|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Iniciatyvos
|
|
|
Dar prieš prasidedant antrajam karantinui savanoriai rinkdavosi pasidalyti patirtais įspūdžiais ir pasitarti dėl būsimų darbų.
Eglės MIČIULIENĖS nuotr.
Gruodžio 5-oji – Tarptautinė savanorystės diena. Ši data kitokią prasmę įgavo ir būreliui vilkaviškiečių, kurie nuo šio pavasario pasiryžo išmėginti savanorio darbą ir padėti vienišiems, pagalbos stokojantiems žmonėms
Jungia dvi idėjas
Šį pavasarį Vilkaviškio „Lions“ klubas pakvietė vilkaviškiečius tapti savanoriais ir suteikti pagalbą namuose vienišiems, socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms. Į kvietimą atsiliepė per dvi dešimtis žmonių. „Savanoriauk. Atjausk. Padėk“ – taip vadinasi „Lions“ klubo parengtas 2, 5 metų trukmės projektas, kuris jungia dvi idėjas: suteikti neatlygintiną pagalbą jos reikalingiems žmonėms ir tuo pat metu skatinti suaugusiųjų savanorystę.
„Jaunimas dar randa galimybių savanoriauti, o štai suaugusieji gal ir norėtų tuo užsiimti, bet nežino kaip. Taigi projektas turėtų suvesti tuos, kuriems reikia pagalbos, ir tuos, kurie gali tą pagalbą suteikti“, – sakė šio projekto iniciatorius, „Lions“ klubo narys Žilvinas Gelgota.
Anot vilkaviškiečio, parengti ir sėkmingai įgyvendinti savanorystės projektą buvo pirminis tikslas, tačiau jau yra idėjų ateityje įkurti centrą, kur žmonės, turėdami laiko, galėtų jungtis ir užsiimti šia labdaringa veikla.
Veiklos netrūksta
Jie – tokie pat užimti, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Turi namus, šeimas, darbus, įvairios veiklos, tačiau dalį savo laiko ir jėgų jie dovanoja tiems, kam to labiausiai reikia.
„Visada norėjau savanoriauti, bet mokykloje apie tai neturėjau informacijos. Kai išvykau studijuoti į Angliją, tokių galimybių atsirado labai daug: ten vyksta daug skirtingų projektų ir pats universitetas skatina studentus užsiimti savanoryste. Todėl per karantiną pavasarį grįžusi namo labai apsidžiaugiau, kad galiu padėti ir gimtojo Vilkaviškio bendruomenei“, – kalbėjo viena jauniausių projekto savanorių Ugnė.
„Mūsų lankomi žmonės – vyresnio amžiaus, dažnai neįgalūs, ir niekad nežinome, kokia bus jų nuotaika ir kaip būsime priimti, bet visada išeiname su geromis emocijomis. Kitą kartą gal nuveiki nedidelį darbą, bet širdy pajunti šilumą. Sykiu pamatai, kiek daug mieste žmonių, kuriems reikia pagalbos, nes nuolat bėgdami mes to nepastebime. Mokykloje mokau, o savanoriaudama mokausi pati“, – pasakojo pedagoge dirbanti Jurgita.
„Su savanoryste pirmą kartą susidūriau Kaune, gulėdama su dukra ligoninėje: moterys iš organizacijos „Niekieno vaikai“ ateidavo prižiūrėti paliktus vaikučius. Pamaniau, kad būtų šaunu, jei kažkas panašaus vyktų ir Vilkaviškyje. Po pusmečio laikraštyje radau savanorystės anketą – iškart ją užpildžiau ir buvau priimta“, – pasakojo Milda, baldų įmonėje dirbanti gamybos meistre, šiuo metu dar studijuojanti aprangos technologiją.
Laiko savanoriauti randa ir Simona, nors dirba net dviejuose darbuose, taip pat priklauso „Lions“ klubui. Jos darbas Socialinės paramos skyriuje padeda atrinkti žmones, kuriems savanorių pagalbos reikia labiausiai.
Ir vilkaviškietė Eglė, dirbanti draudimo srityje, ir dukreles auginanti Edita, ir kiti savanoriai – visi jie – daugybę veiklos turintys žmonės, ir jų para – ne ilgesnė nei mūsų visų.
Gyventi oriai
Prieš pradedant dirbti visiems į „Lions“ klubo kvietimą atsiliepusiems vilkaviškiečiams reikėjo išklausyti pirmosios pagalbos kursą.
Nors projektas pradėtas įgyvendinti pavasarį, tuo metu Lietuvą užklupo pirmoji pandemijos banga, tad savo labdaringą veiklą savanoriai pradėjo nuo birželio.
Projekto koordinatorių sąrašuose dabar – apie 30 pagalbos reikalingų žmonių.
Dažniausiai tai – vieniši per aštuoniasdešimtmetį perkopę senjorai, kurių sutuoktiniai jau mirę, vaikų taip pat nebėra arba jie išvykę gyventi kitur. Žmonės dažnai nebegali savimi pasirūpinti, o pagalbos paprašyti ne visada išdrįsta.
„Norėtųsi, kad šie žmonės galėtų kaip įmanoma ilgiau gyventi oriai. Didžiąją dalį jų lanko socialinis darbuotojas, bet jo paslaugų teikimas yra ribotas. Tuo tarpu savanoriai siūlosi padėti įvairiose srityse. Jie gali valyti langus, tvarkyti namus, pjauti žolę, atnešti malkų, gali išvežti ir išskalbti skalbinius“, – pasakojo projekto koordinatorė Giedrė Janušauskienė.
Padeda šeimos nariai
Jei darbo kurio nors lankomo senjoro namuose susikaupę daug, talkininkai atvyksta keliese, neretai dar ir su savo šeimos nariais. Taip, anot savanorių, gali pabūti su šeima ir kartu nuveikti gerų darbų.
Mokytoja dirbanti Vaida pasakojo, jog jai pradėjus savanoriauti kartu važiuodavo ir jos vyras Mindaugas. Jis padėdavo atlikti sunkius darbus – nupjauti krūmus, sutaisyti buities prietaisus, o galiausiai ir pats tapo savanoriu.
Lankomiems senjorams reikia įvairios fizinės pagalbos, bet dar daugiau – dėmesio. Jie savanoriams pasakoja apie savo toli išvykusius vaikus, seniai matytus brolius ar seseris, dalijasi prisiminimais, nuoskaudomis ir lūkesčiais.
„Vasarą vieną moterį mudvi su Ugne lankėme po kartą per savaitę – iš viso gal du mėnesius. Darbų tuose namuose tikrai buvo, tačiau labiausiai senolei trūko bendravimo. Įdomu, kad moteriai labai rūpėjo išsiaiškinti būsto mokesčių sistemą: ji norėjo žinoti, už ką ir kam moka pinigus, bet iki šiol jai niekas to nebuvo paaiškinęs“, – pasakojo Ingrida, dirbanti Nacionalinėje žemės tarnyboje.
Savanorė Milda prisiminė, kaip vasaros pabaigoje jai teko padėti vienai neįgaliai moteriai nuimti svogūnus. „Ji, galima sakyti, nevaikšto, bet yra labai darbšti ir tvarkinga, sėdėdama vežimėlyje dirbo kartu su manimi. Šiai moteriai nepaprastai sunku, bet ji vengia prašyti pagalbos, sako, kad kitaip visai nustos judėti...“ – pasakojo Milda.
Atlygio nelaukia
Savanoriai ne kartą girdėjo klausimą, kodėl jie eina dirbti nemokamai.
„Net ir patiems senjorams sunku suprasti, kaip kažkas gali dirbti negaudamas atlygio. Jie nori atsilyginti, bando mums įsiūlyti pinigų ar daiktų. Bet mes užmokesčio nelaukiame – padedame, nes gera kažkam padėti!“ – kalbėjo Eglė.
Savanorės taikliai pastebėjo: ar dvi valandas gulėsi ant sofos, ar tą laiką paskirsi padėti kitam žmogui – abiem atvejais tau niekas nesumokės, tačiau psichologinis, emocinis jausmas bus nesulyginamas.
Deja, kaip ir kitas gyvenimo sritis, taip ir savanorystę šiuo metu pristabdė karantinas.
„Kol kas pas žmones nevykstame, dabar pasikalbame tik telefonu. Tiesa, esant labai svarbiam reikalui pagelbstime. Neseniai vienai senjorei reikėjo sunešti į pastogę anglis, tai du vyrai nuvažiavo ir darbą padarė, o moteris tuo metu buvo užsidariusi namuose“, – pasakojo Giedrė.
Vis dėlto tiek senjorai, tiek jų pagalbininkai neabejoja, kad karantinas kažkada baigsis, o tada savanoriška veikla vėl bus atnaujinta.
Taigi tie, kurie norėtų dalį savo laiko skirti seniems, neįgaliems, pagalbos reikalingiems žmonėms, kaip atlygį gaudami jų padėką ir širdies šilumą, gali kreiptis į projekto koordinatorius tel. 8 686 14 062. Skambinti kviečiami ir tie, kurie patys yra reikalingi savanorių pagalbos.
Gruodžio 5-oji – Tarptautinė savanorystės diena. Ši data kitokią prasmę įgavo ir būreliui vilkaviškiečių, kurie nuo šio pavasario pasiryžo išmėginti savanorio darbą ir padėti vienišiems, pagalbos stokojantiems žmonėms |
Šį pavasarį Vilkaviškio „Lions“ klubas pakvietė vilkaviškiečius tapti savanoriais ir suteikti pagalbą namuose vienišiems, socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms. Į kvietimą atsiliepė per dvi dešimtis žmonių. „Savanoriauk. Atjausk. Padėk“ – taip vadinasi „Lions“ klubo parengtas 2, 5 metų trukmės projektas, kuris jungia dvi idėjas: suteikti neatlygintiną pagalbą jos reikalingiems žmonėms ir tuo pat metu skatinti suaugusiųjų savanorystę.
„Jaunimas dar randa galimybių savanoriauti, o štai suaugusieji gal ir norėtų tuo užsiimti, bet nežino kaip. Taigi projektas turėtų suvesti tuos, kuriems reikia pagalbos, ir tuos, kurie gali tą pagalbą suteikti“, – sakė šio projekto iniciatorius, „Lions“ klubo narys Žilvinas Gelgota.
Anot vilkaviškiečio, parengti ir sėkmingai įgyvendinti savanorystės projektą buvo pirminis tikslas, tačiau jau yra idėjų ateityje įkurti centrą, kur žmonės, turėdami laiko, galėtų jungtis ir užsiimti šia labdaringa veikla.
Jie – tokie pat užimti, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Turi namus, šeimas, darbus, įvairios veiklos, tačiau dalį savo laiko ir jėgų jie dovanoja tiems, kam to labiausiai reikia.
„Visada norėjau savanoriauti, bet mokykloje apie tai neturėjau informacijos. Kai išvykau studijuoti į Angliją, tokių galimybių atsirado labai daug: ten vyksta daug skirtingų projektų ir pats universitetas skatina studentus užsiimti savanoryste. Todėl per karantiną pavasarį grįžusi namo labai apsidžiaugiau, kad galiu padėti ir gimtojo Vilkaviškio bendruomenei“, – kalbėjo viena jauniausių projekto savanorių Ugnė.
„Mūsų lankomi žmonės – vyresnio amžiaus, dažnai neįgalūs, ir niekad nežinome, kokia bus jų nuotaika ir kaip būsime priimti, bet visada išeiname su geromis emocijomis. Kitą kartą gal nuveiki nedidelį darbą, bet širdy pajunti šilumą. Sykiu pamatai, kiek daug mieste žmonių, kuriems reikia pagalbos, nes nuolat bėgdami mes to nepastebime. Mokykloje mokau, o savanoriaudama mokausi pati“, – pasakojo pedagoge dirbanti Jurgita.
„Su savanoryste pirmą kartą susidūriau Kaune, gulėdama su dukra ligoninėje: moterys iš organizacijos „Niekieno vaikai“ ateidavo prižiūrėti paliktus vaikučius. Pamaniau, kad būtų šaunu, jei kažkas panašaus vyktų ir Vilkaviškyje. Po pusmečio laikraštyje radau savanorystės anketą – iškart ją užpildžiau ir buvau priimta“, – pasakojo Milda, baldų įmonėje dirbanti gamybos meistre, šiuo metu dar studijuojanti aprangos technologiją.
Laiko savanoriauti randa ir Simona, nors dirba net dviejuose darbuose, taip pat priklauso „Lions“ klubui. Jos darbas Socialinės paramos skyriuje padeda atrinkti žmones, kuriems savanorių pagalbos reikia labiausiai.
Ir vilkaviškietė Eglė, dirbanti draudimo srityje, ir dukreles auginanti Edita, ir kiti savanoriai – visi jie – daugybę veiklos turintys žmonės, ir jų para – ne ilgesnė nei mūsų visų.
Prieš pradedant dirbti visiems į „Lions“ klubo kvietimą atsiliepusiems vilkaviškiečiams reikėjo išklausyti pirmosios pagalbos kursą.
Nors projektas pradėtas įgyvendinti pavasarį, tuo metu Lietuvą užklupo pirmoji pandemijos banga, tad savo labdaringą veiklą savanoriai pradėjo nuo birželio.
Projekto koordinatorių sąrašuose dabar – apie 30 pagalbos reikalingų žmonių.
Dažniausiai tai – vieniši per aštuoniasdešimtmetį perkopę senjorai, kurių sutuoktiniai jau mirę, vaikų taip pat nebėra arba jie išvykę gyventi kitur. Žmonės dažnai nebegali savimi pasirūpinti, o pagalbos paprašyti ne visada išdrįsta.
„Norėtųsi, kad šie žmonės galėtų kaip įmanoma ilgiau gyventi oriai. Didžiąją dalį jų lanko socialinis darbuotojas, bet jo paslaugų teikimas yra ribotas. Tuo tarpu savanoriai siūlosi padėti įvairiose srityse. Jie gali valyti langus, tvarkyti namus, pjauti žolę, atnešti malkų, gali išvežti ir išskalbti skalbinius“, – pasakojo projekto koordinatorė Giedrė Janušauskienė.
Jei darbo kurio nors lankomo senjoro namuose susikaupę daug, talkininkai atvyksta keliese, neretai dar ir su savo šeimos nariais. Taip, anot savanorių, gali pabūti su šeima ir kartu nuveikti gerų darbų.
Mokytoja dirbanti Vaida pasakojo, jog jai pradėjus savanoriauti kartu važiuodavo ir jos vyras Mindaugas. Jis padėdavo atlikti sunkius darbus – nupjauti krūmus, sutaisyti buities prietaisus, o galiausiai ir pats tapo savanoriu.
Lankomiems senjorams reikia įvairios fizinės pagalbos, bet dar daugiau – dėmesio. Jie savanoriams pasakoja apie savo toli išvykusius vaikus, seniai matytus brolius ar seseris, dalijasi prisiminimais, nuoskaudomis ir lūkesčiais.
„Vasarą vieną moterį mudvi su Ugne lankėme po kartą per savaitę – iš viso gal du mėnesius. Darbų tuose namuose tikrai buvo, tačiau labiausiai senolei trūko bendravimo. Įdomu, kad moteriai labai rūpėjo išsiaiškinti būsto mokesčių sistemą: ji norėjo žinoti, už ką ir kam moka pinigus, bet iki šiol jai niekas to nebuvo paaiškinęs“, – pasakojo Ingrida, dirbanti Nacionalinėje žemės tarnyboje.
Savanorė Milda prisiminė, kaip vasaros pabaigoje jai teko padėti vienai neįgaliai moteriai nuimti svogūnus. „Ji, galima sakyti, nevaikšto, bet yra labai darbšti ir tvarkinga, sėdėdama vežimėlyje dirbo kartu su manimi. Šiai moteriai nepaprastai sunku, bet ji vengia prašyti pagalbos, sako, kad kitaip visai nustos judėti...“ – pasakojo Milda.
Savanoriai ne kartą girdėjo klausimą, kodėl jie eina dirbti nemokamai.
„Net ir patiems senjorams sunku suprasti, kaip kažkas gali dirbti negaudamas atlygio. Jie nori atsilyginti, bando mums įsiūlyti pinigų ar daiktų. Bet mes užmokesčio nelaukiame – padedame, nes gera kažkam padėti!“ – kalbėjo Eglė.
Savanorės taikliai pastebėjo: ar dvi valandas gulėsi ant sofos, ar tą laiką paskirsi padėti kitam žmogui – abiem atvejais tau niekas nesumokės, tačiau psichologinis, emocinis jausmas bus nesulyginamas.
Deja, kaip ir kitas gyvenimo sritis, taip ir savanorystę šiuo metu pristabdė karantinas.
„Kol kas pas žmones nevykstame, dabar pasikalbame tik telefonu. Tiesa, esant labai svarbiam reikalui pagelbstime. Neseniai vienai senjorei reikėjo sunešti į pastogę anglis, tai du vyrai nuvažiavo ir darbą padarė, o moteris tuo metu buvo užsidariusi namuose“, – pasakojo Giedrė.
Vis dėlto tiek senjorai, tiek jų pagalbininkai neabejoja, kad karantinas kažkada baigsis, o tada savanoriška veikla vėl bus atnaujinta.
Taigi tie, kurie norėtų dalį savo laiko skirti seniems, neįgaliems, pagalbos reikalingiems žmonėms, kaip atlygį gaudami jų padėką ir širdies šilumą, gali kreiptis į projekto koordinatorius tel. 8 686 14 062. Skambinti kviečiami ir tie, kurie patys yra reikalingi savanorių pagalbos.
Publikuota: 2020-12-09 08:28:13
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|