Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Pamaldos Vilkaviškio katedroje 1928 metais.

Praėjusiais metais Vilniuje buvo iškilmingai palaidoti Gedimino kalno papėdėje rasti 1863 metų sukilimo vadų palaikai. Ką apie to laikmečio bandymą išsivaduoti iš rusų priespaudos rašė mokytojas Jurgis Vencius? Kokios nuotaikos vyravo tuo metu Užnemunėje, Vilkaviškyje ir Marijampolėje?

Mokytojas Jurgis Vencius gimė 1855 metais Būdos kaime, Paežerių valsčiuje. Baigė Veiverių mokytojų seminariją ir penkerius metus mokė Paežerių vaikus. Jis buvo labai pamaldi ir drąsi asmenybė, garsėjo kaip daraktorius, kuris paslapčia mokė lietuvių vaikus skaityti. Kalintas Marijampolės kalėjime.

Pateikiu J. Venciaus prisiminimų ištrauką apie devynioliktajame amžiuje vykusį lenkų ir lietuvių sukilimą.

„Sukilimui prieš caro valdžią lenkai pritarė, tačiau Suvalkų krašto lietuviams jis buvo visai svetimas ir nesuprantamas. Tačiau šiam maištui pritarė sulenkėję lietuviai dvarponiai, kunigai, raštininkai, vaitai ir kiti laisvesnės profesijos asmenys. Lenkai visu atsidėjimu gamino ginklus ir tvarstomą medžiagą. Dvarų kalviai ginklus kaldavo tik naktimis. Kiti kaimuose slapta rinko aukas javais. Tačiau buvo tokių, kurie iš tų aukų gerai pralobo ir nusipirko žemes.

Sukilėlių ginklai buvo labai menki. Dažniausiai atlenkti dalgiai, įtvirtinti į rankenas kardai, o šautuvai buvo retenybė. Dažniausiai – prūsiški, su dviem tūtomis. Kartais pasitaikydavo amerikoniškų su keturiomis tūtomis. Taip pat turėjo šiek tiek patrankų. Būdavo išskaptuoja storą rastą ir šaudo akmenimis. Durtuvus atstojo ant ilgų medinių kotų pritvirtinti dalgių galai. Teko matyti apsiginklavusių šakėmis.

Kartą sutartą dieną Vilkaviškyje turėjo būti sukilėlių vėliavų pašventinimas. Pašventinimas tą dieną prasidėjo visame Suvalkų krašte. Kai atėjo eilė šventinti vėliavas, visi Vilkaviškio parapijos kunigai išvažiavo namo. Klebonijoje liko senas, kurčias kunigas. Jis buvo varu priverstas atlaikyti pamaldas. Per jas bažnyčią apsupo kazokai. Kiekvieną žmogų vedė iš bažnyčios ir plakė. Apsidirbę su ponais nuėjo į kleboniją.

Sukilimo pradžioje rusai su sukilėliais elgėsi gana švelniai. Dažniausiai pagautus mušdavo ir paleisdavo. Tokiu būdu jie manė likviduoti maištą. Lenkams pradėjus šaudyti rusus, ir rusai tada jau neiškentė. Užvirė tikras karas.

Caras Aleksandras II labai nusiminė ir išsigando sukilimo. Ketino Lenkijai grąžinti senas teises. Tačiau Muravjovas-korikas carą greit nuramino ir pasisiūlė imtis priemonių.

Suvalkų krašte Muravjovas visus lenkų valdininkus atleido, o į jų vietą atkėlė rusus. Iš visų mokyklų pašalino lenkų kalbą ir įvedė rusų. Visi dvarai pradėjo mokėti kontribuciją.

Augustavo gubernija buvo padalinta į dvi: Suvalkų ir Lomžos. Pietinė Suvalkų gubernijos dalis su Mozūrais teko malšintojui Baklanovui. O lietuviškoji ir šiaurinė dalis su Naumiesčio, Marijampolės, Vilkaviškio ir Kalvarijos apskritimis atiteko Muravjovui.

Muravojovas tam tikrose vietose uždarė visus kelius. Tose vietose, užkardose stovėjo sargyba. Dieną buvo statomi du, o naktį keturi sargai. Sukilėliai tokius sargus dažnai nušaudavo, jeigu jie atsisakydavo juos praleisti. Rusai sugautus sukilėlius dažniausiai kardavo. Taip buvo daroma kiekviename didesniame miestelyje. Mažiau kaltus trėmė į Sibirą.

Visi žmonės buvo labai išsigandę ir tokio žiaurumo visiškai nesitikėjo. Viso sukilimo metu neutralūs vyrai turėjo slapstytis tiek nuo rusų, tiek nuo pačių sukilėlių. Naktimis miegojo miškuose ar laukuose. Dažniausiai pavalgę vakarienės išeidavo iš namų ir įsisukdavo į šiaudų kūlį. Moterys ir vaikai nuolat gyveno baimėje.

Patys sukilėliai tiek dienas, tiek naktis leisdavo miškuose ir viešai rusamas nesirodydavo. Atėjus nakčiai versdavo gyventojus juos maitinti, o atsisakius bausdavo mirtimi arba tiesiog sudegindavo namus. Jei rusai sužinodavo, kad gyventojai sušelpė sukilėlius, taip pat panašiai elgdavosi.

Suvalkų krašto lietuviai sukilimui nepritarė, nes suprato, kad maištas buvo sumanytas ponų. Lietuviams gyvenimas tapo nepavydėtinas. Teko taikytis tiek prie rusų, tiek prie sukilėlių. Rusai ieškodami sukilėlių dažniausiai po kaimus bastydavosi girti. Kardais kapodavo žmonių daiktus, pagalves. Po tokių apsilankymų piliečio troba likdavo kaip po pogromo.

Lietuvių šeimos nusipirkdavo caro paveikslą ir jį laikydavo kur nors paslėpę. Rusams pasirodžius jį ištraukdavo ir pakabindavo tarp šventųjų. Rusų kareiviai pamatę caro portretą sustingdavo, žegnodavosi ir girdavo namus. Taip gudraujant reikėdavo būti labai atsargiems, kad to nepamatytų sukilėliai.

Apskritai rusai carą labai gerbdavo ir net dievindavo. Teko kartą nugirsti du rusus, kurie kalbėjo apie carą Aleksandrą II. Vienas atsiklaupęs meldėsi prieš jo paveikslą. Kitas jį vadino antruoju Dievu, tik žemėje.

Pietinėje Suvalkų krašto pusėje sukilėlius gaudė malšintojo Baklanovo kariuomenė. Jam buvo pavesta Suvalkų, Seinų ir Augustavo sritys. Baklanovas buvo šiek tiek geresnis už Muravjovą. Degtinę gerdavo kaip vandenį. Apvažiuodavo kiekvieną valsčių ir miestelį.

Vieną kartą minėtas Baklanovas atvažiavęs į Metelius gerai išgėrė ir nuėjo miegoti. Klebonui jau buvo iš anksto pranešta apie jo įprotį. Mėgdavo anksti atsikėlęs gerokai išgerti. Paskui pasiimdavo bizūną ir eidavo į kiemą ar kambarius gal ras ką primušti. Jeigu kažką rasdavo, po to visą dieną būdavo linksmos nuotaikos.“

1863 m. sukilimo metu Sūduvoje gyvenę lietuviai gudraudami bandė išvengti nemalonumų. Sukilimas buvo numalšintas, po jo sekė lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis. Lietuvių atsakas į draudimus buvo masinis lietuviškų knygų spausdinimas Mažojoje Lietuvoje ir gabenimas į likusią Lietuvą. Pirmųjų lietuviškų laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ atsiradimas. Vilkaviškiečių Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Petro Kriaučiūno pradėtas tautinis atgimimas.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---