„Santaka“ / Senasis Skapiškis: turtingasis dominikonų vienuolynas / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Senoji Skapiškio varpinė.

Senasis Skapiškis: turtingasis dominikonų vienuolynas


Kupiškio rajone įsikūręs jaukus Skapiškio miestelis. Prieš daugiau nei tris šimtus penkiasdešimt metų čia ošė didžiosios girios, veisėsi šernai, vilkai ir barsukai.

Mituvos ežero pakraštyje stovėjo puikūs dvaro rūmai, šalia – keliolika baudžiauninkų sodybų. Nuskurdinti valstiečiai priklausė rūmų magnatui Skopui. Dvarininko protėviai čia gyveno nuo Vytauto Didžiojo valdymo laikų, turėjo daugybę aplinkinių dvarų ir palivarkų.

Laikui bėgant daugelis šios giminės turtų ištirpo. Paskutinis iš Skopų valdė jau tik Skapiškio dvarą. Šešioliktajame šimtmetyje Skopai pastatė medinę bažnyčią, kuri išsilaikė apie tris šimtus metų. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai ją sulygino su žeme, o jos rąstais išgrindė Skapiškio miestelio vieškelį ir gatves.

Devynioliktojo amžiaus pradžioje Skopas „išparceliavo“ dalį savo turto. Žemės sklypuose apgyvendino pusiau laisvus baudžiauninkus. Už gautas žemes šie kiekvieną savaitę tris dienas dirbdavo dvaro laukuose. Naujai valstiečių pastatytos trobos automatiškai tapdavo Skopo nuosavybe. Tokia buvo pradžia miestelio, kuris prieškaryje vietos tarme buvo vadinamas Skopiškiu.

Aštuonioliktojo amžiaus viduryje Skapiškyje apsigyveno vienuoliai dominikonai. 1819 metais buvo pastatyta gražioji Šv. Hiacinto bažnyčia ir vienuolynas. Puošniųjų statinių savininkas vienuoliams padovanojo dvidešimt valakų žemės ir ežerą, o visas valstiečių nuomotas žemes dominikonai nupirko už dvidešimt tūkstančių sidabrinių rublių. Dievobaimingas Skopas vienuoliams buvo pasiruošęs atiduoti visą parapijos fondą, tačiau tokiai aukai pasipriešino rusų valdžia, ir viską paliko pasauliečio globai.


Skapiškio vienuolynas buvo labai turtingas. Jam priklausė 45 valakai aplinkinės žemės, 62 baudžiauninkų gryčios. Keturi degtinės bravorai ir septyniolika karčiamų. Ironiška, tačiau valstiečių baudžiava dominikonų įtakoje buvo daug sunkesnė, nei buvo pas dvarininką.

Apie sunkų žmonių darbą liudija vienuolyno ekonomijos knygų įrašai: „1816 metais iškulta 1900 pūrų rugių, 1600 pūrų kviečių ir suvežta 360 vežimų šieno. Baudžiauninkai išdirbo 918 vyriškų dienų ir 683 moteriškas. Iš nuomos gauta 800 rublių, o iš bravorų ir karčiamų 4215 rublių pelno. Elgetoms ir beturčiams išdalinta 72 rubliai varinių pinigų, aštuoniolika kepalų duonos ir už 12 rublių kito maisto.“ Religija prisidengę apaštalai nesivaržydami lobo vietinių žmonių sunkiu darbu.

Vienuoliai priversdavo valstiečius dirbti tam, kad jų verslai klestėtų. Iš bravorų kiekviena gryčia turėdavo nupirkti apie dešimt gorčių degtinės per metus. Nepaklusniesiems neleisdavo atlikti išpažinties. Dievobaimingi kumečiai ir jų šeimos stengėsi pirkti jiems brukamą degtinę.

Tarp vienuolyno ir klebono vyko nuolatinė kova už būvį, tvyrojo didžiulė konkurencija. Dominikonai versdavo baudžiauninkus mišias užsakyti tik vienuolyno bažnyčioje. Klebono teritorijos parapijiečius viliodavo savo žema patarnavimų kaina. Klebonas nelikdavo skolingas ir skųsdavo vienuolius vyskupui ar rusų valdžiai. Dominikonai atvykusius caro inspektorius skaniai pavaišindavo, stalai lūždavo nuo maisto ir gėrimų. Rusų valdininkai išvykdavo itin patenkinti ir laimingi.


Šventadieniais prie parapijos bažnyčios stovėdavo vienuolyno bernai ir viliodavo žmones į dominikonų karčiamas. Kelias iš bažnyčios į karčiamas ėjo per parapijos žemes. Todėl griežtasis klebonas įsakė iškasti gilų griovį ir aptverti tvora. Tačiau vienuoliai naktį privertė baudžiauninkus išgriauti šventoriaus tvorą. Tokiu būdu kelias link karčiamų buvo vėl laisvas.

Apie šį įvykį parapijos knygose buvo įrašytas pranešimas: „Naujas šventoriaus mūras išgriautas trijose vietose. Tą nuodėmingą darbą padarė „nepabažni“ vienuoliai su savo bernais, kad patraukti mano parapijonis į savo „pekliškas“ karčiamas.“ Nuolatinės keršto akcijos tarp klebono ir vienuolių vyko keletą dešimtmečių.

1831 m. lenkai ir lietuviai sukilo prieš caro valdžią. Dominikonas buvo didelio vyrų būrio iš Skapiškio miestelio vadas. 1832 m. sukilimą caro valdžia numalšino, o vienuoliai buvo išvyti iš šalies. Rusai vienuolyną pavertė kareivinėmis, čia atkėlė kuopą kareivių. Bažnyčia buvo uždaryta.

Po daugiau nei dvidešimties metų vėl buvo leista naudotis bažnyčia. Katalikai liko patenkinti. Klebonauti buvo skiriamas tik pasaulietis. Vyskupas Motiejus Valančius konsekravo ir pavedė bažnyčią parapijos klebonui.


Prieškariu Skapiškio miestelyje stovėjo 1857 m. pastatytas apgriuvęs mūro paminklas, skirtas M. Valančiaus blaivybės propagavimo misijoms paminėti. Paminklo viršuje iš toli „švietė“ penki įmūryti buteliai degtinės. Tai buvo simbolis, kad skapiškėnai atsižada velnio lašų.

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai bandė tuos butelius išimti, norėdami paragauti rusiškos degtinės. Tačiau nenorėdami sugriauti paminklo jie savo planų atsisakė.

Skapiškyje buvo labai populiarus naminis alus.

Vienu metu miestelyje veikė specialus lietuviškų audinių fabrikas, gaminius eksportuodavo į Ameriką. Vakarais skambėdavo melodingos sodiečių dainos. Buvo branginami senieji papročiai ir tradicijos. Iš lūpų į lūpas buvo perduodamos pasakos ir legendos. Prieškariu Skapiškyje gyveno tūkstantis žmonių. Miestelio krantus skalavo du ežerai. Retkarčiais užsukdavo vienišas turistas, norėdamas pajausti šio mažo, bet jaukaus miestelio romantiką.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2021-02-09 09:44:03

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai