„Santaka“ / Tvarkingą sodybą ir pavyzdinį ūkį šeima sukūrė sunkiu darbu / Žemės ūkis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Žemės ūkis

Dalinkitės:  


Gailutės ir Ričardo Čėsnų namuose svečius pasitinka ant akmens stovinti gervė bei šalimais ropojantis skorpionas.

Autoriaus nuotr.


Tvarkingą sodybą ir pavyzdinį ūkį šeima sukūrė sunkiu darbu

Andrius GRYGELAITIS


Keturvalakiuose gyvenantys Gailutė ir Ričardas Čėsnai – išskirtiniai ūkininkai. Jų išpuoselėtoje sodyboje gausu paties šeimininko iš metalo bei akmenų pagamintų akcentų, o ūkyje esančios tvarkos galėtų pavydėti daugelis. Ne veltui šeima prieš keletą metų buvo įvertinta „Metų ūkio“ nominacija, o sodyba pripažinta gražiausia rajone.



Kitokios Kalėdos

Kaip ir dauguma žmonių, Ričardas su Gailute kasmet labai laukia šv. Kalėdų. Tai – tarsi atskaitos taškas, kuomet vieni darbai būna baigti, o nauji dar neprasidėjo. Įprastai šventes šeima sutinka gausiame artimųjų būryje kartu su Ričardo mama Aldona bei brolio Ramūno šeima. Visgi dėl šalyje paskelbtų apribojimų šių metų Kalėdos bus kitokios – jas Keturvalakių kaimo gyventojai sutiks namuose su kartu gyvenančiu sūnumi Mantu. Deja, neseniai savo šeimą sukūrusi dukra Agnė negalės per šventes prisijungti prie tėvų.

Nepaisant šių nepatogumų, Čėsnai stengsis išlaikyti daugiametes švenčių tradicijas. Įprastai kalėdinę eglutę šeima puošia tik per Kūčias. Taip dar nuo neatmenamų laikų elgėsi Ričardo tėvai, tad ir jis perėmė šį paprotį. Šiemet, kaip ir visada, ant Kūčių stalo puikuosis bent 12 patiekalų. Tai bus Gailutės rūpestis.


„Įprastai puošdavome didelę eglę, kuri siekdavo kambario lubas. Visgi šiemet parsivežėme kiek mažesnį medelį. Jį parėdę laikysime iki Trijų karalių šventės“, – sakė G. Čėsnienė.



Nagingas šeimininkas

Tvarkinga Ričardo ir Gailutės sodyba traukia ne vieno praeivio akį. Ypač gražus vaizdas atsiveria šiltuoju metų laikotarpiu, kuomet iš tolo matomas teliūškuojantis fontanas, o skoningai prižiūrimus dekoratyvinius krūmus juosia ne įprasta pievelė, bet akmenukų „jūra“. Patys šeimininkai juokauja, kad toks sprendimas ne tik suteikia sodybai papildomo žavesio, tačiau ir palengvina jos priežiūrą.

Apskritai, Čėsnų namuose netrūksta įdomių ir išskirtinių akcentų. Čia puikiai dera medžio, metalo ir akmens dirbiniai. Svečius pasitinka ant akmens stovinti gervė bei šalimais ropojantis skorpionas. Vaikštant po nemažą Keturvalakių kaimo gyventojų teritoriją galima sutikti ir dar keletą gyvūnijos pasaulio atstovų, išvysti bėgiais riedantį garvežį ar kiemo erdvėse „augančių“ metalinių bei akmeninių gėlių. Visa tai padaryta paties Ričardo rankomis. Vyras internetu beveik nesinaudoja, tad idėjas dažniausiai sugalvoja pats. Jis prisipažino, kad tikrai ne viskas pavyksta iš karto, tačiau sumanymus vis tiek anksčiau ar vėliau įgyvendina.


Nagingas keturvalakietis įprastai ką nors meistrauja neskaičiuodamas valandų. Dažniausiai jis keliasi dar prieš išauštant ir garaže būna iki vėlumos. Aišku, taip R. Čėsna elgiasi tik tuomet, kai ūkyje nebelieka kitų darbų.

Vyras mėgsta ir vidaus darbus. Pavyzdžiui, kadaise jis kartu su sūnumi buvusiose ūkinio pastato patalpose įsirengė laisvalaikio salę.

„Jau sutemus grįždavome iš laukų ir dar bent kelias valandas dirbdavome viduje. Dabar sūnus paprastai užsiima technikos remontu ir atnaujinimu, o aš galiu skirti daugiau laiko kitiems darbams“, – teigė R. Čėsna.

Vos prieš keletą savaičių vyras pasigamino namų vartus. Jis teigė nenorintis samdyti meistrų tiems darbams, kuriuos gali pats atlikti.

„Geriau už sutaupytus pinigus nusipirksiu trūkstamų įrankių komplektą. Kartais tikrai ne viską galima padaryti su turima įranga, bet tai nėra didelė problema. Jei matau, kad man reikia kokių nors staklių, aš jas pasigaminu“, – šypsojosi pašnekovas.



Išmokė tėtis

Sodybą puoselėja visa Čėsnų šeima. Darbų pasiskirstymo namuose nėra ir niekada nebuvo: jei reikia, bet kuris šeimos narys gali ir žolę nupjauti, ir krūmus apgenėti, ir išravėti gėlynus. Lygiai taip pat yra ir ūkyje. Pavyzdžiui, per javapjūtę prie traktoriaus vairo sėda ne tik vyrai.


„Ir dabar kasmet sūnus kulia javus, vyras veža grūdus į supirkimo punktus, o aš su traktoriumi budžiu laukuose. Stengiamės vieno kombaino nepalikti. Nors technika ir apdrausta, tačiau visada į laukus vežamės vandens cisterną, jei netyčia kas užsiliepsnotų. Atsarga gėdos nedaro“, – pabrėžė G. Čėsnienė.

Šiuo metu ūkininkai valdo apie 100 ha žemės. Tik keli hektarai yra nuomojami. Ričardo teigimu, tiek žemės visiškai užtenka patenkinti šeimos poreikius, tad apie plėtrą jis teigė pernelyg negalvojantis.

Nors už lango žiema, darbų ūkyje vis tiek netrūksta. Dabar daugiausiai dėmesio skiriama technikos remontui ir perdažymui.

„Nesinori, kad atėjus darbų sezonui kiltų kokių nors problemų. Mane tėtis nuo mažens mokė, kad viskas turi būti tvarkinga, iš anksto paruošta. To stengiausi išmokyti ir savo sūnų. Matau, kad jam labai patinka žemės ūkyje“, – šypsojosi R. Čėsna.



Sunki pradžia

Gailutė ir Ričardas ūkininkauti pradėjo Nepriklausomybės pradžioje. Iš pradžių jie tai darė kartu su Ričardo tėvais ir broliu, o savo ūkį įkūrė 1998 m. Tiesa, ir dabar daug ką broliai daro kartu, padeda vienas kitam.

„Pradžia nebuvo lengva. Tuo metu dar gyvenome Marijampolėje, o aš dirbau tekintoju buvusioje maisto pramonės automatų gamykloje. Tada net nuosavo automobilio dar neturėjome, tad, kuomet reikėdavo pagalbos ūkyje, tėtis mus parsiveždavo. Į Keturvalakius persikraustėme 1994-aisiais. Už parduotą butą įsigijome traktorių T-25. Kurį laiką gyvenome su tėvais, tačiau netrukus jie persikraustė į netoliese esantį Palaimos kaimą“, – pasakojo R. Čėsna.

Iš pradžių Čėsnai augino javus, kurių didžiąją dalį parduodavo turguose, laikė keletą karvių, didžiulį būrį kiaulių. Galiausiai dėl blogėjančių pieno bei mėsos supirkimo kainų ūkininkai buvo priversti atsisakyti gyvulių.

Ilgai žemdirbiai sėjo ir cukrinius runkelius, tačiau prieš penketą metų nustojo tai daryti. R. Čėsnos teigimu, šį žingsnį žengti privertė nuolatinės problemos su Marijampolės cukraus fabriku.

„Atsigręžus atgal atrodo, kad buvo labai sunku, tačiau iš tikrųjų nuovargio tuomet nejausdavome. Buvo laikai, kai per javapjūtę namo grįždavome jau po vidurnakčio, o dar reikėdavo važiuoti pas karves. Tuo metu kaimuose siautė galvijų vagys, tad naktimis vykdami į laukus ir mes ne kartą aplinkiniams sukėlėme įtarimų“, – juokėsi Ričardas.




Pavyzdys vaikams

Keturvalakių ūkininkai visada rodė teigiamą pavyzdį savo vaikams. Nuo pat mažens ūkininkai juos veždavosi į laukus, o jau paaugusioms atžaloms stengdavosi surasti kokių nors darbų. Poros vaikai visada žinojo, kad jei ko nors nori, reikia užsidirbti. Galbūt dėl to tarp šeimos narių susiformavo itin glaudūs santykiai, vaikai ir dabar, kai tik gali, mielai laiką leidžia su tėvais.

„Dar kai Mantas su Agne buvo maži, mes juos vasaromis veždavomės ravėti runkelių. Pastatydavome palapinę, pririšdavome šalia vaikus prižiūrėti apmokytą šunį ir ramiai dirbdavome. Galima sakyti, jog jie užaugo laukuose“, – šypsojosi G. Čėsnienė.

Keturvalakių gyventojai dirba ne tik savo ūkyje. Kai reikia, jie padeda ir seniūnijai: žiemą valo sniegą nuo kelių, vasaromis juos žvyruoja. Nepaisant to, ūkininkams kartais nepavyksta išvengti aplinkinių apkalbų.

„Darbo ūkyje niekada netrūko. Kurį laiką auginome linus. Pabaigę juos ravėti iškart skubėdavome prie runkelių. Prasidėjus šių šakniavaisių supirkimo sezonui su broliu kasmet po 2–3 mėnesius nebūdavome namuose. Eilėse prie fabriko pralaukdavome net po 3 paras, tad sunkvežimiuose ir miegodavome. Galbūt kai kas įsivaizduoja, kad mums viską, ką turime, atnešė aitvarai arba paveldėjome iš kokio nors turtingo užsienyje gyvenančio giminaičio. Iš tikrųjų visą gyvenimą sunkiai dirbome, viską kūrėme savo rankomis“, – kalbėjo R. Čėsna




Galerija: Čėsnai




Publikuota: 2020-12-28 08:44:05

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai