„Santaka“ / Savaitės klausimas / Atmintis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Transporto įmonei reikalingi vairuotojai dirbti su tentinėmis-užuolaidinėmis puspriekabėmis maršrutu Lietuva–Latvija–Lenkija–Lietuva. Tel. 8 611 52 006.
Galioja iki: 2021-01-30 13:40:02



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Atmintis

Dalinkitės:  



Savaitės klausimas


Prieš tris dešimtmečius Lietuvą sukrėtę įvykiai vieniems paliko gilius įspūdžius, kiti sako buvę per jauni, kad suvoktų tikrąją jų svarbą. Tačiau dabar tai supranta kiekvienas ir į sausio įvykius atsigręžia su visa pagarba žmonėms, tomis dienomis sostinėje gynusiems mūsų šalies suverenitetą. Tad rajono gyventojų šįkart klausėme, ką jie prisimena iš 1991 m. sausio įvykių.





Valius STAUGAITIS iš Pilviškių:

– Tuo metu man buvo 22-eji metai, dirbau Vilkaviškio pasienio užkardoje, Kybartų geležinkelio poste. Kai mūsų kraštiečiai pradėjo organizuotis vykti į Vilnių saugoti televizijos bokšto ir parlamento, iškart susiruošiau. Atvažiavau iš Pilviškių į rajono centrą, kur prie Savivaldybės laukė autobusai. Įšokau į vieną jų ir pajudėjome. Tačiau tais laikais tokia technika buvo, kad pakeliui autobusas pradėjo „čiaudėti“, trūkčioti ir prie Vinčų teko apsisukti. Kiek prisimenu, buvo labai keista, kad namų link autobusas važiavo visai netrūkčiodamas – tarsi koks ženklas, kad mums nelemta buvo pasiekti Vilnių.


Tačiau grįžęs į Vilkaviškį pamačiau kitą autobusą – į jį sėdo mano kolegos pasieniečiai, vežami ginti Parlamento rūmų. Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, tad pranešti nebuvo galimybių. Tad labai apsidžiaugiau pačiu laiku suradęs saviškius. Tuo metu buvau jaunas, naivus, pilnas jaunatviško maksimalizmo, nenutuokiau, ko galima tikėtis, tad net fotoaparatą su savimi pasiėmiau. Visai kitaip buvo per rugpjūčio pučą, tada jau žinojau, ko galima tikėtis.

Kai nuvykome į Vilnių, mums buvo paskirta saugoti Aukščiausiąją Tarybą nuo stogo. Neturėjome jokių ginklų – išsilaužėme geležinius turėklus ir buvome pasirengę jais ginti savo šalies valstybingumą. Seimo rūmuose gyvenome apie mėnesį, kol vasario 9 d. įvyko tautos referendumas dėl Lietuvos valstybingumo.

Gynėjams iš mūsų rajono buvo skirta vieta pirmame Seimo rūmų aukšte, greta vitražų. Ten susistumdavome fotelius ir po pamainos numigdavome. Kai vyko televizijos bokšto šturmas, girdėjau vyresnių gynėjų kalbas, kad gali viskas liūdnai pasibaigti, kad artėja atakos momentas. Bet neprisimenu, kad būčiau bijojęs – tiesiog buvau per jaunas, kad galvočiau apie mirtį. Degėme patriotizmu, meile savo tėvynei ir jos laisvei. Prisimenu, bandžiau pajuokauti, tai iš vyresnių kolegų gavau pastabų, kad ne vieta ir ne laikas pokštams.


Tačiau mano tėvams tomis dienomis buvo labai neramu. Susisiekti galimybių nebuvo, tad jie ištisai įvykius Vilniuje sekė per televizorių. Sakė, kad jiems buvęs baisiausias momentas, kai vykstant televizijos pastato šturmui išgirdo paskutinius žurnalistės Eglės Bučelytės žodžius ir televizoriaus ekranas užgeso. Tada suprato, kad nors Pilviškiuose viskas ramu, Vilniuje vyksta labai rimti dalykai.



Vilija GRYBAUSKIENĖ iš Vilkaviškio:

– Tuo metu buvau neseniai ištekėjusi ir auginau sūnelį. Tad nenuostabu, jog visi rūpesčiai buvo skirti jam. Vilkaviškis nuo Vilniaus – pakankamai toli, turint omenyje tų laikų ryšio priemones. Pas mus buvo ramu, jokių tankų ar ginkluotų kareivių. Tad kai vyrą, kuris tarnavo policijoje, iškvietė vykti į Vilnių saugoti Parlamento, nei išsigandau, nei sunerimau. Būdama pareigūno žmona buvau įpratusi, kad jam reikia vykti vykdyti pareigą ten, kur reikia valstybei. Ko gero, jei būtume tuo metu gyvenę Vilniuje, būčiau mačiusi, kas vyksta, jautusi tų dienų pulsą ir labai nerimavusi. Tačiau kai per televiziją pamačiau tuos vaizdus, sunku žodžiais nupasakoti, kokie apėmė jausmai. Nerimavau ir dėl vyro, iš kurio neturėjau jokių žinių, ir dėl to, kas bus su mūsų valstybe.




Juozas ŽALIABARŠTIS iš Vilkaviškio:

– Kai žmones pradėjo kviesti į Vilnių saugoti Parlamento, susiruošiau vykti savo mašina. Sostinėje gyvena mano sesuo, pas ją viešėjo mama, tad galvojau, kad bus patogiau visiems su automobiliu prie Seimo vykti. Tačiau lyg tyčia subiro „Žigulių“ sankaba ir iki nakties krapščiausi garaže. Kai grįžau, sesuo paskambino ir sakė įsijungti televizorių, kad pamatytume, kas vyksta. Jausmas buvo sukrečiantis – jaudinomės, kas bus, ar kareiviai šturmuos Seimą. Kai nutrūko televizijos transliacija, važiavome į miesto aikštę. Buvo daug žmonių, mašinų vairuotojai spaudė signalus – taip žmonės protestavo prieš tai, kas vyksta Vilniuje, ir kėlė gyventojus iš miego. Žmonės ėjo saugoti strateginių objektų. Mūsų namuose buvo susirinkę keletas pažįstamų Sąjūdžio žmonių – bijojome, jog kilus neramumams jų neieškotų ir neareštuotų. Į mano garažą suvežėme ir paslėpėme medžioklinius šautuvus.

Į Vilnių išsiruošėme kitą dieną, kai Vilniaus sporto rūmuose jau buvo pašarvotos Sausio 13-osios aukos. Prisimenu, kaip privažiavęs Lentvarį vos neįsirėžiau į kareivių mašiną, nes buvo rūkas, o kareiviai mašinomis buvo užtvėrę kelią, stovėjo be šviesų. Naujojoje Vilnioje vėl susidūrėme su sovietų kareiviais – išlaipino, liepė gultis ant kapoto, iškrėtė daiktus. Sakė, kad į Vilnių vykti negalima – komendanto valanda. Tada apvažiavau kitu keliu, bet vis tiek nuvykome pagerbti žuvusių laisvės gynėjų. Ten buvo tūkstančiai žmonių, atėjusių pagerbti tautiečių, paaukojusiųjų gyvybę dėl Lietuvos laisvės.



Eglė JOČIENĖ iš Vilkaviškio:

– Tą savaitgalį vyko mūsų vestuvės. Iki sausio 12 d., šeštadienio, viskas buvo pakankamai ramu, niekas negalvojo, kad taip gali nutikti. Tačiau kai 14 valandą atvažiavome į Civilinės metrikacijos skyrių, pamačiau prie Savivaldybės stovinčius autobusus. Žmonės būriavosi ir ruošėsi vykti į Vilnių. Prisimenu rūpestį rajono deputatų Tarybos pirmininko Romualdo Deltuvos, kuris sodino žmones į autobusus, veide. Buvo kažkaip nejauku.

Visgi baisiausia buvo, kai į restoraną „Alvito dūda“, kuriame šventėme vestuves, įsiveržė ginkluoti kareiviai. Jie ieškojo jaunuolių, kuriuos tuo metu prievarta siuntė į sovietų armiją. Mes tylėjome, bijojome išprovokuoti jų neigiamą reakciją. Prisimenu, kaip tėtis kažkam skambino ir kareiviai netrukus išėjo. Bet po jų vizito kažkaip niekam nebesinorėjo linksmintis. Netrukus kažkas įjungė televizorių ir visi susispietė prie ekrano. Svečiai išsiskirstė. Kai grįžome namo ir įsijungėme televiziją, jau buvo aukų.

Antrą vestuvių dieną susirinkome tik pavalgyti, nebuvo linksma, nebekvietėme muzikantų. Vėliau, kai į mokyklą pradėjo eiti mūsų vaikai, minint Sausio 13-osios sukaktis mokytojai jų klausdavo, ar tėveliai nepasakojo, ką veikė per 1991 m. sausio 13 d. Kai vaikai pasakydavo, kad buvo vestuvėse, kai kurie tai priimdavo kaip nevykusį pokštą. Bet tokia buvo tiesa. Mūsų vestuvės buvo svarbią Lietuvai dieną. Ko gero, jei būtume buvę vilniečiai, vestuvės galėjo ir išvis neįvykti.




Publikuota: 2021-01-13 08:40:20

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Sunkiu nusikaltimu kaltinamas valdininkas gali grįžti į darbą
* Pernai Vilkaviškio rajone kilo mažiausiai gaisrų per paskutinius penkerius metus
* Po rekordinės vasaros tenka susiveržti diržus
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar skiepysitės nuo ligos COVID-19?
Mane jau paskiepijo.
Žinoma.
Ne, nes jau persirgau.
Dar neapsisprendžiau.
Nesiskiepysiu, nes esu prieš.



Kalbos patarimai

Ar vartotini žodžiai „eliminuoti“, „išeliminuoti“?
Eliminuoti yra tarptautinis žodis. Jis reiškia išskirti, išstumti, pašalinti, panaikinti. Kadangi žodis reiškia baigtinį veiksmą, jis vartotinas be priešdėlio iš-.
Kiekvienu konkrečiu atveju verta pagalvoti ir apie lietuviškus žodžio atitikmenis, pvz., Lietuva buvo eliminuota (išstumta, pašalinta) iš Rytų rinkos. Korupcijos galimybė yra visiškai eliminuojama (atmetama).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas