|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Bėgantį laiką Jūratė Morkevičienė labiausiai pastebi žiūrėdama ne į laikrodžius, o į žmones.
Autorės nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
„Sustok, akimirka žavinga!“ – sakė daktaras Faustas. Panašiai pagalvojame ir mes, norėdami bent trumpam sustabdyti beprotiškai lekiantį laiką, nusinešantį nebūtin gražiausias minutes. Tačiau yra profesija, kuri sustojusį laiką priverčia riedėti pirmyn. Tai – laikrodininkas.
Pateko atsitiktinai
„Nuo jaunystės labai mėgau kažką taisyti, krapštyti – pati imdavausi suremontuoti lygintuvą, kištuko lizdą, tačiau su panašiais darbais ateities nesiejau. Svajojau būti kirpėja, farmacininke, bet niekada nesvarsčiau taisyti laikrodžius. Nepaisant to, labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent tokį darbą, ir į jokį kitą jo nenorėčiau iškeisti, – šypsojosi vilkaviškietė Jūratė Morkevičienė.
Ji prisimena, kaip baigusi vidurinę nuvažiavo į Vilnių, buvusią 42-ą technikos mokyklą, pasiryžusi tapti kirpėja, bet nebuvo priimta, mat neturėjo siuntimo. Tačiau priėmimo komisijoje buvęs dėstytojas pasiūlė vilkaviškietei rinktis laikrodininko specialybę. Mergina sutiko.
„Galvojau, kad baigsiu raudonu diplomu ir tada jau stosiu į universitetą, ten, kur norėsiu“, – pasakojo pašnekovė.
Laikrodininkų grupė buvo šauni ir draugiška, bet iš jos, pasak J. Morkevičienės, pagal specialybę dirba vos keturi absolventai.
Praktika – pas vilkaviškietį
Baigiamąją praktiką studentė atliko Druskininkuose. Įdomus sutapimas: jos vadovas buvo vilkaviškietis Juozas Paulėkas.
O pavasarį atsilaisvinus vietai tuometiniame Vilkaviškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate mergina buvo perkelta į gimtinę. Tuo metu, įskaitant Jūratę, Vilkaviškyje dirbo net šeši laikrodžių remonto meistrai!
„Kaip ir planavau, mokslus baigiau raudonu diplomu. Susirinkau dokumentus ir vasarą ruošiausi stoti į universitetą, bet... Kolektyvas buvo geras, darbas patiko – taip ir užsilikau Vilkaviškyje. Ir tuo labai džiaugiuosi“, – pasakojo moteris.
Iš tų šešių laikrodininkų Vilkaviškyje dabar dirba tik viena J. Morkevičienė. Žiūrint į jaunatvišką moterį sunku patikėti, kad laikrodžius ji taiso jau 37 metus.
Mechaninių likę mažai
Laikrodininkės darbo specifika Jūratę nuolatos verčia mokytis. Juk technologijos juda pirmyn, laikrodžiai ir jų mechanizmai keičiasi.
Meistrė sako, kad darbo metodika dabar visiškai kita. Mechaninių laikrodžių likę nedaug, daugiausiai klientai atneša taisyti kvarcinius. Tačiau bendra taisyklė išlieka: laikrodininkui reikia didelės kantrybės ir kruopštumo.
„Kartais dirbti nesiseka. Tada darbą atidedu į šoną, ir kitą dieną viskas eina kaip iš pypkės! Arba būna, kad kokio nors laikrodžio niekaip nepavyksta sutaisyti. Grįžtu namo ir dirbdama savo darbus vis galvoju, ką ten reikėtų daryti... Ir sugalvoju! Man mano darbas įdomus, ir kitąkart netgi įdomiau taisyti dar nematytą mechanizmą“, – šypsojosi pašnekovė.
Dabar, kai visi turi mobiliuosius telefonus, laikrodžių paklausa turėtų sumažėti. Populiarėja išmanieji, pilni įvairių technologijų laikrodžiai.
„Taip, išmanieji prietaisai tikrai labai patogūs. Tačiau daug žmonių nešioja ir kvarcinius, gerus laikrodžius. Išbando išmaniuosius, bet grįžta prie patikrintų daiktų. Anksčiau buvo labai vertinami rusiški laikrodžiai „Čaika“, „Slava“, „Vostok“, „Poliot“. Iš tiesų jie buvo kokybiški, tuo laiku – ir brangūs. Netgi dabar taisau vieną gerą mechaninį laikroduką „Poliot“ su žadintuvo funkcija – žmogus jį gavęs dovanų ir labai vertina“, – pasakojo J. Morkevičienė.
Akmenys – kruopelės dydžio
Dažnai klientai atneša laikrodžių, kuriems reikia pataisyti išlūžusią auselę, pakeisti susidėvėjusią apyrankę, stikliuką, tačiau tenka remontuoti ir vidaus mechanizmą.
„Taisyti kvarcinius laikrodžius išmokau pati, to mūsų niekas nemokė. Vieną, kitą kartą pabandai – ir pasiseka. Taisau gana sudėtingos konstrukcijos mechanizmus, tik reikia susikaupti, dirbti atidžiai. Negali supainioti nė mažiausio varžtelio, kitaip laikrodis neis. Jų mechanizmai – labai įdomūs ir sudėtingi. Kartais žmogus manęs klausia, kas buvo nutikę jo laikrodžiui. Ir kaip jam tai paaiškinti?“ – juokėsi meistrė.
Kiekvienas mechanizmas, anot Jūratės, turi savo silpną vietą. Pavyzdžiui, anksčiau populiarūs mechaniniai laikrodžiai buvo labai jautrūs smūgiams.
Šį jautrumą sumažina rubino akmenėliai, į kuriuos remiasi ratukus laikanti ašelė ir kurie sumažina trintį tarp atskirų laikrodžio detalių. Kietas rubinas garantuoja sklandų ilgalaikį mechanizmo veikimą.
„Tų akmenėlių būna ir 15, ir 18. Taisant tokį laikrodį kiekvieną kruopelytės dydžio akmenį reikia išvalyti. Štai šis darbas reikalauja ypatingo kruopštumo!“ – šyptelėjo laikrodininkė.
Taiso ir pigius, ir prabangius
Šiuolaikinis jaunimas nevengia pirkti pigių kiniškų laikrodžių. Tai, meistrės nuomone, nėra blogai.
„Jų ir mechanizmai, ir elementai yra keičiami. Kartais gal norisi pasipuošti, o nebrangus laikrodukas gali būti gražiai apdirbtas, su dailia grandinėle, įdomios formos ciferblatu. Argi blogai, kad jaunas žmogus pasipuoš?“ – kalbėjo J. Morkevičienė.
Tačiau žmonės atneša taisyti ir labai gerų, brangių, paauksuotų laikrodžių.
Prieš porą metų pas meistrę buvo užsukęs JAV gyvenantis lietuvis. Jis atnešė pataisyti prabangų, briliantais puoštą laikrodį. Jam reikėjo užsakyti specialią mikroschemą, o vyriškis jau turėjo išvažiuoti į Ameriką.
„Žmogus manimi pasitikėjo ir laikrodį paliko. Pataisiau jį ir laikiau seife. Po metų atvažiavęs klientas laikrodį pasiėmė, o man iš Čikagos atvežė dovanų magnetuką“, – šypsojosi moteris.
Vis dėlto brangių laikrodžių taisyti tenka retai – vien dėl to, kad tokie prietaisai retai genda.
Į taisyklą atnešama ir padirbinių. Meistrė juokiasi taisiusi ne vieną „Breitling“ laikrodį, nors iš tiesų tai buvo tik padirbiniai. Tikri šios šveicarų firmos laikrodžiai kainuoja dešimtimis tūkstančių eurų.
Kartais klientai atėję netgi rodo dovanų gautą laikrodį ir klausia, kiek jis galėtų kainuoti.
„Nenoriu liūdinti žmogaus, tad stengiuosi atsiriboti – pasiūlau kainos paieškoti internete“, – sakė J. Morkevičienė.
Taiso rožinius ir akinius
Ne vieną kartą žmonės J. Morkevičienei atnešę pataisyti senus sieninius medinius laikrodžius, kurių „vidurius“ sugadinusi iš elementų išbėgusi rūgštis. Tuomet galima įdėti šiuolaikinį mechanizmą – ir prietaisas vėl puikiai eina, o žmogus būna patenkintas.
Įdomu, jog laikrodininkei tekę netgi važiuoti į kliento namus padėti pakabinti sieninį laikrodį su švytuokle. Mat žmogus kabina, matuoja net su gulsčiuku, o prietaisas tiksi ne taip, ir viskas.
„Kaip žmogus, taip ir laikrodis turi širdį. Ji turi plakti vienodai, tolygiai, be šuolių. Todėl kabinant laikrodį jo korpusą reguliuoti reikia ne matuojant gulsčiuku, o klausantis tiksėjimo ritmo“, – pasakojo meistrė.
Į J. Morkevičienės taisyklą žmonės atneša taisyti ne tik laikrodžius. Klientai prašo pakeisti automobilio pultelio bateriją, pritaisyti akinių kojelę, sukabinti nutrūkusią rožinio grandį.
Prireikus meistrę žmonės susiranda net savaitgalį.
„Kartą vienai moteriai baigėsi klausos aparato elementas. Buvo savaitgalis, o žmonės turėjo laidotuves. Tos moters vyras atvažiavo pas mane prašydamas padėti, nes žmona be aparato nesutiko kelti kojos iš namų. Nuvažiavome į darbą ir sutvarkiau tą aparatą – kaipgi žmogui nepadėsi?“ – pasakojo laikrodininkė.
Atėjo su rožėmis
Pati moteris sako turinti 25 laikrodžius ir pripažįsta juos mėgstanti gerus, kokybiškus.
„Kaip tik neseniai buvo proga ir perskaičiavau. Pats pirmas mano laikrodis – mechaninė „Čaika“, mamos man dovanota 18-ojo gimtadienio proga. Saugau jį kaip relikviją“, – sakė meistrė.
Įdomu, jog reta specialybė vilkaviškietei padėjo... susirasti vyrą. Mergina tada dar dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.
„Arūnas tarnavo jūrų laivyne ir grįžęs atnešė man taisyti laikrodį. Gražų, paauksuotą. Pastebėjome vienas kitą, pabendravome. O atėjęs atsiimti laikrodžio jis man atnešė rožių! Tada jau kolegė liepė man eiti su juo pasivaikščioti... Paskui jis paskyrė kitą pasimatymą – ir likome kartu, o po dvejų metų susituokėme. Nors nesu linkusi į tokias pažintis, bet tada kažkas „suveikė“. Matyt, taip buvo skirta“, – prisiminė moteris.
Laiką rodo... žmonės
Nors karantino metu laikrodininkams dirbti leidžiama, J. Morkevičienė elgiasi sąmoningai, saugo save ir kitus, tad būna namuose. Tačiau žmonės ant dirbtuvių lango Vytauto gatvėje mato telefoną ir kreipiasi pagalbos – jiems niekad neatsakoma.
O klientai pas laikrodžių meistrę atvyksta ne tik iš Vilkaviškio – ir iš kitų miestų, ir iš užsienio, grįžę pas tėvus.
„Man patinka bendrauti su žmonėmis, smagu, kai jie iš taisyklos šeina geros nuotaikos. Taisydama laikrodžius tarsi prisiliečiu prie jų gyvenimo“, – kalbėjo laikrodininkė.
Ir bėgantį laiką J. Morkevičienė sako labiausiai pastebinti žiūrėdama ne į laikrodžius, o į žmones.
„Ateina klientai su mažais vaikais, ir, žiūrėk, ateina tie patys vaikai, tik jau užaugę ir patys tapę tėvais... Tada labiausiai pajunti, kaip greitai lekia mūsų valandos. Vien dabartinėje vietoje dirbu dvidešimt metų, o kovo pradžioje bus 38 metai, kaip taisau laikrodžius. Ir sakau nuoširdžiai: aš gyvenu savo darbu, esu laiminga jį dirbdama“, – kalbėjo laikrodžių meistrė.
„Sustok, akimirka žavinga!“ – sakė daktaras Faustas. Panašiai pagalvojame ir mes, norėdami bent trumpam sustabdyti beprotiškai lekiantį laiką, nusinešantį nebūtin gražiausias minutes. Tačiau yra profesija, kuri sustojusį laiką priverčia riedėti pirmyn. Tai – laikrodininkas. |
„Nuo jaunystės labai mėgau kažką taisyti, krapštyti – pati imdavausi suremontuoti lygintuvą, kištuko lizdą, tačiau su panašiais darbais ateities nesiejau. Svajojau būti kirpėja, farmacininke, bet niekada nesvarsčiau taisyti laikrodžius. Nepaisant to, labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent tokį darbą, ir į jokį kitą jo nenorėčiau iškeisti, – šypsojosi vilkaviškietė Jūratė Morkevičienė.
Ji prisimena, kaip baigusi vidurinę nuvažiavo į Vilnių, buvusią 42-ą technikos mokyklą, pasiryžusi tapti kirpėja, bet nebuvo priimta, mat neturėjo siuntimo. Tačiau priėmimo komisijoje buvęs dėstytojas pasiūlė vilkaviškietei rinktis laikrodininko specialybę. Mergina sutiko.
„Galvojau, kad baigsiu raudonu diplomu ir tada jau stosiu į universitetą, ten, kur norėsiu“, – pasakojo pašnekovė.
Laikrodininkų grupė buvo šauni ir draugiška, bet iš jos, pasak J. Morkevičienės, pagal specialybę dirba vos keturi absolventai.
Baigiamąją praktiką studentė atliko Druskininkuose. Įdomus sutapimas: jos vadovas buvo vilkaviškietis Juozas Paulėkas.
O pavasarį atsilaisvinus vietai tuometiniame Vilkaviškio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate mergina buvo perkelta į gimtinę. Tuo metu, įskaitant Jūratę, Vilkaviškyje dirbo net šeši laikrodžių remonto meistrai!
„Kaip ir planavau, mokslus baigiau raudonu diplomu. Susirinkau dokumentus ir vasarą ruošiausi stoti į universitetą, bet... Kolektyvas buvo geras, darbas patiko – taip ir užsilikau Vilkaviškyje. Ir tuo labai džiaugiuosi“, – pasakojo moteris.
Iš tų šešių laikrodininkų Vilkaviškyje dabar dirba tik viena J. Morkevičienė. Žiūrint į jaunatvišką moterį sunku patikėti, kad laikrodžius ji taiso jau 37 metus.
Laikrodininkės darbo specifika Jūratę nuolatos verčia mokytis. Juk technologijos juda pirmyn, laikrodžiai ir jų mechanizmai keičiasi.
Meistrė sako, kad darbo metodika dabar visiškai kita. Mechaninių laikrodžių likę nedaug, daugiausiai klientai atneša taisyti kvarcinius. Tačiau bendra taisyklė išlieka: laikrodininkui reikia didelės kantrybės ir kruopštumo.
„Kartais dirbti nesiseka. Tada darbą atidedu į šoną, ir kitą dieną viskas eina kaip iš pypkės! Arba būna, kad kokio nors laikrodžio niekaip nepavyksta sutaisyti. Grįžtu namo ir dirbdama savo darbus vis galvoju, ką ten reikėtų daryti... Ir sugalvoju! Man mano darbas įdomus, ir kitąkart netgi įdomiau taisyti dar nematytą mechanizmą“, – šypsojosi pašnekovė.
Dabar, kai visi turi mobiliuosius telefonus, laikrodžių paklausa turėtų sumažėti. Populiarėja išmanieji, pilni įvairių technologijų laikrodžiai.
„Taip, išmanieji prietaisai tikrai labai patogūs. Tačiau daug žmonių nešioja ir kvarcinius, gerus laikrodžius. Išbando išmaniuosius, bet grįžta prie patikrintų daiktų. Anksčiau buvo labai vertinami rusiški laikrodžiai „Čaika“, „Slava“, „Vostok“, „Poliot“. Iš tiesų jie buvo kokybiški, tuo laiku – ir brangūs. Netgi dabar taisau vieną gerą mechaninį laikroduką „Poliot“ su žadintuvo funkcija – žmogus jį gavęs dovanų ir labai vertina“, – pasakojo J. Morkevičienė.
Dažnai klientai atneša laikrodžių, kuriems reikia pataisyti išlūžusią auselę, pakeisti susidėvėjusią apyrankę, stikliuką, tačiau tenka remontuoti ir vidaus mechanizmą.
„Taisyti kvarcinius laikrodžius išmokau pati, to mūsų niekas nemokė. Vieną, kitą kartą pabandai – ir pasiseka. Taisau gana sudėtingos konstrukcijos mechanizmus, tik reikia susikaupti, dirbti atidžiai. Negali supainioti nė mažiausio varžtelio, kitaip laikrodis neis. Jų mechanizmai – labai įdomūs ir sudėtingi. Kartais žmogus manęs klausia, kas buvo nutikę jo laikrodžiui. Ir kaip jam tai paaiškinti?“ – juokėsi meistrė.
Kiekvienas mechanizmas, anot Jūratės, turi savo silpną vietą. Pavyzdžiui, anksčiau populiarūs mechaniniai laikrodžiai buvo labai jautrūs smūgiams.
Šį jautrumą sumažina rubino akmenėliai, į kuriuos remiasi ratukus laikanti ašelė ir kurie sumažina trintį tarp atskirų laikrodžio detalių. Kietas rubinas garantuoja sklandų ilgalaikį mechanizmo veikimą.
„Tų akmenėlių būna ir 15, ir 18. Taisant tokį laikrodį kiekvieną kruopelytės dydžio akmenį reikia išvalyti. Štai šis darbas reikalauja ypatingo kruopštumo!“ – šyptelėjo laikrodininkė.
Šiuolaikinis jaunimas nevengia pirkti pigių kiniškų laikrodžių. Tai, meistrės nuomone, nėra blogai.
„Jų ir mechanizmai, ir elementai yra keičiami. Kartais gal norisi pasipuošti, o nebrangus laikrodukas gali būti gražiai apdirbtas, su dailia grandinėle, įdomios formos ciferblatu. Argi blogai, kad jaunas žmogus pasipuoš?“ – kalbėjo J. Morkevičienė.
Tačiau žmonės atneša taisyti ir labai gerų, brangių, paauksuotų laikrodžių.
Prieš porą metų pas meistrę buvo užsukęs JAV gyvenantis lietuvis. Jis atnešė pataisyti prabangų, briliantais puoštą laikrodį. Jam reikėjo užsakyti specialią mikroschemą, o vyriškis jau turėjo išvažiuoti į Ameriką.
„Žmogus manimi pasitikėjo ir laikrodį paliko. Pataisiau jį ir laikiau seife. Po metų atvažiavęs klientas laikrodį pasiėmė, o man iš Čikagos atvežė dovanų magnetuką“, – šypsojosi moteris.
Vis dėlto brangių laikrodžių taisyti tenka retai – vien dėl to, kad tokie prietaisai retai genda.
Į taisyklą atnešama ir padirbinių. Meistrė juokiasi taisiusi ne vieną „Breitling“ laikrodį, nors iš tiesų tai buvo tik padirbiniai. Tikri šios šveicarų firmos laikrodžiai kainuoja dešimtimis tūkstančių eurų.
Kartais klientai atėję netgi rodo dovanų gautą laikrodį ir klausia, kiek jis galėtų kainuoti.
„Nenoriu liūdinti žmogaus, tad stengiuosi atsiriboti – pasiūlau kainos paieškoti internete“, – sakė J. Morkevičienė.
Ne vieną kartą žmonės J. Morkevičienei atnešę pataisyti senus sieninius medinius laikrodžius, kurių „vidurius“ sugadinusi iš elementų išbėgusi rūgštis. Tuomet galima įdėti šiuolaikinį mechanizmą – ir prietaisas vėl puikiai eina, o žmogus būna patenkintas.
Įdomu, jog laikrodininkei tekę netgi važiuoti į kliento namus padėti pakabinti sieninį laikrodį su švytuokle. Mat žmogus kabina, matuoja net su gulsčiuku, o prietaisas tiksi ne taip, ir viskas.
„Kaip žmogus, taip ir laikrodis turi širdį. Ji turi plakti vienodai, tolygiai, be šuolių. Todėl kabinant laikrodį jo korpusą reguliuoti reikia ne matuojant gulsčiuku, o klausantis tiksėjimo ritmo“, – pasakojo meistrė.
Į J. Morkevičienės taisyklą žmonės atneša taisyti ne tik laikrodžius. Klientai prašo pakeisti automobilio pultelio bateriją, pritaisyti akinių kojelę, sukabinti nutrūkusią rožinio grandį.
Prireikus meistrę žmonės susiranda net savaitgalį.
„Kartą vienai moteriai baigėsi klausos aparato elementas. Buvo savaitgalis, o žmonės turėjo laidotuves. Tos moters vyras atvažiavo pas mane prašydamas padėti, nes žmona be aparato nesutiko kelti kojos iš namų. Nuvažiavome į darbą ir sutvarkiau tą aparatą – kaipgi žmogui nepadėsi?“ – pasakojo laikrodininkė.
Pati moteris sako turinti 25 laikrodžius ir pripažįsta juos mėgstanti gerus, kokybiškus.
„Kaip tik neseniai buvo proga ir perskaičiavau. Pats pirmas mano laikrodis – mechaninė „Čaika“, mamos man dovanota 18-ojo gimtadienio proga. Saugau jį kaip relikviją“, – sakė meistrė.
Įdomu, jog reta specialybė vilkaviškietei padėjo... susirasti vyrą. Mergina tada dar dirbo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate.
„Arūnas tarnavo jūrų laivyne ir grįžęs atnešė man taisyti laikrodį. Gražų, paauksuotą. Pastebėjome vienas kitą, pabendravome. O atėjęs atsiimti laikrodžio jis man atnešė rožių! Tada jau kolegė liepė man eiti su juo pasivaikščioti... Paskui jis paskyrė kitą pasimatymą – ir likome kartu, o po dvejų metų susituokėme. Nors nesu linkusi į tokias pažintis, bet tada kažkas „suveikė“. Matyt, taip buvo skirta“, – prisiminė moteris.
Nors karantino metu laikrodininkams dirbti leidžiama, J. Morkevičienė elgiasi sąmoningai, saugo save ir kitus, tad būna namuose. Tačiau žmonės ant dirbtuvių lango Vytauto gatvėje mato telefoną ir kreipiasi pagalbos – jiems niekad neatsakoma.
O klientai pas laikrodžių meistrę atvyksta ne tik iš Vilkaviškio – ir iš kitų miestų, ir iš užsienio, grįžę pas tėvus.
„Man patinka bendrauti su žmonėmis, smagu, kai jie iš taisyklos šeina geros nuotaikos. Taisydama laikrodžius tarsi prisiliečiu prie jų gyvenimo“, – kalbėjo laikrodininkė.
Ir bėgantį laiką J. Morkevičienė sako labiausiai pastebinti žiūrėdama ne į laikrodžius, o į žmones.
„Ateina klientai su mažais vaikais, ir, žiūrėk, ateina tie patys vaikai, tik jau užaugę ir patys tapę tėvais... Tada labiausiai pajunti, kaip greitai lekia mūsų valandos. Vien dabartinėje vietoje dirbu dvidešimt metų, o kovo pradžioje bus 38 metai, kaip taisau laikrodžius. Ir sakau nuoširdžiai: aš gyvenu savo darbu, esu laiminga jį dirbdama“, – kalbėjo laikrodžių meistrė.
Galerija: laikrodžiai
Publikuota: 2021-01-05 09:41:35
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|