|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
1943-ieji – vokiečių okupacijos metai Šakiuose.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Šiaulių kraštas buvo vadinamas odų ir kailių centru. Panevėžyje buvo daug malūnų ir miltų. Jonava garsėjo baldų gamyba. Alytus dominavo grybų pramonėje. Klaipėda turėjo žuvininkystės monopolį. Vilkaviškyje žydai palaikė aliejaus ir šerių pramonę. O Šakiai buvo žinomi savo derlingomis žemėmis – rudenį nuo gėrybių čia lūždavo turgavietės lentynos.
Istoriko Jono Totoraičio nuomone, Šakių pradžių pradžia siekia XIV–XV amžių. Vietovė tuomet buvo vadinama pirklių namais, garsėjo spirito varykla. Pasak profesoriaus, Šakių apylinkės pasižymėjo plačiomis lygumomis, o iš rytų ir šiaurės jas supo girios. Teritorijoje gyveno ramūs žemdirbiai, ir jokių didesnių kryžiuočių žygių ar susirėmimų čia nėra buvę.
Strateginiai Šakių krašto punktai buvo palei Šešupę – tai Turčinų piliakalnis ir Panovė. O palei Nemuną – Gelgaudiškio, Sudargo ir Narkūnų vietovės.
Istorijos tyrinėtojo profesoriaus Augustino Janulaičio knygoje teigiama, kad prieš Napoleono karus Šakių miestas-sodyba turėjo bene 216 dūmų (gyvenamųjų namų) ir apie 600 dūšių. Prūsų valdžia mokesčius iš gyventojų imdavo nuo gyvenamojo namo ir asmens skaičiaus.
XIX amžiaus pradžioje Šakiai buvo šioks toks administracinis centras. Miestelyje gyveno daugiausiai žydai ir vokiečiai amatininkai.
Tuo metu Šakių „viešpačiu“ buvo baronas Koidelis. Dvarininkas itin globojo savo tautiečius. Vėliau barono iniciatyva Šakiuose įsikūrė evangelikų parapija. 1842 metais į dangų iškilo vieno bokšto Šakių evangelikų bažnyčia.
Parapijinė vokiečių šventovė vadinta „Mutter Kirche“ (motinos bažnyčia). Sudarge buvo įsikūręs savotiškas šios bažnyčios „filialas“. Čia iškilo medinė koplytėlė, kuri egzistavo iki pat 1916 metų.
Pasak kraštotyrininko Broniaus Kviklio, tautinis lietuvių atgimimas Šakiuose prasidėjo kur kas anksčiau nei likusioje Lietuvos dalyje. 1890–1894 metais mieste gyveno Vincas Kudirka, į Šakius atvykęs ką tik baigęs universitetą ir norėjęs čia įleisti savo šaknis. Tuo metu Šakiai buvo bene žydiškiausias miestas visoje Lietuvoje.
Žydai Vincą Kudirką sutiko labai nemaloniai. Jie galvojo, kad daktaras sudarys konkurenciją jau seniai Šakiuose dirbusiam gydytojui. Dėl šios priežasties V. Kudirkai niekaip nesisekė išsinuomoti mieste buto. Šakių klebono rūpesčiu himno autorius pagaliau buvo apgyvendintas klebonijoje. Ligonius V. Kudirka priiminėjo klebonijos klėtyje. Atėjo ruduo, bet žydai savo nusistatymo nepakeitė. Naujajam daktarui klėtyje dirbti tapo nepakenčiama. Dirbant šaltoje ir drėgnoje patalpoje jam dar labiau sustiprėjo džiova.
Nors V. Kudirka Šakiuose labai vargo, bet daug rašė „Varpui“, įkūrė knygynėlį, suorganizavo net orkestrą ir griežė jame pirmu smuiku. Jį Šakiuose lankydavo daugybė garsių lietuvių: Kazys Grinius, Petras Matulaitis, Jonas Staugaitis ir kiti.
Nepriklausomos Lietuvos pradžioje iš Naumiesčio į Šakius buvo perkeltos apskrities įstaigos. Miestelis pradėjo augti kaip ant mielių. Į vakarus nuo miesto žmonės statėsi namus. Per dešimtmetį išaugo naujamiestis, pradėtas vadinti antraisiais Šakiais, savo puošnumu ir švara pralenkęs senamiestį. Plytas namų statyboms šakiečiai gabendavosi iš Gelgaudiškio, kuriame buvo didelė plytinė.
Tuo metu Šakiuose koncentravosi visa zanavykų krašto veikla, kultūrinis, prekybinis ir ekonominis gyvenimas. Gimnazija, muziejus, keli chorai, šaulių namai su didele sale, biblioteka, kino teatras ir viešbutis – tai buvo ištisas pramogų ir kultūros kompleksas. Mieste veikė gausybė pramonės įmonių ir valstybinių įstaigų.
1939 metais Šakiuose gyveno beveik trys tūkstančiai žmonių. Šakių dvaro parkas buvo paverstas miesto sodu – naująja gyventojų poilsio zona. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Šakiuose įsitvirtino ir daugybė lietuvių šeimų. Nors ir negausiai, bet tuo metu Šakiuose atsirado ir lietuvių valdomų krautuvių.
Anot B. Kviklio, vokiečių okupacijos metu Antrojo pasaulinio karo audrose vokiečiai sunaikino beveik 4000 zanavykų žydų. Šakių apskrityje vyko aršūs vokiečių ir rusų mūšiai. 1945 metais rusai per Šakius įsiveržė į Rytprūsius. Šakių miestas buvo sudegintas, išraustas artilerijos sviedinių ir praktiškai sulygintas su žeme.
Manoma, kad liko tik keletas sveikų pastatų miesto centre. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje miestas tapo tuščias – liko tik trys šimtai gyventojų. Po karo grįžę žmonės negalėjo atpažinti savo senojo miesto. Iš griuvėsių liekanų buvo statomos laikinos pašiūrės, kiti apsigyveno išlikusiuose rūsiuose.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Šiaulių kraštas buvo vadinamas odų ir kailių centru. Panevėžyje buvo daug malūnų ir miltų. Jonava garsėjo baldų gamyba. Alytus dominavo grybų pramonėje. Klaipėda turėjo žuvininkystės monopolį. Vilkaviškyje žydai palaikė aliejaus ir šerių pramonę. O Šakiai buvo žinomi savo derlingomis žemėmis – rudenį nuo gėrybių čia lūždavo turgavietės lentynos. |
Istoriko Jono Totoraičio nuomone, Šakių pradžių pradžia siekia XIV–XV amžių. Vietovė tuomet buvo vadinama pirklių namais, garsėjo spirito varykla. Pasak profesoriaus, Šakių apylinkės pasižymėjo plačiomis lygumomis, o iš rytų ir šiaurės jas supo girios. Teritorijoje gyveno ramūs žemdirbiai, ir jokių didesnių kryžiuočių žygių ar susirėmimų čia nėra buvę.
Strateginiai Šakių krašto punktai buvo palei Šešupę – tai Turčinų piliakalnis ir Panovė. O palei Nemuną – Gelgaudiškio, Sudargo ir Narkūnų vietovės.
Istorijos tyrinėtojo profesoriaus Augustino Janulaičio knygoje teigiama, kad prieš Napoleono karus Šakių miestas-sodyba turėjo bene 216 dūmų (gyvenamųjų namų) ir apie 600 dūšių. Prūsų valdžia mokesčius iš gyventojų imdavo nuo gyvenamojo namo ir asmens skaičiaus.
XIX amžiaus pradžioje Šakiai buvo šioks toks administracinis centras. Miestelyje gyveno daugiausiai žydai ir vokiečiai amatininkai.
Tuo metu Šakių „viešpačiu“ buvo baronas Koidelis. Dvarininkas itin globojo savo tautiečius. Vėliau barono iniciatyva Šakiuose įsikūrė evangelikų parapija. 1842 metais į dangų iškilo vieno bokšto Šakių evangelikų bažnyčia.
Parapijinė vokiečių šventovė vadinta „Mutter Kirche“ (motinos bažnyčia). Sudarge buvo įsikūręs savotiškas šios bažnyčios „filialas“. Čia iškilo medinė koplytėlė, kuri egzistavo iki pat 1916 metų.
Pasak kraštotyrininko Broniaus Kviklio, tautinis lietuvių atgimimas Šakiuose prasidėjo kur kas anksčiau nei likusioje Lietuvos dalyje. 1890–1894 metais mieste gyveno Vincas Kudirka, į Šakius atvykęs ką tik baigęs universitetą ir norėjęs čia įleisti savo šaknis. Tuo metu Šakiai buvo bene žydiškiausias miestas visoje Lietuvoje.
Žydai Vincą Kudirką sutiko labai nemaloniai. Jie galvojo, kad daktaras sudarys konkurenciją jau seniai Šakiuose dirbusiam gydytojui. Dėl šios priežasties V. Kudirkai niekaip nesisekė išsinuomoti mieste buto. Šakių klebono rūpesčiu himno autorius pagaliau buvo apgyvendintas klebonijoje. Ligonius V. Kudirka priiminėjo klebonijos klėtyje. Atėjo ruduo, bet žydai savo nusistatymo nepakeitė. Naujajam daktarui klėtyje dirbti tapo nepakenčiama. Dirbant šaltoje ir drėgnoje patalpoje jam dar labiau sustiprėjo džiova.
Nors V. Kudirka Šakiuose labai vargo, bet daug rašė „Varpui“, įkūrė knygynėlį, suorganizavo net orkestrą ir griežė jame pirmu smuiku. Jį Šakiuose lankydavo daugybė garsių lietuvių: Kazys Grinius, Petras Matulaitis, Jonas Staugaitis ir kiti.
Nepriklausomos Lietuvos pradžioje iš Naumiesčio į Šakius buvo perkeltos apskrities įstaigos. Miestelis pradėjo augti kaip ant mielių. Į vakarus nuo miesto žmonės statėsi namus. Per dešimtmetį išaugo naujamiestis, pradėtas vadinti antraisiais Šakiais, savo puošnumu ir švara pralenkęs senamiestį. Plytas namų statyboms šakiečiai gabendavosi iš Gelgaudiškio, kuriame buvo didelė plytinė.
Tuo metu Šakiuose koncentravosi visa zanavykų krašto veikla, kultūrinis, prekybinis ir ekonominis gyvenimas. Gimnazija, muziejus, keli chorai, šaulių namai su didele sale, biblioteka, kino teatras ir viešbutis – tai buvo ištisas pramogų ir kultūros kompleksas. Mieste veikė gausybė pramonės įmonių ir valstybinių įstaigų.
1939 metais Šakiuose gyveno beveik trys tūkstančiai žmonių. Šakių dvaro parkas buvo paverstas miesto sodu – naująja gyventojų poilsio zona. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Šakiuose įsitvirtino ir daugybė lietuvių šeimų. Nors ir negausiai, bet tuo metu Šakiuose atsirado ir lietuvių valdomų krautuvių.
Anot B. Kviklio, vokiečių okupacijos metu Antrojo pasaulinio karo audrose vokiečiai sunaikino beveik 4000 zanavykų žydų. Šakių apskrityje vyko aršūs vokiečių ir rusų mūšiai. 1945 metais rusai per Šakius įsiveržė į Rytprūsius. Šakių miestas buvo sudegintas, išraustas artilerijos sviedinių ir praktiškai sulygintas su žeme.
Manoma, kad liko tik keletas sveikų pastatų miesto centre. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje miestas tapo tuščias – liko tik trys šimtai gyventojų. Po karo grįžę žmonės negalėjo atpažinti savo senojo miesto. Iš griuvėsių liekanų buvo statomos laikinos pašiūrės, kiti apsigyveno išlikusiuose rūsiuose.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2020-12-23 08:48:06
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|