„Santaka“ / Šimtametė maisto produktų vartojimo kultūra Sūduvos kaimuose / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Dezinfekuoja, valo geriamojo vandens šulinius. Tel. 8 612 60 250.
Galioja iki: 2021-03-05 11:26:34

Tvarko sodus, šalina krūmynus, išpjauna-išveža vaismedžius, pjauna nepavojingus medžius, išveža šakas, formuoja, karpo, formuoja gyvatvores, žemina tujas. Tel. 8 635 09 998.
Galioja iki: 2021-03-06 13:09:40

Moteris ieško slaugytojos, padėjėjos darbo. Turi patirties. Tel. 8 630 17 578.
Galioja iki: 2021-03-07 15:51:33

Parduoda 8 a sodą su nameliu Agrastų g. 33, Vilkaviškio miesto ribose. Tel. 8 620 85 856.
Galioja iki: 2021-03-08 15:56:57

Išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės Kybartų, Pajevonio, Alvito, Šeimenos ar aplinkinėse seniūnijose. Mokės brangiai, iš anksto. Tel. 8 685 09 194.
Galioja iki: 2021-03-11 08:13:47

Vilkaviškyje parduoda naudotą skalbimo mašiną LG (25 Eur). Tel. 8 685 17 286.
Galioja iki: 2021-03-13 15:13:06



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Šimtametė maisto produktų vartojimo kultūra Sūduvos kaimuose


Ar kada nors susimąstėte, ką mūsų protėviai valgė prieš šimtmetį? Kokius maisto produktus vartojo? Gaminant valgius buvo naudojamasi per ilgus amžius sukaupta ir iš kartos į kartą perduodama mūsų senelių, prosenelių, proprosenelių patirtimi.





Pasak šaltinių, nuo seno pagrindinis lietuvių verslas buvo žemdirbystė. Todėl svarbiausią vietą tarp maisto produktų užėmė grūdai. Visų pirma – rugiai, iš kurių buvo kepama duona. Iš miežių maldavo kruopas ir miltus.

O kviečiai visais laikais buvo laikomi poniškais grūdais. Devynioliktajame amžiuje kviečius augino tik dvarai. O paprastiems valstiečiams apie juos buvo galima tik pasvajoti.

Mūsų protėviams antras pagal svarbą maisto produktas buvo bulvės. Lietuvoje jos pasirodė tik aštuonioliktajame šimtmetyje. Iš pradžių jos buvo sodinamos tik daržuose, po kelias vageles. Dvaruose bulvės buvo pagrindinė žaliava varyti spiritą ir degtinę. Bulvių poreikis padidėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kada ūkininkai masiškai jomis pradėjo šerti savo kiaules.

Net ir skurdžiausios sodybos šeimininkas laikydavo vieną ar kitą gyvulį. Todėl kiauliena ir lašiniai buvo itin svarbūs mėsos produktai.


Ūkininkai kiaules paprastai skersdavo žiemą – gruodžio ar sausio mėnesiais. Mėsa buvo sūdoma dideliuose loviuose ar kubiluose. Nuo dviejų iki keturių savaičių druskos sūryme pastovėję kumpiai ir lašiniai buvo rūkomi dūmuose. Suvalkijoje rūkymui skirtą sukaltą lentinę būdelę vadino rūkinyčia. Kartais mėsą rūkydavo tiesiog virš lubų įrengtame kamine.

Toliau pagal svarbą rikiavosi aviena. Avių vilnos ir kailis tapdavo puikia aprangos detale žiemą. Avieną valgiui vartojo tik rudenį.

Kiekviename kieme žmonės laikydavo paukščių: vištų, žąsų, kartais kalakutų. Mūsų protėviai paukščius dažniausiai parduodavo. Mažiau turtingi valstiečiai paukštieną valgydavo tik švenčių metu ar sunkiau susirgę.

Žuvis senolių sūduviečių mityboje didelio vaidmens nevaidino. Tiesa, dažnoje sodyboje buvo kūdra, kurioje paprastai veisėsi karosai. Todėl retkarčiais ant stalo atsidurdavo puodas su garuojančia žuviene.

Svarbus sūduviečių maisto produktas buvo karvių pienas. Iki devynioliktojo šimtmečio pieną šeimos dažniausiai sunaudodavo savo reikmėms. Vėliau stambiais pieno ūkiais tapo dvarai. Nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios iš pieno uždirbdavo praktiškai visi.


Karų metais okupacinės vokiečių ir rusų valdžios iš ūkininkų reikalavo nuo kiekvienos melžiamos karvės po pusę kilogramo sviesto per savaitę. Apskritai mūsų protėviai daugiausiai vartojo saldų ir mažiau rūgusį pieną. Ožkų pieną gerdavo tik patys neturtingiausi valstiečiai.

Sviestas maistui buvo naudojamas tik pasūdytas. Ir pasimėgaudavo juo tik per šventes. Šeima savo reikmėms sviesto pasilikdavo labai mažai, visa kita parduodavo. Už parduotą sviestą, sūrius ir kiaušinius gauti pinigai sudarė pagrindines žmonių pajamas.

Iš daržovių daugiausiai buvo suvartojama kopūstų ir burokų. Išnykusia maisto kultūra reikia laikyti ropes. Jas maistui naudojo iki aštuonioliktojo amžiaus, t. y. iki bulvių atsiradimo. Iš kopūstų virdavo sriubą: vasarą – švieži, žiemą – rauginti. Kiekviena šeima kasmet rudenį prisiraugdavo pilną statinę kopūstų.

Agurkai buvo rauginami vasarai ir žiemai. Raugiant vasarai nupjaustydavo abu agurko galus ir užpildavo nevirintu vandeniu. Raugiant žiemai, galai nepjaustomi ir pilamas atšaldytas virintas vanduo. Į rauginamus agurkus dėdavo vyšnių ar ąžuolo lapų, krapų, druskos.

Netoli stubos paprastai buvo sėjamas nedidelis kiekis kanapių. Jų grūdai buvo vartojami maistui. Iš kanapių pluošto vydavo virves ar ausdavo audinius. Po Pirmojo pasaulinio karo kanapių praktiškai nesėdavo, o virves pradėjo pirkti krautuvėse.


Sūduvoje tradiciniam Kūčių valgiui – šližikams pamerkti buvo naudojamas aguonų pienas.

Iš laukinių žolelių plačiausiai buvo vartojamos rūgštynės. Vyšnių sodai buvo minimi pačiose seniausiose dainose. Iki dvidešimtojo amžiaus didesni vaismedžių sodai buvo tik klebonijoje ar dvaruose. Vėliau paplito visose sodybose. Dažniausiai žmonės augindavo obelis, kriaušes, slyvas ir trešnes.

Prieskonis numeris vienas buvo svogūnas. Taip pat krapai, kmynai, česnakai, krienai. Iš pirktinių vartojo druską ir pipirus. Apskritai ūkininkai labiausiai pirko cukrų. Masiškai jis buvo pradėtas vartoti tik ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Iki to laiko cukrų pakeisdavo medutis.

Na, ir kaip nepaminėti duonos – seniausio ir pagrindinio lietuvių maisto produkto. Bulvės jos nesugebėjo atstoti. Duonos riekelės buvo laikomos ypatingoje pagarboje. Šeimininkės net duonos trupinius po valgio surinkdavo ir atiduodavo gyvuliams, kad nesimėtytų.

Ruginė duona buvo kepama dvejopai: paprasta ir plikyta. Plikyta duona turėjo saldžiai rūgštų skonį ir ne taip greitai sendavo. Į tešlą berdavo druskos ir kmynų. Kepalai buvo formuojami pailgi ir dideli.

Kvietiniai miltai dažniausiai buvo suvartojami blynams kepti ar smulkių kleckelių sriubai. Švenčių metu iš tokių miltų buvo kepami pyragai. Užnemunėje ir Dzūkijoje buvo ypač mėgstamas ragaišis.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2021-01-19 08:30:31

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškis pagal projektų skaičių pirmauja regione
* Garsus imunologas kviečia nesibaiminti dėl vakcinų
* MPRC Vilkaviškio skyrius naudojasi suteiktu šansu
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar sąžiningai laikotės karantino reikalavimų?
Laikausi nepriekaištingai.
Retkarčiais juos pažeidžiu.
Nusižengti priverčia aplinkybės.
Karantiną aš ignoruoju.



Kalbos patarimai

„Augimvietė“ ar „augavietė“?
Darybiškai taisyklingas žodis yra augavietė (veiksmažodžio ir daiktavardžio dūrinys, plg. kirtavietė), terminas augavietė teikiamas „Aplinkos apsaugos terminų žodyne“ (Vilnius, 2000, p. 55), jis vartojamas ir teisės aktuose. Augimvietė – neteiktinas terminas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas