„Santaka“ / Vaidutė Diržiuvienė: „Žinau, kad skolon negyvensiu...“ / Gyvenimo būdas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-11-07 09:16:21



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

Dalinkitės:  


„Gyvenimas kaip kalėdinė eglutė, kabinkim ant jos šakų savo nuveiktus darbus – gerus ir blogus, nes niekas nežino, kada juos teks ir ar teks pabaigti“, – vartydama paskutinės valios pareiškimo dokumentus kalbėjo vilkaviškietė Vaidutė Diržiuvienė.

Autorės nuotr.


Vaidutė Diržiuvienė: „Žinau, kad skolon negyvensiu...“

Dangyra APANAVIČIENĖ


Vilkaviškyje gyvenančią Vaidutę Diržiuvienę rajono žmonės pažįsta kaip menininkę, išradingą įvairių akcijų dalyvę, iniciatyvų, parodų netradicinėse erdvėse organizatorę... Ji pati save įvardija laisva kūrėja. Tačiau šįsyk pokalbis – ne apie tai. Kalbėsimės apie donorystę. Ne kraujo, ne žmonių gyvybes gelbstinčią organų donorystę, apie kurią visi gerai žinome. Šis pokalbis – apie žmogaus apsisprendimą po mirties savo kūną padovanoti mokslui.



Kalbėti apie tai Vaidutė Diržiuvienė sutiko neiškart. Sakė turinti pasitarti su šeima. Apsisprendimą lėmė sūnaus mediko, Kauno klinikų psichiatro Edgaro Diržiaus patikinimas, kad mirusio žmogaus kūno paaukojimas mokslo ir mokymosi tikslams yra humaniškas poelgis, o mamos pasakojimas galbūt paskatins ir daugiau žmonių taip mąstyti, pasekti jos pavyzdžiu.

– Tai ir buvo pagrindinis argumentas, kodėl aš sutikau viešai kalbėti. Apie mano sprendimą savo kūną po mirties paaukoti medicinos studentų žinioms gilinti žino tik šeima. Suprantu, kad dabar sulauksiu daug prieštaringų vertinimų, komentarų, bet tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai mano pasisakymus aplinkiniai vertins neadekvačiai. Ir tai suprantama, nes, kaip pasakytų mano mama, „kiek žmonių, tiek razumų“. Informacijos apie kūno donorystę visuomenei tikrai labai trūksta. Retas yra girdėjęs, kad apskritai egzistuoja tokia galimybė, – pokalbį ne kasdiene, tačiau prasminga tema pradėjo V. Diržiuvienė.


Kūno donoryste vilkaviškietė domėjosi jau seniai, o sprendimą priėmė prieš šešerius metus. Būtent per savo penkiasdešimtąjį gimtadienį – 2014 metų balandžio 11 dieną – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos institutui ji įteikė Paskutinės valios pareiškimą. Bet pirmiausia paklauskime Vaidutės: kodėl?

– Daug metų esu donorė – kraujo, organų. Mes visi šeimoje donorai. Ypač dažnai kraujo duoda sūnus Edgaras, nuo jo neatsilieka ir mano sutuoktinis Rimantas. Donorystės tema man niekada nebuvo svetima. Aš skeptiškai žiūriu į tradicines laidojimo ceremonijas ir nenoriu, kad mano kūnas būtų užverstas žemėmis. Jei ne žinojimas apie kūno donorystę mokslo tikslams, kita alternatyva būtų buvusi kūno kremavimas.

Juk ar normalu, kai didžiausiuose plotuose įrengiame mirusiesiems gėlynus ar užklojame betono, akmens plokštėmis? Tuo labiau, kai dabar jau nėra ir kam prižiūrėti mirusių artimųjų kapų. Su laiku keičiasi požiūris į šias tradicijas. Be to, ši žemė gali būti panaudota ir kilnesniems tikslams...

– Iš kur, Vaidute, sėmėtės informacijos apie kūno donorystę?

– Užuominų buvau radusi literatūroje, ieškojau internete, klausiau sūnaus, kuris daug papasakojo ir patarė parašyti laišką į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Sulaukusi atsakymo užpildžiau pareiškimą, gavau Paskutinės valios pareiškėjo kortelę ir tapau kūno donore. Viskas labai paprasta.


– Kaip į tokią žinią reagavo šeima?

– Kai pasakiau apie savo sprendimą, išskyrus sūnų, kiti šeimos nariai sutriko, bet nė vienas nepasakė, kad mano pasirinkimas neteisingas. Pašmaikštavau, kad kai išeisiu, jiems atkris pakankamai daug betikslių rūpesčių.

– Kai senolis tvarko pomirtinius reikalus, atrodo normalu. Bet kai apie tai kalba pakankamai jaunas žmogus (juk tada Jums tebuvo penkiasdešimt metų), sutikite, kiek keistoka?

– Esu turėjusi daug įvairių išgyvenimų, sunkių susirgimų, o visa tai skatina galvoti apie gyvenimo prasmę ir baigtį. Gyvenimas – tai lynas, kuriuo mes einame. Nelengva... Nelengvas ir apsisprendimas. Bet žinau, kad skolon negyvensiu. Todėl sąmoningai, be egoistinių paskatų, paklusdama savo nuostatoms ir tikėjimui priėmiau tai kaip likutinę terapiją – būti.

– Koks jausmas rankose laikyti savo Paskutinės valios pareiškimą?

– Apie tai nuolat negalvoju. Nesureikšminu šio fakto. Nei džiugu, nei liūdna, nėra nei jokio baimės jausmo. Man tiesiog saugu ir labai ramu. Aš puikiai suprantu, kad šalia žmogaus gyvenimo eina mirtis. Mirtį priimu natūraliai, nes tai neišvengiama, tik niekas nežino, kada ji tave ištiks. O žinojimas, kad ir po mirties tęsiu tarnystę, daro mane laimingą.


Jei gyvendama nelikdavau nuošalėje, tai kodėl „savimi“ nepadėti mokslui, būsimiems medikams, kuriems labai svarbu praktiškai susidurti su patologijomis, akimis matyti, rankomis liesti ne iš plastiko pagamintus žmogaus kūno dalių muliažus, o tyrinėti tikrą kūną?

Be to, tikiu, kad ir aš gerai jausiuosi: būsiu ne vieniša, apsupta baltų chalatų (juokiasi). Viliuosi, kad mano kūnas nenuvils mokslo ir tikrai suteiks žinių studentams (juokiasi).

– Kaip viskas bus? Kas numatyta Jūsų susitarime su Sveikatos mokslų universitetu?

– Dokumente, kurį pasirašė visi šeimos nariai, informuojama, kad pabaigus tyrimus mano palaikai universiteto lėšomis bus kremuojami. Pagerbimo ceremonijoje, jeigu pareikš norą, galės dalyvauti ir artimieji. Urna su pelenais gali būti palaidota universiteto prižiūrimose kapinėse arba šeimos kape.

Žinau, kad moksliniams tyrimams ir studijoms galės būti naudojamas visas kūnas. Aš labai norėčiau kažkaip, kažkokiu būdu „pamatyti“ save tarp tų baltų chalatų ir įsitinkinti, kad mano auka mokslui buvo tikrai naudinga. Žinoma, tai – sarkazmas (juokiasi).

– Kaip į visa tai žiūri Bažnyčia?

– Iš tikrųjų tai negaliu pasakyti. Nežinau ir nesidomėjau tuo. Religingų žmonių, katalikų nuomone, aukodama savo kūną aš tikriausiai darau nuodėmę. Bet tai tikrai nieko nekeičia. Kiekvienas gali rinktis. Aš pasirinkau kūno donorystę. Reikia drąsos ne tik pasirinkti tokį „pomirtinį gyvenimą“, bet ir drąsos kalbėtis apie tai su Jumis.

Aš nesu Romos katalikė, propaguoju senąją baltų religiją, kuri Lietuvoje, beje, ignoruojama. Todėl būdama natūros (gamtos) dalimi, galiu savimi dalytis.

Nesmerkiu ir tų, kurie pasirenka „trys ant trijų metrų“ žemės sklypelį kapinėse. Tik ar mirusiajam tokios erdvės reikia?

– Ar yra galimybė persigalvoti ir pakeisti savo sprendimą?

– Tokia galimybė yra, bet per šešerius metus susigyvenau su tuo faktu ir savo pasirinkimo nekeisiu.

– Bet galbūt artimieji, giminės, draugai jausis nesmagiai, kad lemtingąją minutę negalės su jumis atsisveikinti, vėliau – aplankyti kapo.

– Su manimi, su visais gyvaisiais reikia bendrauti šiandien. Ne rytoj... Ir gėlės, ir žvakės po mirties tampa bevertės.

Aš noriu gyventi žmonių atmintyje, o jie visada ras, kaip su manimi atsisveikinti, kaip mane prisiminti. Žinos, kad aš labai mylėjau jūrą, – žiūrėdami į bangas pagalvos apie mane, įmes mano mėgtų lauko gėlių puokštę. Kažkas prisimins mano karpinius, puošusius „Šarkelės“ parduotuvės langus, mano meno darbų parodas įvairiose erdvėse, akcijas, kurias organizavau. Kažkas pagalvos apie kartu su manimi praleistą laiką, kai miesto sode sodinome gėles ar Jono Basanavičiaus gimtinėje, Ožkabaliuose, dalyvavome renginiuose.


Savo gyvenimą aš įprasminu dabar savo veikla, kuri yra aiški ir ryški, kaip ir aš pati. Ir jei visa tai nuguls žmonių širdyse, vadinasi, vienaip ar kitaip jie mane minės. Bus gera ne man, bus gera tai girdėti mano artimiesiems. Svarbiausia – žmogų prisiminti. O mano bendrystė su mokslu, tikiu, bus tikrai vertinga. Ir man to žinojimo pakanka.

FAKTAI

• Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 600 žmonių, pareiškusių valią savo kūną po mirties paaukoti mokslui (vyriausiam – 98 metai, jauniausiam – 19 metų).

• Sovietmečiu Lietuvoje medicinos studijoms buvo naudojami neatpažinti ir neatsiimti palaikai.

• Šiais laikais mokslininkai gali naudoti tik tuos kūnus, kuriuos dovanoti sutiko žmonės dar būdami gyvi arba paaukojo pirmos eilės giminaičiai.

• Mirusiojo kūnas tyrimams gali būti naudojamas nuo vienų iki penkiolikos metų.



Publikuota: 2020-12-29 08:37:44

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Pozicija dėl lieptų: gal ir nelegalu, bet tikrinti nėra kam
* Šeimos gydytoją senjoras apkaltino vakcinacijos sabotažu
* Prizinė vieta konkurse – už išmanųjį taromatą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar trečiąsyk skiepysitės nuo COVID-19?
Jau pasiskiepijau.
Žinoma.
Dar svarstau.
Trečiąkart jau nesiskiepysiu.
Esu prieš skiepus nuo COVID-19.



Kalbos patarimai

Ar gerai „vartoti vietiškai“?
Prieveiksmio vietiškai daryba taisyklinga: jis padarytas iš būdvardžio vietiškas, -a, kurio reikšmė apibrėžiama taip: „susijęs su vieta, būdingas kuriai nors vietai“. Taigi pasakymas „Vaistą vartoti vietiškai“ yra taisyklingas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas