybes – sunku pasakyti, nes architektas yra labai priklausomas nuo užsakovo, be jo neatsiranda nei projektų, nei pastatų. Tad svarbu ir tai, ką apie visas tas premijas galvoja užsakovai. O gal jie sakys: šitas apdovanotas, su juo nesusikalbėsime, geriau jau einame pas kitą architektą ( juokiasi ). Žinote, lazda turi du galus. Čia, žinoma, juokauju. O grįžtant prie projektų mažesniuose miestuose – gaila, bet daug užsakovų nekelia sau labai aukštų kriterijų ir reikalavimų pastato architektūrai. Jie geriau renkasi mažiau žinomus architektus, kurie galėtų padaryti paprasčiau ir neturėtų kažkokių didelių meninių ambicijų. Vis dėlto manau, kad kiekvienas daugiau patyręs žmogus ir, juo labiau, gavęs daug apdovanojimų supranta profesijos esmę. Esu tikras, kad intelektualinis darbas bei pasiekti rezultatai architektūroje yra svarbiausia, ir kuo toliau, tuo labiau tai bus vertinama.
ĮVERTINIMAI
• Architektas Gintaras Balčytis apdovanotas:
- Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklu (2013 m.),
- Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku (2017 m.),
- Vyriausybės kultūros ir meno premija (2018 m.),
- Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2020 m.).
• Vilkaviškio autobusų stotis pripažinta vienu iš penkių iškiliausių 2019–2020 m. Lietuvos architektūros kūrinių konkurse „Žvilgsnis į save“ ir nominuota prestižinei 2021 m. Mies van der Rohe premijai.
Tarp 2020 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų pateko ir architektas Gintaras Balčytis. Premija, kasmet keletui asmenų teikiama už reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius, G. Balčyčiui skirta už miestui ir žmogui atvirą architektūrą. |
Lyginant su aktoriais, režisieriais ar literatais, architektai tarp šios premijos laureatų atsiduria retai. Pats G. Balčytis pripažįsta, jog daugiausiai įtakos jo atveju turėjo neeilinis Vilkaviškio autobusų stoties projektas.
Šis projektas pripažintas viena geriausių 2019–2020 m. architektūrinių realizacijų Lietuvoje bei nominuotas tarptautinei Mies van der Rohe architektūros premijai – prestižiškiausiai šiuolaikinės architektūros premijai Europoje.
Pasidalyti mintimis apie stoties projektą bei architektūrinėmis įžvalgomis G. Balčytis sutiko ir su „Santakos“ skaitytojais.
– Kaip gimė tiek susidomėjimo visoje Lietuvoje ir už jos ribų sulaukęs Vilkaviškio autobusų stoties projektas?
– Kiekvienam projektui įtakos daro vieta, kurioje bus pastatas. Žinoma, lėmė ir stoties funkcija, taip pat – gamtos aplinka, medžiai. Jie ten augo nuo seno, tad nesinorėjo jų tiesiog iškirsti, kaip dabar dažnai padaroma. Medžiai nulėmė visą pastato koncepciją, jie tapo neatsiejama pastato erdvės dalimi.
– Ar kurdamas projektą nedideliam miesteliui remiatės tais pačiais kriterijais, kaip ir dideliam miestui? Ar nekyla pagunda įdomesnę idėją „pasitaupyti“ kokio nors didmiesčio projektui?
– Kiekvieną darbą stengiesi padaryti geriausią tai vietai. Idėja nepriklauso nuo to, kur stovės objektas. Tai gali turėti įtakos tik jo dydžiui, apdailai ir pan. Juk pastatyti komercinį pastatą vienodai kainuos tiek Vilniuje, tiek Vilkaviškyje, o nuomos kainos pastate jau žymiai skirsis. Tad tik nuo užsakovų priklausys, kiek lėšų jie nori ir gali skirti projektui. O architektas savo darbą turi padaryti įmanomai geriausiai – tiek provincijoje, tiek sostinėje. Žinoma, didesniuose miestuose skiriami didesni biudžetai ir kokybei keliami aukštesni reikalavimai. Bet negerai, jei galvosime, kad provincijoje gali būti bet kaip. Ne, tikrai negali.
– Visoje Lietuvoje vyksta daug statybų, bet daugiausiai kyla prekybos centrų „dėžutės“, renovuojami daugiabučiai. Tokie projektai, kaip Vilkaviškio autobusų stoties – išskirtinis reiškinys. Vilkaviškio bendruomenėje taip pat buvo kilę diskusijų, ar miestui reikia tokio prabangaus projekto, netgi siūlyta rekonstruoti seną stotį. Kas nulėmė, kad toks projektas buvo įgyvendintas?
– Labai daug lėmė užsakovės UAB „Kautra“, kuri investavo savo lėšas į šį objektą, požiūris, ir juo labai džiaugiuosi. Su „Kautra“ esame pastatę ir Kauno autobusų stotį. Gera, išskirtinė architektūra brangiau kainuoja, bet ji turi didesnę išliekamąją vertę, prideda naudos tiek verslui, tiek miestui. Vilkaviškio pavyzdys rodo, kad apie vertingą architektūros kūrinį visi kalba, juo džiaugiasi. Pinigai, be abejo, labai svarbu, bet ne viskas pinigais matuojama. Pavykęs architektūros objektas tampa viešuoju reiškiniu: juo gali džiaugtis ne tik užsakovas, bet ir visa bendruomenė. Vietovė savaime įgauna didesnės vertės. Mes kažkodėl laikomės požiūrio, kad lyg ir viskas, kas geriausia, turi būti sostinėje. Bet išsivysčiuosiose šalyse, kuriose labai daug dėmesio skiriama regionų plėtrai, darnios valstybės vystymuisi, pvz., Danijoje, Švedijoje, Olandijoje, nieko nestebina, kad kažkur šalies gilumoje, kaime, atsiranda puikios architektūros kūrinys. Švedijoje daug pastatų statoma iš municipalinių lėšų ir laikoma, kad jei koks nors projektas įgyvendinamas iš visuomenės pinigų, jis turi būti tik labai aukštos arba aukščiausios kokybės. Ir visi tuo džiaugiasi.
– Laikantis mažiausios kainos principo tokių projektų tikriausiai nebūtų įmanoma įgyvendinti?
– Ko gero, ne. Žinoma, nematau nieko blogo, kad visi nori sutaupyti, bet taupymas irgi turi savo kainą. Jau nekalbu apie nekokybiškus darbus. Kita vertus, objektas nebūtinai turi būti brangus, iš prabangių medžiagų, bet jis privalo būti labai gerai apgalvotas, apgalvota jo funkcija, išreikšta architektūrinė idėja. Blogiausia, kad kartais pinigai išleidžiami vėjais, o nei rezultatas geras, nei pastatas išskirtinis. Šiek tiek gaila, kad pas mus architektūra kartais matuojama kvadratiniais metrais, išleistų pinigų kiekiu, bet retai reikalaujama architektūrinės kokybės – ypač gero funkcionalumo, aukštos kokybės estetikos. Architektūros kūriniai dažnai nevertinami kaip meno objektai, į juos daugiau žiūrima kaip į statybos produkciją, ir mažai kam rūpi estetinė pusė.
– Jūs esate ir Kauno autobusų stoties projekto autorius. Ar galite abi stotis palyginti?
– Kauno stotis yra žymiai didesnė, tai grynai miesto pastatas, kuris buvo įterptas tarp jau esamų pastatų. Kadangi jis yra vienoje iš pagrindinių Kauno gatvių, natūralu, kad architektūrinė išraiška yra kitokia. Vilkaviškio autobusų stotis – grynai parkinio stiliaus pastatas, nes išsidėsčiusi tokiame lyg ir savarankiškame gamtiniame trikampyje tarp Vytauto ir Kapų gatvių su savo gamtine struktūra, su buvusiu skveru. Šalia – kultūros centras, prie kurio irgi auga daug medžių. Pagalvojau, kad tai vietai labai tiktų naujas požiūris į tokius transporto paskirties pastatus, kaip, autobusų stotys. Kad šaunu būtų, jei medžiai susilietų su pastatu ir atsirastų struktūra, kuri iš vienos pusės neprimintų transporto paskirties statinių, o būtų parko pastatas, kur būtų smagu atėjus pasėdėti ir visai nebūtinai kur nors važiuoti.
Abu pastatai turi ir bendrą liniją – jie yra pereinami. Atėjęs nuo Vilkaviškio centro kerti skverą, pereini pastatą ir patenki į peroną. Ir atvirkščiai, atvykęs išlipi perone, pereini pastatą ir per parkelį grįžti namo. Kauno autobusų stotis irgi yra linijinio perėjimo tipo: išlipi perone, įeini į stotį, o iš jos patenki į miesto gyvenimą. Taigi funkcija yra panaši, bet architektūrinė išraiška ir idėja – visiškai skirtingos.
– Kūrėjams jų darbai – kaip vaikai, ir turbūt visi mieli. Kurioje vietoje tarp Jūsų kūrinių yra mūsų stotis?
– Iš tikrųjų šis objektas ir man yra išskirtinis. Sunku į savo darbus pažiūrėti iš šono, nes, kaip sakote, kiekvienas vaikas tėvams yra išskirtinis ir geras, nors kartais pridirba kvailysčių. Nuo stoties atidarymo dar praėjo mažai laiko, bet kai jo prabėga daugiau, pagalvoji, ar viską darytum taip pat, ar kažką keistum. Ko gero, šiuo atveju tikriausiai vėl eičiau tuo pačiu keliu. Ypač kai atsiliepimai apie stotį – tokie geri ( juokiasi ).
– Prie stoties suprojektavote ir originalų laikrodį, bet kol kas turime tik jo maketą. O jei ši idėja liks neįgyvendinta?
– Visiems sprendimams yra savas laikas. Pirminis laikrodžio variantas buvo kitoks, tik vėliau atėjo idėja jį padaryti kaip medį, kad tai būtų ne tik laikrodis, bet ir skulptūra, simbolis. Tai lyg ir galėtų būti visų vilkaviškiečių, miesto bendruomenės simbolis, tad jį įgyvendinti galėtų visi kartu. Ar tas simbolis atsiras, ar bus nukeltas geresniems laikams – sunku pasakyti. Man, kaip architektui, būtų smagu, kad jis atsirastų, nes ten laikrodžiui tinkama vieta, jis papildytų erdvę ir būtų tikslingas funkciniu požiūriu. Jei visuomenei pasirodys, kad jo reikia – atsiras ir būdų projektą įgyvendinti. Jei atrodys, kad lėšų išleisti neverta – tuomet tai ir liks projektas.
– Greičiausiai peržvelgėte Vilkaviškį architekto žvilgsniu. Kokių minčių kilo?
– Nenorėčiau vertinti miesto labai gerai jo nepažindamas. Kiekvienas miestas turi savo prioritetų, vystymosi strategijų, ir kiekvienas vienaip ar kitaip bando jas įgyvendinti. Man buvo nuoširdžiai džiugu, kad Savivaldybės meras, administracijos direktorius ir visi kiti žmonės, su kuriais teko bendrauti, ypač entuziastingai priėmė šį projektą ir visi susitelkė, kad jis atsirastų. Matosi, kad į urbanistinius klausimus žiūrima ne valdiškai, o nuoširdžiai. Manau, miestui tai – geras ženklas.
– Turbūt pritarsite, kad kiekvieno miesto bendram vaizdui ir funkcionalumui daug reikšmės turi Savivaldybės architektas? Paimkime kad ir puikaus architekto Algirdo Žebrausko įtaką Telšių senamiesčiui bei bendrai viso miesto koncepcijai.
– Be abejo. Meras, savivaldybės administracija daugiau žiūri ūkinius dalykus, o architektūra reikalauja tam tikro išsilavinimo bei gilesnio tos srities išmanymo. Todėl labai gerai, kai miestas turi vyriausiąjį architektą, kuris tuo nuoširdžiai domisi ir tuo gyvena. Iš tiesų Telšiai tvarkosi ypač gerai, nes žmogus, kuris daugelį metų ten dirbo vyriausiuoju architektu, tiesiog degė miesto ateitimi, turėjo bendrą viziją, dėl to ir rezultatas toks geras. Didmiesčiai dar gali skirtingose vietose neturėti sąryšio, o mažesniuose miesteliuose padarius stambią architektūrinę klaidą, ją ištaisyti labai sudėtinga. Žiūrėjimas į ateitį ir atsakingas miesto strategijos valdymas – ypač svarbu.
– Šių metų Nacionalinės premijos laureatas Saulius Tomas Kondrotas sakė, kad jam šis įvertinimas nėra labai reikšmingas, nes rašytojas gyvena JAV ir apskritai šiuo metu kūryba neužsiima. Ką šis įvertinimas reiškia Jums, architektui? Tikriausiai tokie apdovanojimai praplečia ir galimybių ribas?
– Kiekvienam kuriančiam žmogui įvertinimas yra atsakas į tai, ką jis daro. Ir man tai svarbu, nes taip supranti, kad pastangos, kurias įdėjai į savo darbą, buvo nukreiptos teisinga linkme. Apdovanojimai parodo, kaip aplinkiniai žmonės vertina tavo darbą. Nacionalinė premija yra ypatingas apdovanojimas ir didelė garbė. Ir, žinoma, didelė atsakomybė, išbandymas, nes dabar į tavo būsimus darbus kiekvienas žiūrės per didinamąjį stiklą. Ar tai atvers didesnes galimybes – sunku pasakyti, nes architektas yra labai priklausomas nuo užsakovo, be jo neatsiranda nei projektų, nei pastatų. Tad svarbu ir tai, ką apie visas tas premijas galvoja užsakovai. O gal jie sakys: šitas apdovanotas, su juo nesusikalbėsime, geriau jau einame pas kitą architektą ( juokiasi ). Žinote, lazda turi du galus. Čia, žinoma, juokauju. O grįžtant prie projektų mažesniuose miestuose – gaila, bet daug užsakovų nekelia sau labai aukštų kriterijų ir reikalavimų pastato architektūrai. Jie geriau renkasi mažiau žinomus architektus, kurie galėtų padaryti paprasčiau ir neturėtų kažkokių didelių meninių ambicijų. Vis dėlto manau, kad kiekvienas daugiau patyręs žmogus ir, juo labiau, gavęs daug apdovanojimų supranta profesijos esmę. Esu tikras, kad intelektualinis darbas bei pasiekti rezultatai architektūroje yra svarbiausia, ir kuo toliau, tuo labiau tai bus vertinama.
• Architektas Gintaras Balčytis apdovanotas:
- Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklu (2013 m.),
- Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku (2017 m.),
- Vyriausybės kultūros ir meno premija (2018 m.),
- Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2020 m.).
• Vilkaviškio autobusų stotis pripažinta vienu iš penkių iškiliausių 2019–2020 m. Lietuvos architektūros kūrinių konkurse „Žvilgsnis į save“ ir nominuota prestižinei 2021 m. Mies van der Rohe premijai.
Galerija: Stotis
Publikuota: 2021-03-01 08:34:38
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Automobilių taršos tikrintojai pasiekė ir Vilkaviškį * Dronus perpratęs senjoras siužetais džiugina žmones
* „Korio“ grupės narių tikslas – sau ir kitiems padėti gyventi blaiviai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|