Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kultūra

---

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Balčytis yra įsitikinęs, kad pastato projekto sėkmė priklauso nuo architekto intelektualinio indėlio.

Portalo lrt.lt (Gvido KOVĖROS) nuotr.

Pirmadienį buvo paskelbti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Tarp šešių kūrėjų, pripažintų vertais šio apdovanojimo, – architektas Gintaras Balčytis, Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto docentas

Premija profesionalui skirta už miestui ir žmogui atvirą architektūrą. G. Balčytis turbūt labiausiai žinomas kaip Kauno autobusų stoties rekonstrukcijos ir išskirtinio Vilkaviškio autobusų stoties projektų autorius.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius 7 metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą. Premijos laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga. Šis apdovanojimas yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio (šiemet – 31 200 eurų).

Publikuojame dalį KTU atstovo žiniasklaidai Manto Lapinsko paruošto interviu „Architektas G. Balčytis: „Nepakanka pastatui vien tik gražių fasadų, jis turėtų pasakoti savo istoriją“. Pašnekovai kalbėjosi apie šių dienų architektams kylančius iššūkius ir, be abejo, apie sėkmę G. Balčyčiui atnešusį Vilkaviškio autobusų stoties projektą.

– Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai visuomenė pateikė 45 kandidatus tapti Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais, tarp jų – tik trys architektai, iš kurių vienas esate Jūs. Kaip manote, kodėl sąraše tiek mažai architektų? Neturime gerų kūrėjų ar tiesiog architekto darbai gerokai ilgiau kuriami ir sunkiau suprantami nei dailininko, rašytojo ar atlikėjo?

– Viena vertus, vyraujantis diskursas apie šiuolaikinės architektūros tendencijas visuomenėje yra gana nepalankus. Jei kur apie architektūrą ir išgirsti, tai daugiausia su neigiamu atspalviu – pastatė ar suprojektavo netinkamą pastatą senamiestyje, numato užstatyti ar jau užstatė žaliąją miesto erdvę, įgrūdo per didelį statinį į vieną ar kitą vietą ir t. t. Teigiamų pavyzdžių šiame kultūros ir meno lauke paprastai nesigirdi.

Gyvenimas šiandien juda labai greitai, visi siekia greito ir įmanomai pigesnio rezultato, o architektūra neatsiejama nuo užsakovo, didelių investicijų, daugybės suinteresuotų asmenų, įvairių interesų derinimo ir begalės kitokių klausimų.

Absoliuti dauguma šiandien Lietuvoje statomų pastatų yra komercinės ar gyvenamosios paskirties, ir čia svarbiausias vektorius yra įdėtas investicinis euras ir gauta grąža iš jo. Todėl jei ir atsiranda vietos pokalbiams apie meną, kultūrą, tai tikrai nedaug. Labai dažnai dienraščiuose ar portaluose pristatant vieną ar kitą projektą akcentuojamas investuotojas, statybos inovacijos, o pastatą sukūręs architektas net nepaminimas, nors nuo jo intelektualinio indėlio priklauso viso projekto sėkmė.

Kita vertus, šiuolaikinės architektūros kūrėjai nenaudoja tokių puošnių ir atpažįstamų meninės išraiškos priemonių, kokius turėjo gotikos, baroko meistrai. Šiandien architektų kokybės įrankiai ir meninio įvertinimo kriterijai yra kitokie – užmanymo originalumas, sukurtos erdvės kokybė, santykis su aplinka.

Nėra taip paprasta tokius dalykus apčiuopti ir įvertinti, o tuo labiau sukurti taip, kad būtų galima jausti intelektualinį architektūros kūrinio užtaisą, menines ir kultūrines jo vertes. Gal todėl architektai šios premijos laureatais tampa ypač retai?

– Šiuolaikinės Lietuvos architektūros parodoje „Žvilgsnis į save 2019–2020“ už Vilkaviškio autobusų stoties projektą gavote „1/5 metro“ apdovanojimą. Kaip manote, kodėl būtent Jūsų projektas jo nusipelnė ir kuo pats labiausiai džiaugiatės šiame projekte?

– Žinoma, džiaugiuosi pagrindiniu parodos apdovanojimu. Galbūt mano projektas atkreipė tarptautinės komisijos dėmesį savo santykiu su gamtine aplinka?

Sukūriau pastatą, kurio sklype augantys seni medžiai yra integruoti į pastato struktūrą. Taip atsirado miestelyje nauja viešoji erdvė po stogu, kuri ne tik panaikina ribą tarp pastato vidaus ir jo išorės, bet ir suteikia šiai vietai daugiau funkcinių galimybių – ten gali vykti koncertai, vaidinimai, vietinių ūkininkų maisto degustacijos, veikti lauko kavinės.

Sudėtinga urbanistinė situacija ir sklype augantys medžiai paskatino sukurti pastato ir aplinkos funkcinį scenarijų, kuriame medžiai taptų neatsiejama pastato erdvės dalimi, pastatas susiliejo su sklype esančia gamta sukurdamas parką ir miestelio viešąją erdvę pastato viduje.

Džiaugiuosi, kad apsuptas žalumos ir demonstruojantis draugiškumą aplinkai, savo filosofija būdamas artimas rekreacinės paskirties pastatams šis mano projektas gerokai skiriasi nuo įprastų komercinių ar transporto infrastruktūros statinių standartų.

Juk ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse tokių projektų, kur medžių grupės išsaugomos ir tampa architektūros dalimi, rasti galima labai retai. Tikiu, kad neįprasti, originalūs sprendimai gali keisti visuomenės supratimą apie šiuolaikinės architektūros galimybes iš esmės, kad išskirtinės architektūrinės kokybės pastatai yra kryptis, suteikianti galimybę provincijos miesteliams atgimti.

– Stotis pastatyta, apdovanojimai pelnyti. Koks Jūsų, kaip architekto, ryšys su pastatu ir savo kūriniu, kurį jau pridavėte užsakovams?

– Nesu iš tų architektų, kurie nuolat eina į pabaigtus objektus ir žiūri, ar nėra kas nors pakeista, sugadinta, ar viskas vyksta pagal numatytą planą. Pastatas pradeda gyventi savo gyvenimą, pasimato, ar tikrai viskas numatyta tinkamai.

Jei išties ten reikia ką nors vėliau pakeisti – dažniausiai taip ir padarau. Arba, jei matai, kad keisti nereiktų, nors yra toks noras iš užsakovo – turi rasti tam įtikinamų argumentų. Paprastai užsakovai į juos įsiklauso ir supranta, kad neverta keisti to, kas tinkamai veikia. Nors turiu savo kūrybinėje biografijoje ir jau sunaikintų objektų, tačiau didelio graudulio dėl to nejaučiu. Architektūra vis dėlto yra funkcinis objektas, jei funkcijos nebelieka ar jos nebereikia, tikriausia turi keistis ir pastatai.

– Dar viena itin svarbi architekto darbo dalis – bendruomenė. Matome, kiek daug bendruomenių reakcijų sulaukia kai kurie „viskas pagal oficialius reikalavimus“ projektai. Kaip manote, kiek tai architekto, kiek užsakovo problema ir kaip išvengti ginčų ir nesutarimų?

– Tikriausiai situacijų būna įvairių. Suprantu ir pritariu bendruomenėms, kurios aktyviai dalyvauja projektų plėtros procesuose, siūlo sprendimų ir nesutinka su joms nepalankiais projektais. Tačiau būna ir taip, kad niekam neįdomūs būna nei projektų pristatymai, nei kitos su tuo susijusios procedūros, ir visuomenės reakcijų atsiranda tik tada, kai į statybos aikštelę atvyksta ekskavatoriai. Negali paneigti ir fakto, kad projekto plėtotojai dažnai siekia didžiausio pelno, tačiau nuo tokio siekio juk architekto atsakomybė niekur nedingsta.

Mano manymu, architektas yra atsakingas tiek prieš užsakovą, tiek prieš visuomenę, nes jo darbo rezultatas išlieka ilgam ir daro įtaką ne vienai kartai, todėl savo darbą turi atlikti kuo profesionaliau. Sprendiniai, kurie tinka tik vienai pusei, vargu ar rodys brandžią architekto kūrybinę asmenybę, o tokie projektai vargu ar taps teigiamu pavyzdžiu jo darbų portfolio. Architektūra yra sunkiasvoris vizualusis visuomenės gyvenimo atvaizdas, rodantis tam tikrą nueitą istorijos atkarpą.

Didelę mano kūrybinio proceso dalį užima interesų derinimas ir tinkamo taško tarp visuomenės, užsakovo, architektūros paieška. Turiu galvoje ne tiek juridinius interesų derinimus, kiek architektūrinius, meninius. Savicenzūra taip pat nėra paskutinė šiame sąraše, nes jei jautiesi tik užduoties vykdytojas, tai bus vienas rezultatas, o jei aplinkos ir architektūros kūrėjas – kitas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---