|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Švietimas
|
|
|
Gėlių netrūksta nei Vasaičių namuose, nei darbo aplinkoje.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Įprastai pedagogų Zigmo ir Janinos Vasaičių vedamų pamokų mokiniai laukia su nekantrumu. Jos būna įdomios ir išskirtinės. Biologų pora vaikams stengiasi suteikti ne tik žinių, bet ir nori, kad šie pamokose jaustųsi komfortabiliai.
Netrūksta gėlių
Vištytyje gyvenančių Zigmo ir Janinos namuose gausu gėlių. Jos – didžioji Z. Vasaičio aistra. Vyras gali valandų valandas praleisti skabydamas nužydėjusius žiedus bei lapus, purendamas aplink augalus esančią žemę. Įdomu tai, kad jo sutuoktinei prireikė nemažai laiko, kol ir ji pamilo gėles. Iš Elektrėnų kilusi J. Vasaitienė pasakojo, kad vaikystę praleido „ant asfalto“, todėl gėles pradėjo mėgti tik tada, kai vyras ėmė jas dovanoti. Pats Z. Vasaitis meilę augalams perėmė iš savo mamos.
„Mama apie gėles viską išmano. Jei man šioje srityje kyla kokių nors klausimų, visada skambinu jai. Net ir dabar kasmet per Motinos dieną jai dovanoju kokią nors gėlę, kurios ji dar neturi. Atrasti tokią būna gana sunku“, – šypsojosi Z. Vasaitis.
Aistrą žydintiems augalams jis perkėlė ir į savo vadovaujamas ugdymo įstaigas. Beveik tris dešimtmečius vyras dirbo Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriumi, o nuo praėjusių metų rudens vadovauja Vilkaviškio suaugusiųjų ir jaunimo mokyklai. Vištyčio ugdymo įstaigoje gėlių niekada netrūko, o dabar jomis papuošti Z. Vasaitis ketina ir naująją savo darbovietę. Jis teigė, kad žydintys augalai aplinkai suteikia jaukumo, padeda nuimti įtampą.
Galvojo, kad laikinai
Z. ir J. Vasaičiai šeimą sukūrė dar studijų metais. Būtent todėl po jų pora ieškojo darbovietės, kurioje galėtų dirbti kartu. Taip jie 1986 m. atsidūrė Vištytyje. Z. Vasaitis buvo paskirtas dirbti šio miestelio ugdymo įstaigoje, o jo žmona – netoliese buvusioje Kaupiškio pagrindinėje mokykloje.
Pora pasakojo, kad darbo pradžia nebuvo lengva. Mokiniai ne visada klausė jaunų specialistų, prireikė laiko, kol pastarieji užsitarnavo vaikų pagarbą.
Tuometinės situacijos nelengvino ir gyvenamoji vieta. Vasaičiams buvo skirtas būstas, esantis vieno namo palėpėje. Viduje nebuvo nei vandens, nei tualeto, o sienose ir lubose žiojėjo piršto dydžio skylės. Mažamečius vaikus auginančiai šeimai tai buvo didelis iššūkis, ypač šaltuoju metų laikotarpiu. Z. Vasaitis pasakojo tuomet net eidavęs praustis į mokyklą, kurioje būdavo karšto vandens. Taip pedagogams teko vargti trejus metus. Vėliau jiems buvo skirtos naujos gyvenamosios patalpos – prie pat mokyklos.
„Kaip tik tuo metu pas mus svečiavosi Kaune gyvenantis giminaitis ir pasiūlė atvykti mokytojauti į laikinąją sostinę. Iki tol mes galvojome, jog Vištytyje pagal paskyrimą išdirbsime trejus metus ir keliausime kur nors kitur. Vis dėlto kai gavome naują butą, nesinorėjo niekur iš čia keltis. Tada buvome be galo laimingi ir bijojome, kad kitur nebus taip gerai, kaip čia“, – prisiminė J. Vasaitienė.
Išskirtinės pamokos
Nors abu Vasaičiai geriausiai žinomi kaip biologijos mokytojai, tačiau jiems yra tekę mokyti ir kitų disciplinų. Zigmas yra dirbęs chemijos ir kūno kultūros mokytoju, o Janina vaikus mokė šokių, muzikos ir dailės paslapčių. Šiuo metu abu pedagogai dirba skirtingose ugdymo įstaigose: J. Vasaitienė mokytojauja Vištytyje, Gražiškiuose ir Bartninkuose, o Z. Vasaitis, be direktoriaus darbo Vilkaviškio suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje, biologijos pamokas veda Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje. Pats vyras atviravo, jog mokytojo darbas jam yra daug mielesnis nei vadovo.
Abu pašnekovai yra tikri savo sričių profesionalai. Jų pamokos – įdomios, netradicinės. Z. Vasaitis teigė niekada nemėgęs monotonijos, todėl visuomet stengiasi mąstyti nestandartiškai. Pavyzdžiui, kartą prieš pamoką, per kurią buvo gvildenama ekologijos tema, jis klasėje primėtė šiukšlių. Atėję mokiniai kiek nustebo, tačiau nepasimetė. Jie žinojo, kad iš savo mokytojo gali tikėtis panašių sprendimų. Ieškodamas alternatyvių metodų Z. Vasaitis dažnai per pamokas nevengia su mokiniais piešti ar rašyti norimą informaciją ant grindų, langų ar sienų. Aišku, tai ne itin patinka valytojoms, bet vaikams tokios pamokos ilgai išlieka atmintyje.
Panašiai elgiasi ir J. Vasaitienė. Ji neslėpė, kad įkvėpimo semiasi ir iš savo sutuoktinio. Manau, kad laisvė geriausiai atskleidžia mokinių gabumus.
„Stengiuosi, kad mano pamokose neliktų jokios įtampos. Net ir neparuošę namų darbų vaikai žino, kad gali man tai pasakyti ir nebus baudžiami. Aišku, negalima tuo piktnaudžiauti. Manau, kad laisvė geriausiai atskleidžia mokinių gabumus. Puikiai pamenu vieną dailės pamoką. Tuomet skambant muzikai piešėme žmogaus nuotaiką. Prieš pamoką liepiau vaikams nusipirkti ledų, o aš jiems išviriau kavos. Jei kas tuomet būtų užėjęs į pamoką, greičiausiai man būtų turėjęs nemažai pastabų. Bet vaikai jautėsi puikiai! Jie visiškai atsipalaidavo, o jų piešiniai buvo nepakartojami“, – šypsojosi pedagogė.
Miglota ateitis
Z. Vasaitis Vištyčio ugdymo įstaigai vadovavo 28 metus, o iš viso joje dirbo beveik 34 metus. Jam buvo labai skaudu po reorganizacijos (mokykla tapo Gražiškių gimnazijos skyriumi) atsisveikinti su pirmąja darboviete, tačiau vadovas puikiai suprato, kad kitos išeities nėra. Nors buvęs direktorius su šia mokykla jau neturi nieko bendro, jis vis tiek kone kas savaitę į ją užsuka, domisi, kaip sekasi čia likusiems mokiniams bei mokytojams. Šiuo metu Vištytyje mokosi apie 40 vaikų, tačiau realu, kad šie mokslo metai įstaigai bus paskutiniai.
Zigmas Vasaitis su nostalgija prisiminė laikus, kai mokykloje mokėsi daugiau nei 300 vaikų. Vos jam pradėjus dirbti į įstaigą važinėdavo nemažai Kaliningrado srityje gyvenusių lietuvių atžalų. Labiausiai mokinių skaičius ėmė mažėti šio tūkstantmečio pradžioje, kuomet prasidėjo didžioji tautiečių emigracija į užsienio šalis. Tuomet tuštėti ėmė ir pats Vištytis. Anot pašnekovų, šiuo metu miestelyje jaunų žmonių beveik nelikę, o mokyklos situaciją apsunkina ir tai, kad ji yra gana nepatogioje vietoje. Kadangi Vištytis yra įsikūręs pasienyje, o iš vienos pusės jį supa ežeras, nėra aplinkinių teritorijų, iš kurių į mokyklą galėtų sugužėti vaikai.
„Šiai mokyklai atidavėme viską, ką galėjome, todėl dabar labai liūdna, kai matome, jog įstaiga neturi ateities. Pats audituodamas kitas šalies mokyklas parsivežiau nemažai idėjų, kurias čia pritaikydavau. Mes rengėme daug atvirų pamokų, mokytojai nebijojo tarpusavyje dalytis patirtimis bei idėjomis. Vaikai taip pat bet kokiais klausimais drąsiai kreipdavosi į mokytojus. Pas mus pritapdavo net tie, kuriems kitur sekdavosi sunkiau. Per beveik tris dešimtmečius mano kabinete dėl nederamo elgesio yra apsilankę vos keli mokiniai“, – pasakojo Z. Vasaitis.
Jis džiaugėsi ir savo ugdytinių pasiekimais. Tarp jo mokinių yra ir gavusių šimtukus iš valstybinio biologijos egzamino, ir respublikinių biologijos olimpiados prizininkų.
Elgtųsi taip pat
Priešingai nei jos vyras, Janina Vasaitienė ilgai pamokas vedė tik jaunesnių klasių mokiniams. Tik prieš penkerius metus pradėjusi dirbti Gražiškių gimnazijoje ji gavo teisę mokyti vienuoliktokus bei dvyliktokus. Pedagogė prisipažino, kad tai buvo nemenkas iššūkis. Ji paprašė sutuoktinio pagalbos, stebėjo jo vedamas pamokas vyresnių klasių mokiniams.
„Esu labai laiminga, kad mano vyras taip pat yra biologijos mokytojas. Mes galime padėti vienas kitam, motyvuoti, pastumti į priekį, kai matome, jog to reikia. Svarbiausia, jog jis supranta mane, o aš – jį“, – teigė J. Vasaitienė.
Jos teigimu, pedagogo kasdienybėje netrūksta sunkių akimirkų, tačiau ji niekada nekeistų savo nueito kelio į jokį kitą. Moteris teigė labai mylinti vaikus, todėl šis darbas jai teikia didelį malonumą.
Tris vaikus užauginę Vasaičiai jau džiaugiasi ir trimis anūkais. Vasaromis šie dažnai svečiuojasi senelių namuose, džiugina juos savo krykštavimu.
Patys pedagogai šiek tiek apgailestauja, kad nė viena iš jų atžalų nepasuko mokytojų keliu, tačiau puikiai supranta jų pasirinkimus.
Poros dukra Indrė trumpai dirbo pavaduojančia matematikos mokytoja Gražiškių gimnazijoje, tačiau vėliau nebetęsė šios veiklos. Tiesa, anot tėvų, ji tikrai turėjo mokytojo pašaukimą.
Įprastai pedagogų Zigmo ir Janinos Vasaičių vedamų pamokų mokiniai laukia su nekantrumu. Jos būna įdomios ir išskirtinės. Biologų pora vaikams stengiasi suteikti ne tik žinių, bet ir nori, kad šie pamokose jaustųsi komfortabiliai. |
Vištytyje gyvenančių Zigmo ir Janinos namuose gausu gėlių. Jos – didžioji Z. Vasaičio aistra. Vyras gali valandų valandas praleisti skabydamas nužydėjusius žiedus bei lapus, purendamas aplink augalus esančią žemę. Įdomu tai, kad jo sutuoktinei prireikė nemažai laiko, kol ir ji pamilo gėles. Iš Elektrėnų kilusi J. Vasaitienė pasakojo, kad vaikystę praleido „ant asfalto“, todėl gėles pradėjo mėgti tik tada, kai vyras ėmė jas dovanoti. Pats Z. Vasaitis meilę augalams perėmė iš savo mamos.
„Mama apie gėles viską išmano. Jei man šioje srityje kyla kokių nors klausimų, visada skambinu jai. Net ir dabar kasmet per Motinos dieną jai dovanoju kokią nors gėlę, kurios ji dar neturi. Atrasti tokią būna gana sunku“, – šypsojosi Z. Vasaitis.
Aistrą žydintiems augalams jis perkėlė ir į savo vadovaujamas ugdymo įstaigas. Beveik tris dešimtmečius vyras dirbo Vištyčio Petro Kriaučiūno mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriumi, o nuo praėjusių metų rudens vadovauja Vilkaviškio suaugusiųjų ir jaunimo mokyklai. Vištyčio ugdymo įstaigoje gėlių niekada netrūko, o dabar jomis papuošti Z. Vasaitis ketina ir naująją savo darbovietę. Jis teigė, kad žydintys augalai aplinkai suteikia jaukumo, padeda nuimti įtampą.
Z. ir J. Vasaičiai šeimą sukūrė dar studijų metais. Būtent todėl po jų pora ieškojo darbovietės, kurioje galėtų dirbti kartu. Taip jie 1986 m. atsidūrė Vištytyje. Z. Vasaitis buvo paskirtas dirbti šio miestelio ugdymo įstaigoje, o jo žmona – netoliese buvusioje Kaupiškio pagrindinėje mokykloje.
Pora pasakojo, kad darbo pradžia nebuvo lengva. Mokiniai ne visada klausė jaunų specialistų, prireikė laiko, kol pastarieji užsitarnavo vaikų pagarbą.
Tuometinės situacijos nelengvino ir gyvenamoji vieta. Vasaičiams buvo skirtas būstas, esantis vieno namo palėpėje. Viduje nebuvo nei vandens, nei tualeto, o sienose ir lubose žiojėjo piršto dydžio skylės. Mažamečius vaikus auginančiai šeimai tai buvo didelis iššūkis, ypač šaltuoju metų laikotarpiu. Z. Vasaitis pasakojo tuomet net eidavęs praustis į mokyklą, kurioje būdavo karšto vandens. Taip pedagogams teko vargti trejus metus. Vėliau jiems buvo skirtos naujos gyvenamosios patalpos – prie pat mokyklos.
„Kaip tik tuo metu pas mus svečiavosi Kaune gyvenantis giminaitis ir pasiūlė atvykti mokytojauti į laikinąją sostinę. Iki tol mes galvojome, jog Vištytyje pagal paskyrimą išdirbsime trejus metus ir keliausime kur nors kitur. Vis dėlto kai gavome naują butą, nesinorėjo niekur iš čia keltis. Tada buvome be galo laimingi ir bijojome, kad kitur nebus taip gerai, kaip čia“, – prisiminė J. Vasaitienė.
Nors abu Vasaičiai geriausiai žinomi kaip biologijos mokytojai, tačiau jiems yra tekę mokyti ir kitų disciplinų. Zigmas yra dirbęs chemijos ir kūno kultūros mokytoju, o Janina vaikus mokė šokių, muzikos ir dailės paslapčių. Šiuo metu abu pedagogai dirba skirtingose ugdymo įstaigose: J. Vasaitienė mokytojauja Vištytyje, Gražiškiuose ir Bartninkuose, o Z. Vasaitis, be direktoriaus darbo Vilkaviškio suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje, biologijos pamokas veda Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje. Pats vyras atviravo, jog mokytojo darbas jam yra daug mielesnis nei vadovo.
Abu pašnekovai yra tikri savo sričių profesionalai. Jų pamokos – įdomios, netradicinės. Z. Vasaitis teigė niekada nemėgęs monotonijos, todėl visuomet stengiasi mąstyti nestandartiškai. Pavyzdžiui, kartą prieš pamoką, per kurią buvo gvildenama ekologijos tema, jis klasėje primėtė šiukšlių. Atėję mokiniai kiek nustebo, tačiau nepasimetė. Jie žinojo, kad iš savo mokytojo gali tikėtis panašių sprendimų. Ieškodamas alternatyvių metodų Z. Vasaitis dažnai per pamokas nevengia su mokiniais piešti ar rašyti norimą informaciją ant grindų, langų ar sienų. Aišku, tai ne itin patinka valytojoms, bet vaikams tokios pamokos ilgai išlieka atmintyje.
Panašiai elgiasi ir J. Vasaitienė. Ji neslėpė, kad įkvėpimo semiasi ir iš savo sutuoktinio.
Manau, kad laisvė geriausiai atskleidžia mokinių gabumus.
„Stengiuosi, kad mano pamokose neliktų jokios įtampos. Net ir neparuošę namų darbų vaikai žino, kad gali man tai pasakyti ir nebus baudžiami. Aišku, negalima tuo piktnaudžiauti. Manau, kad laisvė geriausiai atskleidžia mokinių gabumus. Puikiai pamenu vieną dailės pamoką. Tuomet skambant muzikai piešėme žmogaus nuotaiką. Prieš pamoką liepiau vaikams nusipirkti ledų, o aš jiems išviriau kavos. Jei kas tuomet būtų užėjęs į pamoką, greičiausiai man būtų turėjęs nemažai pastabų. Bet vaikai jautėsi puikiai! Jie visiškai atsipalaidavo, o jų piešiniai buvo nepakartojami“, – šypsojosi pedagogė.
Z. Vasaitis Vištyčio ugdymo įstaigai vadovavo 28 metus, o iš viso joje dirbo beveik 34 metus. Jam buvo labai skaudu po reorganizacijos (mokykla tapo Gražiškių gimnazijos skyriumi) atsisveikinti su pirmąja darboviete, tačiau vadovas puikiai suprato, kad kitos išeities nėra. Nors buvęs direktorius su šia mokykla jau neturi nieko bendro, jis vis tiek kone kas savaitę į ją užsuka, domisi, kaip sekasi čia likusiems mokiniams bei mokytojams. Šiuo metu Vištytyje mokosi apie 40 vaikų, tačiau realu, kad šie mokslo metai įstaigai bus paskutiniai.
Zigmas Vasaitis su nostalgija prisiminė laikus, kai mokykloje mokėsi daugiau nei 300 vaikų. Vos jam pradėjus dirbti į įstaigą važinėdavo nemažai Kaliningrado srityje gyvenusių lietuvių atžalų. Labiausiai mokinių skaičius ėmė mažėti šio tūkstantmečio pradžioje, kuomet prasidėjo didžioji tautiečių emigracija į užsienio šalis. Tuomet tuštėti ėmė ir pats Vištytis. Anot pašnekovų, šiuo metu miestelyje jaunų žmonių beveik nelikę, o mokyklos situaciją apsunkina ir tai, kad ji yra gana nepatogioje vietoje. Kadangi Vištytis yra įsikūręs pasienyje, o iš vienos pusės jį supa ežeras, nėra aplinkinių teritorijų, iš kurių į mokyklą galėtų sugužėti vaikai.
„Šiai mokyklai atidavėme viską, ką galėjome, todėl dabar labai liūdna, kai matome, jog įstaiga neturi ateities. Pats audituodamas kitas šalies mokyklas parsivežiau nemažai idėjų, kurias čia pritaikydavau. Mes rengėme daug atvirų pamokų, mokytojai nebijojo tarpusavyje dalytis patirtimis bei idėjomis. Vaikai taip pat bet kokiais klausimais drąsiai kreipdavosi į mokytojus. Pas mus pritapdavo net tie, kuriems kitur sekdavosi sunkiau. Per beveik tris dešimtmečius mano kabinete dėl nederamo elgesio yra apsilankę vos keli mokiniai“, – pasakojo Z. Vasaitis.
Jis džiaugėsi ir savo ugdytinių pasiekimais. Tarp jo mokinių yra ir gavusių šimtukus iš valstybinio biologijos egzamino, ir respublikinių biologijos olimpiados prizininkų.
Priešingai nei jos vyras, Janina Vasaitienė ilgai pamokas vedė tik jaunesnių klasių mokiniams. Tik prieš penkerius metus pradėjusi dirbti Gražiškių gimnazijoje ji gavo teisę mokyti vienuoliktokus bei dvyliktokus. Pedagogė prisipažino, kad tai buvo nemenkas iššūkis. Ji paprašė sutuoktinio pagalbos, stebėjo jo vedamas pamokas vyresnių klasių mokiniams.
„Esu labai laiminga, kad mano vyras taip pat yra biologijos mokytojas. Mes galime padėti vienas kitam, motyvuoti, pastumti į priekį, kai matome, jog to reikia. Svarbiausia, jog jis supranta mane, o aš – jį“, – teigė J. Vasaitienė.
Jos teigimu, pedagogo kasdienybėje netrūksta sunkių akimirkų, tačiau ji niekada nekeistų savo nueito kelio į jokį kitą. Moteris teigė labai mylinti vaikus, todėl šis darbas jai teikia didelį malonumą.
Tris vaikus užauginę Vasaičiai jau džiaugiasi ir trimis anūkais. Vasaromis šie dažnai svečiuojasi senelių namuose, džiugina juos savo krykštavimu.
Patys pedagogai šiek tiek apgailestauja, kad nė viena iš jų atžalų nepasuko mokytojų keliu, tačiau puikiai supranta jų pasirinkimus.
Poros dukra Indrė trumpai dirbo pavaduojančia matematikos mokytoja Gražiškių gimnazijoje, tačiau vėliau nebetęsė šios veiklos. Tiesa, anot tėvų, ji tikrai turėjo mokytojo pašaukimą.
Publikuota: 2021-02-12 08:10:27
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|