Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Muziejuje Rumšiškėse rekonstruojama blukvilkio tradicija.

Lietuvos liaudies buities muziejaus nuotr.

Kalėdų laikotarpiu senovės Lietuvos kaimuose sodybas lankydavo kalėdotojai – kaukėmis pasipuošęs jaunimas, vadinamieji blukvilkiai.

Vienas iš kalėdotojų turėtų atributų buvo blukis. Tai būdavo virve aprištas ir už jos tempiamas rąstigalis, nemenka kaladė ar kelmas.

Blukio vilkimo ritualas prasidėdavo nuo žiemos saulėgrįžos, kai dienos ima pamažu ilgėti. Etnologai teigia, kad blukio vilkimo apeiga akivaizdžiai parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą, sieja ją su pagonybės tradicijomis.

Blukio vilkimas – vienas įdomiausių lietuviškų papročių, jungiančių mitologinį turinį su kolektyvine apeiga bei tam tikra socialine funkcija. Blukvilkis suburdavo bendruomenę linksmam ritualui, rodė gerus kaimynų santykius. Vienas žmogus blukio niekaip nepajudintų, tad jo vilkimas suburdavo visą kaimyniją. Velkantieji persirengdavo čigonais, mitinėmis būtybėmis, nepažįstamais žmonėmis. Senovės kalėdotojai – blukvilkiai – dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, pokštaudavę. Tokie svečiai sveikindavo kiemų šeimininkus ir linkėdavo gerų ateinančių metų, pranašaudavo jų orus.

Blukis buvo galimybė atsikratyti visokio blogio. Tikėta, kad reikia trinktelėti per blukį lazda ar kokiu kitu daiktu, galvojant apie tai, kas neišsipildė, kas trikdo ir pykdo. Blukiui buvo galima perduoti ir palikti visas savo kaltes, nuodėmes bei pykčius. Šiam medžio gabalui taip pat buvo priskiriama funkcija apsaugoti kaimą nuo nelaimių, ligų, piktųjų dvasių.

Kai kalėdotojai apeidavo visus kiemus (beje, Palangos krašte užrašytas lietuvių kalbos frazeologizmas „blukį vilkti“ reiškė „viešėti“), kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį, tikėdami, jog sykiu ugnyje supleška ir visos jam perduotos blogybės bei nepritekliai, kad bus išlaisvinta gausa ir šviesa. Blukį sudegindavo kaip sunkų praėjusį laiką vildamiesi, kad ateinantys metai bus lengvesni, nereikės taip sunkiai dirbti.

Kai kuriuose šalies regionuose blukio vilkimo paprotys buvo gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo. Panašią tradiciją turėjo ir latviai.

Blukvilkis vis dažniau atgaivinamas ir šiandien.



„Santakos“ inf.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---