„Santaka“ / Žemės ūkis tėvui su sūnumi tapo gyvenimo būdu / Žemės ūkis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Kuosėnų kaime (Bartninkų sen.) parduoda mėsines kiaules. Tel. 8 652 88 528.
Galioja iki: 2021-10-22 13:30:12

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-10-28 08:08:46



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Žemės ūkis

Dalinkitės:  


Nors dabar gili žiema, Vido (kairėje) bei Sauliaus Pavelčikų technika jau paruošta pavasario darbų sezonui.

Autoriaus nuotr.


Žemės ūkis tėvui su sūnumi tapo gyvenimo būdu

Andrius GRYGELAITIS


Akivaizdu, kad Čyčkuose gyvenantys Vidas ir Saulius Pavelčikai – labai artimi. Tėvą su sūnumi sieja ne tik bendri pomėgiai, bet ir meilė žemės ūkiui.

Trūko ryžto

Oficialiai ūkininkauti V. Pavelčikas pradėjo 2003 m., o sūnus prie jo prisijungė tik kiek anksčiau nei prieš penkerius metus. Vis dėlto Saulius nuo mažens sukasi žemės ūkyje, tad patirties šiame sektoriuje jam nė kiek netrūksta. Jaunas vyras iki šiol su šypsena prisimena laikus, kai dar būdamas vaikas per javapjūtę beveik neišlipdavo iš tėčio vairuojamo javų kūlimo kombaino.

Pats Vidas pasakojo, kad kombainu kasmet grūdus kulia nuo tada, kai jam buvo 25 metai. Iki tol vyras keletą metų pagal specialybę dirbo tekintoju buvusioje Kalvarijos plytinėje, o po to persikėlė į Čyčkų kaimą (Šeimenos sen.). Čia jis įsidarbino vietiniame kolūkyje, vėliau – žemės ūkio bendrovėje, kol galiausiai pradėjo ūkininkauti savarankiškai.

Beveik prieš 20 metų įregistravęs asmeninį ūkį V. Pavelčikas valdė apie 30 ha žemės. Tuo metu pagrindinis jo darbo įrankis buvo senas vikšrinis traktorius T-74. Ūkininkas iki šiol puikiai pamena, kaip nelengva buvo „prisijaukinti“ šią techniką. Ji neretai gesdavo, o kartą šlapioje dirvoje užklimpusį traktorių net teko palikti laukuose. Vėliau jį pakeitė naujesnio modelio vikšrinė žemės ūkio priemonė, o maždaug prieš 15 metų žemdirbys įsigijo „Belorus“ markės traktorių. Vyras juokėsi, kad tuomet šis pirkinys prilygo stebuklui.


„Iš pradžių stengiausi plėsti žemes aplink namus. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, tuomet labai trūko ryžto bei drąsos. Aišku, žemės kaina ir tada atrodė pakankamai didelė, tačiau iš tikrųjų jos buvo galima įsigyti už gana mažus pinigus“, – pasakojo V. Pavelčikas.

Seniai reikėjo

Šiandien Vidas su Sauliumi kartu valdo apie 260 ha žemės. Vyrai joje augina žieminius rapsus, kviečius bei miežius, šiek tiek plotų pasilieka vasariniams javams. Šalyje vis mažėjant miežių augintojų, Pavelčikai nežada atsisakyti šios kultūros.

„Žieminiai miežiai subręsta gana anksti. Smagu anksčiau išvažiuoti į laukus, išbandyti techniką prieš didžiąją javapjūtę. Be to, miežiai – geras priešsėlis rapsams. Tos dirvos, kuriose sėjame šiuos javus, yra labai jiems tinkamos. Miežius auginame dar tik keletą metų, tačiau esame labai patenkinti jų derliumi“, – teigė V. Pavelčikas.

Vyras pasakojo, jog dirbamas žemes plėtė palaipsniui. Jo ir sūnaus valdose yra ir tokių plotų, kurie „sulipdyti“ iš daugybės smulkių, vos kelių ar keliolikos arų sklypų. Daugiausiai, anot V. Pavelčiko, valdos išsiplėtė tais laikais, kai žmonės masiškai ėmė atsisakinėti vadinamųjų trihektarių. Dabar ūkininkai jau beveik nedidina plotų, nes parduodamos žemės aplink Čyčkus nelikę. O jei kas ir ryžtasi atsisakyti savo nuosavybės, pretendentų į ją netrūksta.


Vidui ir Sauliui visiškai užtenka ne tik žemės, bet ir turimos technikos. Iki šiol ūkininkams reikėjo tik naujo javų kūlimo kombaino, bet jau netrukus ir jis turėtų atkeliauti į žemdirbių namus.

„Iki šiol javus kuldavome dviem senais kombainais, kurie nuolat gesdavo. Būdavo apmaudu, kai sezono metu danguje šviečia saulė, kiti ūkininkai nuo ryto pluša laukuose, o mes esame priversti remontuoti techniką. Juk daug smagiau atsikelti, išgerti puodelį kavos ir nesukant galvos išvažiuoti į laukus. Tikiuosi, jog šiemet jau galėsime sau tą leisti“, – vylėsi S. Pavelčikas.

Geriausi metai

Pastaraisiais metais žemdirbiams netrūko iššūkių. Jų pasėliams kenkė šalnos, liūtys, sausros. Šios gamtos stichijos neaplenkė ir Pavelčikų laukų. Vis dėlto pastarieji dveji metai ūkininkams buvo visai neblogi. Praėjusių metų sezoną Čyčkų kaimo gyventojai apskritai įvardijo rekordiniu. Pernai iš hektaro žemdirbiai vidutiniškai prikūlė 4, 8–5 tonas rapsų bei 8, 5–9 tonas kviečių. Pasitaikė laukų, kuriuose iš hektaro biro ir po 10 tonų kviečių.

Tokie rezultatai pasiekti nepaisant to, kad vasarą maždaug pusę javų plotų išguldė liūtys. Jei ne ši gamtos „išdaiga“, derlius greičiausiai būtų dar geresnis. Būtent dėl išgulusių javų vėlavo ir javapjūtės pabaiga, ir žieminių rapsų sėja. Pavelčikai paskutinius rapsų plotus užsėjo tik rugsėjo 9 d., nors įprastai rekomenduojama tą padaryti iki rugpjūčio 25 d.


„Kai pradėjau sėti, kaimyno rapsai jau buvo sudygę ir kartą nupurkšti“, – prisiminė Saulius.

Žemdirbiai baiminosi, kad vėlyva sėja gali turėti neigiamų padarinių, tačiau rapsai sudygo kuo puikiausiai.

Prie gero praėjusio sezono derliaus neabejotinai prisidėjo ir pakeistas pasėlių tręšimo būdas. Ūkininkai atsisakė įprastų amonio sulfatų ir salietros mišinių, o pavasarį ir rudenį laukus tręšė kompleksinėmis trąšomis.

Išbando naujoves

Pašnekovai džiaugėsi, kad ūkininkavimas bėgant metams tampa vis lengvesnis. Pernai Pavelčikai įsigijo diskinį skutiką ir tik juo išdirbę dirvą pasėjo javus bei rapsus. Vyrai vylėsi, jog bearimė žemdirbystė jiems atneš ne blogesnius rezultatus nei įprastas žemės dirbimas.

Čyčkų kaimo gyventojai nevengia investuoti į naujas žemės ūkio technologijas. Nors tai kainuoja nemažus pinigus, tačiau, anot jų, ilgainiui tikrai atsiperka ir padeda sutaupyti. Jau seniai ūkininkai naudoja modernią trąšų barstyklę, kuri trąšas po dirvą paskleidžia itin tiksliai, o pernai įsigijo ir automatinę traktoriaus vairavimo sistemą.

„Ši sistema – nuostabus išradimas. Tereikia kompiuterio ekrane nustatyti tam tikras koordinates ir traktorius pats dirba žemę. Belieka tik lauko gale jį apsukti. Tai padeda sutaupyti ir laiko, ir kuro sąnaudų“, – sakė S. Pavelčikas.

Jis juokavo, kad perėjęs prie modernesnės technikos vėl dirbti su sena jau nenorėtų.

Dėl pomėgių kenčia darbas

Abu vyrai tikino, kad ūkininkavimas jiems jau yra tapęs gyvenimo būdu. Tėtis su sūnumi dirbti žemę ar krapštytis prie technikos gali kone iki paryčių. Tai jų nė kiek nevargina.

„Neneigsiu, būna sunkių akimirkų. Anksčiau teko ir gyvulius auginti, ir ne vienus metus turguje pardavinėti skerdieną. Dabar jau šiek tiek lengviau. Bet iššūkių vis tiek netrūksta. Mes javus galime laiku pasėti, nupurkšti, patręšti, bet palaistyti laukų patys niekaip nesugebame. Kovoje su gamta esame bejėgiai“, – apgailestavo V. Pavelčikas.

Nepaisant visko, jis niekada nesigailėjo dėl savo pasirinkimo dirbti žemės ūkyje. Vyras džiaugėsi, kad prie jo prisijungė ir sūnus Saulius. Vyrai neslėpė, jog kartais tenka ir pasiginčyti prieš priimant kokį nors sprendimą, tačiau galiausiai vis tiek pavyksta rasti kompromisą.

Be darbo ūkyje, Pavelčikai turi ir daugiau bendrų pomėgių. Abu jie mėgsta žvejybą bei grybavimą. Pašnekovai juokėsi, kad kartais žvejyba juos taip įtraukia, kad dėl to kenčia ūkio darbai. Dažniausiai ūkininkai žvejoja prie namų esančioje kūdroje, tačiau neretai su meškerėmis išsiruošia prie Paežerių ežero ar Šešupės.


Ūkininkams taip pat nesvetimas ir sportas. Saulius – nuolatinis rajone vykstančių krepšinio bei tinklinio varžybų dalyvis, turi sukaupęs gausią apdovanojimų kolekciją. Vidui aktyvus poilsis taip pat prie širdies. Jis mėgsta keliauti, pažinti dar neatrastas vietas. Abu vyrai per karantiną atrado dar vieną bendrą aistrą – jie dabar gana dažnai tarpusavyje varžosi prie smiginio lentos.



Galerija: Ūkis




Publikuota: 2021-02-12 11:24:55

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Šilumos tiekėjai žada gerokai brangesnį sezoną
* Į „Aukso vainiką“ pretenduos vilkaviškietės audėjos prijuostės
* Dviračių tako idėja toliau kursto aistras
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar trečiąsyk skiepysitės nuo COVID-19?
Jau pasiskiepijau.
Žinoma.
Dar svarstau.
Trečiąkart jau nesiskiepysiu.
Esu prieš skiepus nuo COVID-19.



Kalbos patarimai

Ar gerai „vartoti vietiškai“?
Prieveiksmio vietiškai daryba taisyklinga: jis padarytas iš būdvardžio vietiškas, -a, kurio reikšmė apibrėžiama taip: „susijęs su vieta, būdingas kuriai nors vietai“. Taigi pasakymas „Vaistą vartoti vietiškai“ yra taisyklingas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas