|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Vytauto Didžiojo karo muziejus jau šimtą metų yra nepriklausomos Lietuvos simbolis, visuomenės traukos centras.
Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune mini 100 metų jubiliejų. Nors ši solidi data glaudžiai susijusi su Vasario 16-ąja, dėl epidemiologinės situacijos pagrindinė šventė nukeliama į rudenį. Šimtmečio proga į keletą Lietuvos regionų išvažiuos edukacinis projektas „100 kariuomenės pėdsakų“.
Muziejų kūrė visa kariuomenė
Šimtametė Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorija prasidėjo tuomet, kai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą ir lapkričio 23 d. įsakymu pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę, jos vadovybė, suprasdama karo istorijos ir kiekvieno karininko bei kareivio nuopelnų Tėvynei įamžinimo svarbą, nusprendė laikinojoje sostinėje – Kaune įsteigti Karo muziejų.
Vis dėlto besitęsiančios kovos dėl Nepriklausomybės sustabdė muziejaus kūrimo procesą, kuris pratęstas tik joms pasibaigus.
Atnaujinus darbus generolas Vladas Nagevičius vos per keturias savaites seną, caro karių reikmėms naudotą jojyklą ir koplyčią pavertė Lietuvos kovų istoriją įamžinančia erdve. Ir jau 1921 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Jį pašventino kunigas Jonas Mačiulis-Maironis.
1922 m. buvo išleistas įsakymas kariuomenei, kuriame paskelbta, kad Karo muziejaus kūrimas – bendras visos kariuomenės reikalas ir rūpestis. Buvo nurodyta kariuomenės dalių atstovams atvykti į Karo muziejų ir aptarti tolesnį bendradarbiavimą renkant eksponatus Nepriklausomybės kovų ir kariuomenės istorijos tematika, pulkų komisijos įpareigotos sustiprinti darbą šioje srityje.
Ypač susirūpinta ginklų istorijos medžiagos rinkimu. Įsakyme numatyta į muziejų vežti vadų ir pasižymėjusių karių paveikslus ir fotografijas, piešinius, raštus, įsakymus, charakterizuojančius dalies įsikūrimą, plėtimąsi, komplektaciją, kiek tai leidžia karo paslaptis, apdovanojimus, pasižymėjimus, oficialias iškilmes. Krašto apsaugos ministras kreipėsi ir į visus Lietuvos karius, kad šie rinktų senosios istorijos liekanas ten, kur jie gyvena ir kur tarnauja.
Išskirtinis dėmesys buvo kreipiamas į knygnešių veiklą, Lietuvos okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais, atskleidžiant Lietuvos sunaikinimo mastus ir surenkant okupantų valdininkų nuotraukas, uniformas, ginklus, nes šios medžiagos galėjo nelikti. Įsakymą pasirašė krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus, Karo mokslo skyriaus viršininkas generolas Leonas Radus-Zenkavičius ir Karo muziejaus organizatorius generolas V. Nagevičius.
Sovietmečiu liudijo nepriklausomą Lietuvą
Muziejus veikti pradėjo dar XIX a. pabaigoje statytame mediniame pastate. Šis buvo itin blogos būklės, daugėjant eksponatų nebeatitiko keliamų reikalavimų. Naujųjų muziejaus rūmų statyba buvo pradėta 1930-aisiais – jubiliejiniais Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto metais. 1936 m. vasario 16 d. muziejus iškilmingai perkeltas į naujuosius rūmus. Atidaryme dalyvavo Prezidentas Antanas Smetona, Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis, arkivyskupas Juozapas Skvireckas, kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis ir kiti garbūs svečiai. Įkurtuvių proga Laisvės ir Žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklai, Laisvės varpas buvo apšviesti tūkstančiais lempučių.
Būtent šiame architektūros paveldo pastate, suprojektuotame architektų Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Krikščiukaičio, Vytauto Didžiojo karo muziejus įsikūręs ir šiandien.
Įdomi ne tik muziejaus istorija, bet ypatingas ir jo kiemelis. Vieni žymiausių – Vytauto Didžiojo karo muziejaus įėjimą saugantys liūtai, į Kauną atkeliavę iš Astravo dvaro. Jie, užsakius grafui Jonui Tiškevičiui, iš ketaus išlieti Sankt Peterburge XIX a. viduryje. Pastačius naują Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatą grafo Tiškevičiaus sūnus Jonas Tiškevičius padovanojo liūtus muziejui.
Vytauto Didžiojo muziejaus istorijoje svarbus ir pirmosios bei antrosios sovietinių bei nacistinės okupacijų laikotarpis. Muziejus buvo priverstas sunaikinti okupacinių režimų ideologijai ir propagandai neparankius eksponatus, istorinius paminklus. Okupacijų metais keitėsi ir muziejaus pavadinimas: 1940–1941 m. ir 1944–1956 m. muziejus vadintas Kariškai-istoriniu, 1956–1990 m. – Kauno valstybiniu istorijos muziejumi, tik nacių okupacijos metais buvo išsaugotas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas.
Nepaisant antrosios sovietinės okupacijos metais tęsiamo istorinių relikvijų naikinimo ir ideologinės propagandos, visuomenės akyse muziejus išliko nepriklausomos Lietuvos simboliu. 1988 m., prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, visuomenės pastangomis buvo atkurtas muziejaus sodelis, darbuotojai išardė ideologizuotas, propagandines ekspozicijas ir pakeitė jas liudijančiomis lietuvių tautos ir kariuomenės tragediją Antrojo pasaulinio karo metais bei sovietinės okupacijos realybę.
1990 m. sausio 30 d. įstaigai sugrąžintas senasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas, o nuo 2006 m. sausio 1 d. muziejus grįžo pas savo steigėją ir vėl tapo pavaldus Krašto apsaugos ministerijai.
„Lietuvos kariuomenės istorijos išsaugojimas, istorinės atminties formavimas puoselėja dabarties ir ateities visuomenės patriotiškumą bei pilietiškumą. Šis muziejus ne tik prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės atkūrimo, bet, išgyvenęs visus okupacijų metus, sugebėjo tapti vėl stipriu patriotiškumo simboliu ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje“, – sveikindamas muziejaus darbuotojus 100-mečio jubiliejaus proga sakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Saugoti, kaupti, tyrinėti
Vytauto Didžiojo karo muziejus dabar – inovatyvi, atvira, kartu su naujausiomis technologijomis ir interaktyviomis reklamos priemonėmis į priekį žengianti institucija.
Muziejus rengia unikalias edukacines programas, kuria šiuolaikiškas kilnojamas ir stacionarias parodas, taiko naujausius virtualių parodų kūrimo metodus. Jame taip pat organizuojami skirtingoms auditorijoms pritaikyti renginiai, bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomene pildomi muziejaus fondai.
Muziejaus jubiliejus bus minimas visus šiuos metus. Nors pagrindinė šventė dėl karantino vasario 16 d. neįvyks, ją planuojama organizuoti rudenį. Minint šimtmetį bus akcentuojama pamatinė muziejaus veiklos sritis – saugoti, kaupti, tyrinėti.
Menininkės Jolitos Vaitkutės paroda „Pradžios taškas“ ne visai tradiciniu būdu papasakos Karo muziejaus pradžią, atskleis muziejaus kūrimosi idėją. Rudenį visus besidominčius restauravimu muziejus kvies į atvirų durų dieną restauravimo dirbtuvėse.
Kadangi muziejus nebėra keturiomis sienomis apribota vieta, prieš kelerius metus pradėtas sėkmingas edukacinis projektas „100 kariuomenės pėdsakų“ išvažiuos į keletą Lietuvos regionų, o vos tik pasibaigus karantinui lankytojai bus kviečiami į įvairiausio pobūdžio renginius. Didžiausias turtas ir pasididžiavimas – unikalios muziejinės vertybės pasirodys kataloge „100 metų – 100 eksponatų“, o mėgstantys įdomiausius faktus muziejaus interneto svetainėje www.vdkaromuziejus.lt galės sekti rubrikas „Dabartis praeityje“ ir „100 eksponatų istorijos“.
„Santakos“ inf.
Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune mini 100 metų jubiliejų. Nors ši solidi data glaudžiai susijusi su Vasario 16-ąja, dėl epidemiologinės situacijos pagrindinė šventė nukeliama į rudenį. Šimtmečio proga į keletą Lietuvos regionų išvažiuos edukacinis projektas „100 kariuomenės pėdsakų“. |
Šimtametė Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorija prasidėjo tuomet, kai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą ir lapkričio 23 d. įsakymu pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę, jos vadovybė, suprasdama karo istorijos ir kiekvieno karininko bei kareivio nuopelnų Tėvynei įamžinimo svarbą, nusprendė laikinojoje sostinėje – Kaune įsteigti Karo muziejų.
Vis dėlto besitęsiančios kovos dėl Nepriklausomybės sustabdė muziejaus kūrimo procesą, kuris pratęstas tik joms pasibaigus.
Atnaujinus darbus generolas Vladas Nagevičius vos per keturias savaites seną, caro karių reikmėms naudotą jojyklą ir koplyčią pavertė Lietuvos kovų istoriją įamžinančia erdve. Ir jau 1921 m. vasario 16 d. Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo iškilmingai atidarytas. Jį pašventino kunigas Jonas Mačiulis-Maironis.
1922 m. buvo išleistas įsakymas kariuomenei, kuriame paskelbta, kad Karo muziejaus kūrimas – bendras visos kariuomenės reikalas ir rūpestis. Buvo nurodyta kariuomenės dalių atstovams atvykti į Karo muziejų ir aptarti tolesnį bendradarbiavimą renkant eksponatus Nepriklausomybės kovų ir kariuomenės istorijos tematika, pulkų komisijos įpareigotos sustiprinti darbą šioje srityje.
Ypač susirūpinta ginklų istorijos medžiagos rinkimu. Įsakyme numatyta į muziejų vežti vadų ir pasižymėjusių karių paveikslus ir fotografijas, piešinius, raštus, įsakymus, charakterizuojančius dalies įsikūrimą, plėtimąsi, komplektaciją, kiek tai leidžia karo paslaptis, apdovanojimus, pasižymėjimus, oficialias iškilmes. Krašto apsaugos ministras kreipėsi ir į visus Lietuvos karius, kad šie rinktų senosios istorijos liekanas ten, kur jie gyvena ir kur tarnauja.
Išskirtinis dėmesys buvo kreipiamas į knygnešių veiklą, Lietuvos okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais, atskleidžiant Lietuvos sunaikinimo mastus ir surenkant okupantų valdininkų nuotraukas, uniformas, ginklus, nes šios medžiagos galėjo nelikti. Įsakymą pasirašė krašto apsaugos ministras prof. Jonas Šimkus, Karo mokslo skyriaus viršininkas generolas Leonas Radus-Zenkavičius ir Karo muziejaus organizatorius generolas V. Nagevičius.
Muziejus veikti pradėjo dar XIX a. pabaigoje statytame mediniame pastate. Šis buvo itin blogos būklės, daugėjant eksponatų nebeatitiko keliamų reikalavimų. Naujųjų muziejaus rūmų statyba buvo pradėta 1930-aisiais – jubiliejiniais Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto metais. 1936 m. vasario 16 d. muziejus iškilmingai perkeltas į naujuosius rūmus. Atidaryme dalyvavo Prezidentas Antanas Smetona, Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis, arkivyskupas Juozapas Skvireckas, kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis ir kiti garbūs svečiai. Įkurtuvių proga Laisvės ir Žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklai, Laisvės varpas buvo apšviesti tūkstančiais lempučių.
Būtent šiame architektūros paveldo pastate, suprojektuotame architektų Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Krikščiukaičio, Vytauto Didžiojo karo muziejus įsikūręs ir šiandien.
Įdomi ne tik muziejaus istorija, bet ypatingas ir jo kiemelis. Vieni žymiausių – Vytauto Didžiojo karo muziejaus įėjimą saugantys liūtai, į Kauną atkeliavę iš Astravo dvaro. Jie, užsakius grafui Jonui Tiškevičiui, iš ketaus išlieti Sankt Peterburge XIX a. viduryje. Pastačius naują Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatą grafo Tiškevičiaus sūnus Jonas Tiškevičius padovanojo liūtus muziejui.
Vytauto Didžiojo muziejaus istorijoje svarbus ir pirmosios bei antrosios sovietinių bei nacistinės okupacijų laikotarpis. Muziejus buvo priverstas sunaikinti okupacinių režimų ideologijai ir propagandai neparankius eksponatus, istorinius paminklus. Okupacijų metais keitėsi ir muziejaus pavadinimas: 1940–1941 m. ir 1944–1956 m. muziejus vadintas Kariškai-istoriniu, 1956–1990 m. – Kauno valstybiniu istorijos muziejumi, tik nacių okupacijos metais buvo išsaugotas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas.
Nepaisant antrosios sovietinės okupacijos metais tęsiamo istorinių relikvijų naikinimo ir ideologinės propagandos, visuomenės akyse muziejus išliko nepriklausomos Lietuvos simboliu. 1988 m., prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, visuomenės pastangomis buvo atkurtas muziejaus sodelis, darbuotojai išardė ideologizuotas, propagandines ekspozicijas ir pakeitė jas liudijančiomis lietuvių tautos ir kariuomenės tragediją Antrojo pasaulinio karo metais bei sovietinės okupacijos realybę.
1990 m. sausio 30 d. įstaigai sugrąžintas senasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas, o nuo 2006 m. sausio 1 d. muziejus grįžo pas savo steigėją ir vėl tapo pavaldus Krašto apsaugos ministerijai.
„Lietuvos kariuomenės istorijos išsaugojimas, istorinės atminties formavimas puoselėja dabarties ir ateities visuomenės patriotiškumą bei pilietiškumą. Šis muziejus ne tik prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės atkūrimo, bet, išgyvenęs visus okupacijų metus, sugebėjo tapti vėl stipriu patriotiškumo simboliu ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje“, – sveikindamas muziejaus darbuotojus 100-mečio jubiliejaus proga sakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Vytauto Didžiojo karo muziejus dabar – inovatyvi, atvira, kartu su naujausiomis technologijomis ir interaktyviomis reklamos priemonėmis į priekį žengianti institucija.
Muziejus rengia unikalias edukacines programas, kuria šiuolaikiškas kilnojamas ir stacionarias parodas, taiko naujausius virtualių parodų kūrimo metodus. Jame taip pat organizuojami skirtingoms auditorijoms pritaikyti renginiai, bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomene pildomi muziejaus fondai.
Muziejaus jubiliejus bus minimas visus šiuos metus. Nors pagrindinė šventė dėl karantino vasario 16 d. neįvyks, ją planuojama organizuoti rudenį. Minint šimtmetį bus akcentuojama pamatinė muziejaus veiklos sritis – saugoti, kaupti, tyrinėti.
Menininkės Jolitos Vaitkutės paroda „Pradžios taškas“ ne visai tradiciniu būdu papasakos Karo muziejaus pradžią, atskleis muziejaus kūrimosi idėją. Rudenį visus besidominčius restauravimu muziejus kvies į atvirų durų dieną restauravimo dirbtuvėse.
Kadangi muziejus nebėra keturiomis sienomis apribota vieta, prieš kelerius metus pradėtas sėkmingas edukacinis projektas „100 kariuomenės pėdsakų“ išvažiuos į keletą Lietuvos regionų, o vos tik pasibaigus karantinui lankytojai bus kviečiami į įvairiausio pobūdžio renginius. Didžiausias turtas ir pasididžiavimas – unikalios muziejinės vertybės pasirodys kataloge „100 metų – 100 eksponatų“, o mėgstantys įdomiausius faktus muziejaus interneto svetainėje www.vdkaromuziejus.lt galės sekti rubrikas „Dabartis praeityje“ ir „100 eksponatų istorijos“.
„Santakos“ inf.
Publikuota: 2021-02-23 09:12:54
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|