„Santaka“ / Tėvas ūkyje sukaupta patirtimi dalijasi su sūnumi / Žemės ūkis

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Kuosėnų kaime (Bartninkų sen.) parduoda mėsines kiaules. Tel. 8 652 88 528.
Galioja iki: 2021-10-22 13:30:12

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-10-28 08:08:46



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Žemės ūkis

Dalinkitės:  


Gintaras ir Mantas Kriaučialiūnai ūkyje yra pasiskirstę darbus, žino, kuris už ką atsakingas.

Autoriaus nuotr.


Tėvas ūkyje sukaupta patirtimi dalijasi su sūnumi

Andrius GRYGELAITIS


Karkliniuose ūkininkaujantys Gintaras bei Mantas Kriaučialiūnai mėgaujasi darbu žemės ūkyje. Tėvas su sūnumi pripažįsta, kad konkurencija tarp ūkininkų yra didelė, tačiau, anot jų, žemdirbiams būtina palaikyti vieniems kitus.



Kas ketvirti metai

Šiuo metu Gintaras ir Mantas ilsisi po intensyvaus ūkininkavimo sezono. Spalio gale pabaigę paskutinius darbus laukuose, vyrai nuplovė traktorius ir žiemai įvarė juos į garažus. Maždaug 300 ha valdantiems Karklinių kaimo (Keturvalakių sen.) gyventojams šių metų sezonas buvo gana neblogas: rapsų vidutiniškai prikulta apie 4 tonas iš hektaro, žieminių kviečių – virš 7 tonų, šiek tiek prasčiau biro vasarinės kultūros. Galbūt derlius galėjo būti ir dar geresnis, bet gegužę ūkininkų rapsams itin pakenkė iškritęs sniegas, o vasarą beveik visus žiemkenčius išguldė liūtys. Nepaisant to, Kriaučialiūnai šių metų rezultatais teigė esantys visiškai patenkinti.

Gintaras sakė pastebėjęs, kad jo vadovaujamame ūkyje geriausi būna kas ketvirti metai. Puikūs buvo 2008-ieji, 2012-ieji ir 2016-ieji. Ši seka nebuvo pažeista ir šiemet.


Nemažai prie ūkio sėkmės prisideda ir turima naši technika. Galingi traktoriai ir kombainai leidžia darbus atlikti greičiau, net ir esant nepalankiems orams tai padeda išvengti didesnių nuostolių, dėl to patiriama mažiau streso.

„Reikėtų dar vieno galingesnio traktoriaus, bet ir su turima technika puikiai susitvarkome. Galėtume dirbti dar didesniuose plotuose, tad esant galimybei žemes po truputį plečiame. Aišku, mūsų krašte konkurencija dėl jų itin didelė. Hektaro nuomos kainos sukasi tarp 170–220 eurų, o pirkti tenka už 7–9 tūkstančius. Gyvename beveik ant Vilkaviškio rajono ir Marijampolės savivaldybių ribos. Įdomu, kad vos už poros kilometrų nuo mūsų, link Marijampolės, žemės yra daug pigesnės“, – pastebėjimais dalijosi G. Kriaučialiūnas.



Susitarti pavyko

Ūkininkauti G. Kriaučialiūnas pradėjo 1996 m. Kaip tik tuo metu mūsų rajone viena po kitos ėmė bankrutuoti žemės ūkio bendrovės, todėl daugelis jose dirbusių asmenų apsisprendė ūkininkauti savarankiškai. Gintaras buvo vienas iš jų. Vyras pirmąjį derlių užaugino šešiolikoje hektarų, kuriuos kiek anksčiau atsiėmė jo tėvai. Vėliau prie bendro šeimos ūkio buvo prijungti dar šeši Gintaro žmonos Ritos tėvų hektarai, po truputį imta pirkti vis naujus plotus.


Šiandien iš valdomų 300 ha tik maždaug pusė yra nuosavos žemės. Atsiradus galimybei perpirkti plotus, stengiamasi ja pasinaudoti.

„Asmeniškai man investicijos į žemę jau niekada neatsipirks, tačiau tikiuosi, kad bent sūnus pajus iš to naudą. Visada dirbti ramiau, kai žemė yra nuosava. O kas gali garantuoti, kad plotų savininkai, pasibaigus nuomos sutarčiai, nesugalvos jų pernuomoti kitiems ūkininkams? Dabar dauguma žemdirbių ieško įvairių būdų, kaip išplėsti savo valdas. Kartą man nuomotojas pranešė, jog daugiau savo žeme neleis naudotis, nors joje jau buvau pasėjęs javus. Be to, turėjau įsipareigojimų, dėl kurių valdomi plotai negalėjo mažėti. Tąkart teko ieškoti naujojo tų žemių naudotojo ir tartis, kad dar bent metams paliktų man plotus. Laimei, susitarti pavyko“, – prisiminė G. Kriaučialiūnas.



Skolindavosi padargus

Dabar ūkininkauti, anot G. Kriaučialiūno, – vienas malonumas. Visgi taip buvo ne visada. Karklinių kaimo gyventojas prisiminė, kaip anksčiau trūko technikos. Jo teigimu, ūkininkavimo pradžioje dauguma žemdirbių turėjo traktorius, tačiau padargus skolinosi vieni iš kitų. Labiausiai technikos parką atnaujinti padėjo Europos Sąjungos parama. Ja Kriaučialiūnai naudojosi ne vieną sykį. Gintaras prisipažino, kad jei ne parama, tokio ūkio jis tikrai nebūtų sukūręs.


Pasinaudodamas įvairių laikotarpių ES paramomis G. Kriaučialiūnas įsigijo porą grūdų kūlimo kombainų, traktorių, įvairių žemės ūkio padargų. Vyras prisiminė, kaip po gero 2008 m. derliaus už savo lėšas ketino pirkti naują galingą traktorių, tačiau kaip tik tada buvo paskelbta apie supaprastintą ES programą, ir žemdirbys, įsigydamas traktorių, ja pasinaudojo.



Tenka ir pasiginčyti

Šiuo metu Kriaučialiūnų ūkyje darbuojasi ne tik Gintaras su sūnumi Mantu, bet ir du nuolatiniai darbuotojai. Abu jie – senbuviai. Vienas vyras dirba nuo 2008 m., kitas – nuo 2009 m. Šeimininkai teigė esantys labai patenkinti šiais ūkio pagalbininkais. Tiesa, surasti naujų žmonių sezoniniams darbams būna sunku.

Nemažai prie ūkio sėkmės prisideda ir Gintaro žmona Rita. Ji dirba Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriuje, todėl padeda deklaruoti pasėlius, nuolat praneša apie įvairių įstatymų ar teisės aktų pakeitimus, supažindina su visomis ūkininkavimo naujovėmis.

Vis dėlto pagrindinius sprendimus ūkyje priima dviese: Gintaras bei Mantas. Vyrai yra pasiskirstę darbus, žino, kas už ką atsakingas.

„Kartais su tėčiu tenka ir pasiginčyti dėl tam tikrų ūkininkavimo sprendimų, bet tai – natūralu. Kol kas dažniausiai laimi jo patirtis, bet aš savo nuomonės taip pat nevengiu išsakyti“, – juokėsi M. Kriaučialiūnas.

Nors ūkyje sukasi nuo mažų dienų, tačiau kartu su tėčiu ūkininkauti Mantas pradėjo 2014 m. Iki tol keletą metų jis vienoje įmonėje dirbo pagal tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete įgytą Vandens apsaugos inžinerijos ir valdymo specialybę.

„Buvau darbų vadovas. Visgi po poros metų nusprendžiau išeiti iš darbo. Atsakomybė nuolat didėjo, o gaunamas atlyginimas netgi buvo mažesnis už paprastų traktorininkų. Pasitaręs su tėčiu nusprendžiau prisidėti prie ūkio. Kaip tik tuo metu šiek tiek padidėjo žemės plotai, be to, toks darbas man visada buvo mielas. Galima sakyti, kad esu užaugęs traktoriuje. Viskas buvo sava, puikiai pažįstama. Neteko ko nors mokytis iš naujo“, – teigė Mantas.

Dar viena priežastis, kodėl jis apsisprendė kartu su tėčiu ūkininkauti, – nenoras niekur kraustytis iš Karklinių. Šeimą sukūręs ir su žmona du mažamečius vaikus auginantis Mantas savo ateitį įsivaizduoja tik šiame kaime.

„Kas ketvirtą parą dirbu ir vietinėje priešgaisrinėje tarnyboje. Patinka, kad ir šiame darbe galiu nuveikti kažką gero, padėti žmonėms. Darbą ugniagesių komandoje puikiai galima suderinti su ūkininkavimu“, – teigė M. Kriaučialiūnas.


Jis taip pat turi ir visuomeninių pareigų. Mantas yra Karklinių seniūnaitijos seniūnaitis, todėl reikalui esant padeda spręsti įvairias kaimo gyventojų problemas. Prie to prisideda ir tėtis Gintaras.



Be kitų neišgyventų

Šiuo metu Kriaučialiūnai koncentruojasi tik į augalininkystę, tačiau taip buvo ne visada. Seniau ūkyje ganėsi ir karvės, buvo prieauglio, tvartuose kriuksėjo kiaulės. Visgi didėjant dirbamos žemės plotams suderinti gyvulininkystę ir augalininkystę tapo neįmanoma.

„Būdavo, grįžus iš laukų vidurnaktį dar reikėdavo važiuoti pas karves, nuvežti joms vandens ar kokių nors pašarų. Ilgai taip tverti negalėjau. Teko galutinai atsisakyti galvijų. Nors labai gerbiu tuos ūkininkus, kurie verčiasi gyvulininkyste. Pripažįstu, kad be jų ir mums būtų daug sunkiau. Juk tiek, kiek pasaulyje užauginama grūdų, vien žmonių poreikiams tikrai nereikia. Labai daug grūdų sudedama į gyvulių pašarus. Tad drastiškai mažėjantis gyvulių augintojų skaičius turėtų neraminti ir augalininkystės ūkių savininkus. Esame susiję vieni su kitais“, – teigė G. Kriaučialiūnas.



Publikuota: 2020-12-18 08:42:35

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Šilumos tiekėjai žada gerokai brangesnį sezoną
* Į „Aukso vainiką“ pretenduos vilkaviškietės audėjos prijuostės
* Dviračių tako idėja toliau kursto aistras
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar trečiąsyk skiepysitės nuo COVID-19?
Jau pasiskiepijau.
Žinoma.
Dar svarstau.
Trečiąkart jau nesiskiepysiu.
Esu prieš skiepus nuo COVID-19.



Kalbos patarimai

Ar gerai „vartoti vietiškai“?
Prieveiksmio vietiškai daryba taisyklinga: jis padarytas iš būdvardžio vietiškas, -a, kurio reikšmė apibrėžiama taip: „susijęs su vieta, būdingas kuriai nors vietai“. Taigi pasakymas „Vaistą vartoti vietiškai“ yra taisyklingas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas