|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Vilkaviškio katedros vargonininkui Sauliui Bieliūnui giedoti ir groti vargonais yra didelis malonumas.
Autorės nuotr.
Birutė NENĖNIENĖ
Vargonininkas Saulius Bieliūnas prieš dvidešimt metų, spalio mėnesį, pradėjo dirbti atstatytoje Vilkaviškio vyskupijos katedroje. Pakalbinome jį prieš vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų globėjos šv. Cecilijos dieną. Kaip legenda sako, jau 200-aisiais mūsų eros metais krikščionybės tikėjimo kankinė Romoje grojo tuo laiku retu instrumentu – vargonais ir savo širdyje girdėjo dangiškąją muziką. O kaip ta dangiškoji muzika ataidi dvidešimt pirmojo amžiaus žmonių širdyse?
Iš pirmosios laidos
Prieš dvidešimt metų Saulius Bieliūnas baigė Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą kaip pirmosios vargonininkų specialybės laidos absolventas. Šioje mokykloje dirbo ir pirmame kurse muzikos teoriją dėstė Vilkaviškyje žinomas muzikas Ričardas Makūnas, kartais šv. Mišioms pagrodavęs ir Vilkaviškio bažnyčioje. Jis ir pakalbino Saulių įsidarbinti katedroje, kur jau buvo įrenginėjami vargonai, o klebonas ieškojo specialisto. 2000 m. spalio 1 d. S. Bieliūnas buvo priimtas ir tapo katedros vargonininku.
Dar po penkerių metų jis įstojo neakivaizdžiai studijuoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Muzikos pedagogikos mokėsi ne tiek dėl aukštojo mokslo diplomo, kiek genamas troškimo pažiūrėti, kaip didmiestyje gyvena garsieji muzikai.
Iš kartos – į kartą
– Baigęs Kalvarijos vidurinę mokyklą įstojau į Kauno technologijos institutą. Bet tuo pačiu metu sužinojau, kad Marijampolėje įkurta nauja – vargonininkų ruošimo – specialybė, į kurią, gavęs kunigo Jono Malinausko rekomendaciją, ir perstojau, – pasakojo Saulius.
Dar būdamas mokinys jis eidavo patarnauti šv. Mišioms savo gimtosios Alksninės parapijos bažnyčioje, o muzikalus klebonas J. Malinauskas, pastebėjęs vaikino polinkį į muziką, vis pakviesdavo Saulių pagroti pianinu, pamokė bažnytinio giedojimo.
Iš tėčio pusės visa vyriškoji Bieliūnų giminė buvo muzikantai, paveldėję talentą groti ir dainuoti. Sauliaus tėtis Jonas, senelis Juozas, prosenelis Jokūbas įvairiais instrumentais grojo jaunimo šokiuose, ansambliuose, kapelose. Tėtis netgi giedojo bažnyčios chore, kaimo laidotuvėse.
– Tikėjimo tradiciją tikriausiai esame perėmę iš močiutės, kuri buvo giliai tikinti, skaitydavo iš kažkur gautas religinio turinio knygas, melsdavosi, priklausė Gyvojo rožinio draugijai, – mena Saulius.
Jis pats šeimoje augo vienas, su tėvais sekmadieniais visada eidavo į bažnyčią, o paskui švęsdavo.
– Paprastai mudu su tėte vienu ar kitu instrumentu pagrodavome, padainuodavome. Dar mažas būdamas aš labai norėjau muzikuoti. Nuo šešerių metų tėtė išmokė mane groti armonika, – pasakojo Saulius.
Pirmieji pagalbininkai
Darbo Vilkaviškio katedroje pradžia Sauliui nebuvo sunki, nes praktikos jau turėjo – dar besimokydamas jis vargonuodavo Alksninės parapijos bažnyčioje. Vilkaviškyje bendrą kalbą su žmonėmis jaunas specialistas rado greitai. Didžiausias pagalbininkas ir padėjėjas buvo mokytojas ir choristas Kęstutis Dambrava. Netrukus pradėjo jiedu dviese mišiose pagiedoti, kartais dar ir dabar kartu pagieda. Padėjo ir Kęstučio brolis – a. a. Stasys Dambrava, o taip pat visa Dambravų šeima.
Katedros chorui vadovavo muzikos pedagogė Danguolė Barauskienė, o kaip tik tuo metu, kai Saulius pradėjo vargonuoti, ją pakeitė Albinas ir Laima Venclovai, kurie taip pat buvo Vilkaviškio kultūros centro choro „Uosija“ vadovai. Tačiau 2007 m. Venclovai pasiliko vadovauti vien „Uosijai“, tad organizaciniai bažnytinio choro reikalai atiteko S. Bieliūnui.
– Nors giesmininkai mane jau pažinojo, bet iš pradžių tyrinėjo kaip jauną žmogų ir specialistą. Didžioji dalis choristų juk buvo daug vyresni. Dar ir dabar prisiminus pajuokaujama, kad norint giedoti katedros chore reikėjo pereiti ne vadovo, o Dambravų patikrą, – prisiminė Saulius.
Kolektyvo tradicijos
Pasak vargonininko ir vadovo S. Bieliūno, chore visada vyko ir tebevyksta žmonių kaita. Mirė labai uolūs giesmininkai Stasys Dambrava, Algis Alkevičius, o naujus žmones prikalbinti sunkoka. Nelengva surinkti choristus ir į repeticijas, dažnai tenka skambinti, priminti, pakviesti.
– Nei spausti, nei pykti negaliu. Tenka kažkaip laviruoti, kol kas man tai dar pavyksta. Iš dabartinių moterų chorisčių, kai atėjau, jau giedojo Aušra Mickevičienė ir tuomet mano būsima žmona Violeta, – pasakojo Saulius.
Katedros choras puoselėja savas tradicijas. Svarbiausia – įsipareigojimas susirinkti ir giedoti sekmadieniais bei švenčių dienomis. Vilkaviškiečių choras visada dalyvauja sakralinės muzikos festivalyje „Džiūgaukim... Aleliuja“. Daug metų liepos mėnesį Marijampolėje vykstančių Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų metu gieda Vilkaviškio dekanato dienos mišiose. Šv. Cecilijos dienai dekanato parapijų chorai rinkdavosi giedoti į katedrą. Choristai giedojo Aušros vartų atlaiduose, Vilniaus arkikatedroje, Vilkaviškio dekanato parapijų bažnyčiose. Iki antrosios pandemijos bangos dar spėjo sudalyvauti Sasnavoje vykusiame sakralinės muzikos festivalyje „Ruduo ir muzika“.
Jau daug metų, po Žolinės, choristai susirenka į vadinamąją padėkos dieną. Pasveikina vieni kitus su gimtadieniais, vadovas padėkoja visiems už atsidavimą pareigai ir, anot jo, „pažada rojų po mirties, jei tik ir toliau visi eis giedoti“. Kartu pabūti, pasidžiaugti bendryste ateina parapijos kunigai, šiemet jau dalyvavo ir naujasis dekanas Virgilijus Gražulevičius.
Choro vadovas pasidžiaugė, kad keletą kartų iš prelato Vytauto Gustaičio kolektyvas gavo dovanų – išvykas į Kauno muzikinio teatro spektaklius. Saulius tiki, kad pasiseks įgyvendinti ir ankstesniais metais nelabai pavykusią, bet jo paties trokštamą gavėnios rekolekcijų choristams idėją.
Problemų nesukelia
Paklaustas, ar jį, jauną žmogų, nevaržo disciplina, kai kasdien, rytą ir vakarą, o kartais – ir vidurdienį reikia būti bažnyčioje, S. Bieliūnas atsakė:
– Kai darbas patinka ir jauti malonumą groti vargonais, giedoti, nėra didelių sunkumų ateiti ryte, per pietus ir vakare. Aišku, kartais žmogiška jaustis pavargusiam, juk dar ir į repeticijas reikia eiti, ir laidotuvėse pagiedu. Šeima, aišku, nukenčia, bet su žmona Violeta ir sūnumi Augustinu daugiau pabendraujame sekmadienį, kartu einame į bažnyčią, meldžiamės.
Saulius pripažino, kad pagaliau po dvidešimties metų darbo šiemet jis jau turi laisvų dienų. Sekmadienių vakarais jį pavaduoja Vilkaviškyje tarnaujančios muzikalios Šventosios šeimos seserys Daiva ir Gertrūda, kurios taip pat pagroja ir vargonais, ir gitara.
Kai Saulius jaunas pradėjo groti bažnyčioje, daugeliui toliau nuo tikėjimo esančių žmonių vargonininko darbas buvo nesuprantamas, stebėdavosi, kaip jis gali tokį dirbti. Tačiau jam pačiam tai jokių problemų nesukelia, netgi priešingai.
– Kadangi aš į bažnyčią buvau pratinamas eiti nuo mažens, man čia smagu. O kad tokia specialybė reta, tai – faktas. Būna kartais keista žmonėms, kai pasakau arba kur nors dokumentuose įrašau savo išsilavinimą, specialybę, darbovietę: Vilkaviškio Romos katalikų parapija, vargonininkas, – atviravo Saulius.
Keičiasi ir giedojimo tradicijos
Žmonės kartais sako: gražiai senoviškai pagiedojo. Pasiteiravus, koks yra senoviškas ir naujoviškas giedojimas, Saulius paaiškino:
– Kaip keičiasi mada – mašinos, drabužiai, viskas juda į priekį, taip yra ir su giedojimu. Prieš penkiasdešimt metų buvo giedama vienaip ir buvo manoma, kad tai gražu. Dabar Dievą galima šlovinti ir su gitara. Ir tai taip pat yra gražu. Jeigu grojimas gitara ar netgi būgnais padeda pritraukti daugiau jaunimo į bažnyčią, tai labai gerai, – kalbėjo vargonininkas ir choro vadovas S. Bieliūnas.
Jis sakė, kad ir pats ilgai galvojo, kokį giedojimo stilių pasirinkti. Choro vadovo nuomone, bažnyčia nėra operos ir baleto teatras, tad šventovėje turi skambėti chorinis ir choralinis giedojimas. Pasak Sauliaus, giedojimas turi būti švelnesnis, kad per daug netrikdytų atėjusiųjų pasimelsti ramybės.
Prisimindamas savo mokytojo R. Makūno pamokas Saulius pritaria nuomonei, kad bažnytiniame giedojime labai svarbus yra tekstas.
– Reikia taip išgiedoti, kad žmogus girdėtų ir suprastų žodžius. Ir tai svarbu ne tik bažnyčioje, bet ir giedant laidotuvėse. Giedojimas turi nešti ramybę ir viltį, – apie jam mielą, nors žmonėms vis dar neįprastą profesiją kalbėjo Vilkaviškio katedros vargonininkas S. Bieliūnas.
Vargonininkas Saulius Bieliūnas prieš dvidešimt metų, spalio mėnesį, pradėjo dirbti atstatytoje Vilkaviškio vyskupijos katedroje. Pakalbinome jį prieš vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų globėjos šv. Cecilijos dieną. Kaip legenda sako, jau 200-aisiais mūsų eros metais krikščionybės tikėjimo kankinė Romoje grojo tuo laiku retu instrumentu – vargonais ir savo širdyje girdėjo dangiškąją muziką. O kaip ta dangiškoji muzika ataidi dvidešimt pirmojo amžiaus žmonių širdyse? |
Prieš dvidešimt metų Saulius Bieliūnas baigė Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą kaip pirmosios vargonininkų specialybės laidos absolventas. Šioje mokykloje dirbo ir pirmame kurse muzikos teoriją dėstė Vilkaviškyje žinomas muzikas Ričardas Makūnas, kartais šv. Mišioms pagrodavęs ir Vilkaviškio bažnyčioje. Jis ir pakalbino Saulių įsidarbinti katedroje, kur jau buvo įrenginėjami vargonai, o klebonas ieškojo specialisto. 2000 m. spalio 1 d. S. Bieliūnas buvo priimtas ir tapo katedros vargonininku.
Dar po penkerių metų jis įstojo neakivaizdžiai studijuoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Muzikos pedagogikos mokėsi ne tiek dėl aukštojo mokslo diplomo, kiek genamas troškimo pažiūrėti, kaip didmiestyje gyvena garsieji muzikai.
– Baigęs Kalvarijos vidurinę mokyklą įstojau į Kauno technologijos institutą. Bet tuo pačiu metu sužinojau, kad Marijampolėje įkurta nauja – vargonininkų ruošimo – specialybė, į kurią, gavęs kunigo Jono Malinausko rekomendaciją, ir perstojau, – pasakojo Saulius.
Dar būdamas mokinys jis eidavo patarnauti šv. Mišioms savo gimtosios Alksninės parapijos bažnyčioje, o muzikalus klebonas J. Malinauskas, pastebėjęs vaikino polinkį į muziką, vis pakviesdavo Saulių pagroti pianinu, pamokė bažnytinio giedojimo.
Iš tėčio pusės visa vyriškoji Bieliūnų giminė buvo muzikantai, paveldėję talentą groti ir dainuoti. Sauliaus tėtis Jonas, senelis Juozas, prosenelis Jokūbas įvairiais instrumentais grojo jaunimo šokiuose, ansambliuose, kapelose. Tėtis netgi giedojo bažnyčios chore, kaimo laidotuvėse.
– Tikėjimo tradiciją tikriausiai esame perėmę iš močiutės, kuri buvo giliai tikinti, skaitydavo iš kažkur gautas religinio turinio knygas, melsdavosi, priklausė Gyvojo rožinio draugijai, – mena Saulius.
Jis pats šeimoje augo vienas, su tėvais sekmadieniais visada eidavo į bažnyčią, o paskui švęsdavo.
– Paprastai mudu su tėte vienu ar kitu instrumentu pagrodavome, padainuodavome. Dar mažas būdamas aš labai norėjau muzikuoti. Nuo šešerių metų tėtė išmokė mane groti armonika, – pasakojo Saulius.
Darbo Vilkaviškio katedroje pradžia Sauliui nebuvo sunki, nes praktikos jau turėjo – dar besimokydamas jis vargonuodavo Alksninės parapijos bažnyčioje. Vilkaviškyje bendrą kalbą su žmonėmis jaunas specialistas rado greitai. Didžiausias pagalbininkas ir padėjėjas buvo mokytojas ir choristas Kęstutis Dambrava. Netrukus pradėjo jiedu dviese mišiose pagiedoti, kartais dar ir dabar kartu pagieda. Padėjo ir Kęstučio brolis – a. a. Stasys Dambrava, o taip pat visa Dambravų šeima.
Katedros chorui vadovavo muzikos pedagogė Danguolė Barauskienė, o kaip tik tuo metu, kai Saulius pradėjo vargonuoti, ją pakeitė Albinas ir Laima Venclovai, kurie taip pat buvo Vilkaviškio kultūros centro choro „Uosija“ vadovai. Tačiau 2007 m. Venclovai pasiliko vadovauti vien „Uosijai“, tad organizaciniai bažnytinio choro reikalai atiteko S. Bieliūnui.
– Nors giesmininkai mane jau pažinojo, bet iš pradžių tyrinėjo kaip jauną žmogų ir specialistą. Didžioji dalis choristų juk buvo daug vyresni. Dar ir dabar prisiminus pajuokaujama, kad norint giedoti katedros chore reikėjo pereiti ne vadovo, o Dambravų patikrą, – prisiminė Saulius.
Pasak vargonininko ir vadovo S. Bieliūno, chore visada vyko ir tebevyksta žmonių kaita. Mirė labai uolūs giesmininkai Stasys Dambrava, Algis Alkevičius, o naujus žmones prikalbinti sunkoka. Nelengva surinkti choristus ir į repeticijas, dažnai tenka skambinti, priminti, pakviesti.
– Nei spausti, nei pykti negaliu. Tenka kažkaip laviruoti, kol kas man tai dar pavyksta. Iš dabartinių moterų chorisčių, kai atėjau, jau giedojo Aušra Mickevičienė ir tuomet mano būsima žmona Violeta, – pasakojo Saulius.
Katedros choras puoselėja savas tradicijas. Svarbiausia – įsipareigojimas susirinkti ir giedoti sekmadieniais bei švenčių dienomis. Vilkaviškiečių choras visada dalyvauja sakralinės muzikos festivalyje „Džiūgaukim... Aleliuja“. Daug metų liepos mėnesį Marijampolėje vykstančių Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidų metu gieda Vilkaviškio dekanato dienos mišiose. Šv. Cecilijos dienai dekanato parapijų chorai rinkdavosi giedoti į katedrą. Choristai giedojo Aušros vartų atlaiduose, Vilniaus arkikatedroje, Vilkaviškio dekanato parapijų bažnyčiose. Iki antrosios pandemijos bangos dar spėjo sudalyvauti Sasnavoje vykusiame sakralinės muzikos festivalyje „Ruduo ir muzika“.
Jau daug metų, po Žolinės, choristai susirenka į vadinamąją padėkos dieną. Pasveikina vieni kitus su gimtadieniais, vadovas padėkoja visiems už atsidavimą pareigai ir, anot jo, „pažada rojų po mirties, jei tik ir toliau visi eis giedoti“. Kartu pabūti, pasidžiaugti bendryste ateina parapijos kunigai, šiemet jau dalyvavo ir naujasis dekanas Virgilijus Gražulevičius.
Choro vadovas pasidžiaugė, kad keletą kartų iš prelato Vytauto Gustaičio kolektyvas gavo dovanų – išvykas į Kauno muzikinio teatro spektaklius. Saulius tiki, kad pasiseks įgyvendinti ir ankstesniais metais nelabai pavykusią, bet jo paties trokštamą gavėnios rekolekcijų choristams idėją.
Paklaustas, ar jį, jauną žmogų, nevaržo disciplina, kai kasdien, rytą ir vakarą, o kartais – ir vidurdienį reikia būti bažnyčioje, S. Bieliūnas atsakė:
– Kai darbas patinka ir jauti malonumą groti vargonais, giedoti, nėra didelių sunkumų ateiti ryte, per pietus ir vakare. Aišku, kartais žmogiška jaustis pavargusiam, juk dar ir į repeticijas reikia eiti, ir laidotuvėse pagiedu. Šeima, aišku, nukenčia, bet su žmona Violeta ir sūnumi Augustinu daugiau pabendraujame sekmadienį, kartu einame į bažnyčią, meldžiamės.
Saulius pripažino, kad pagaliau po dvidešimties metų darbo šiemet jis jau turi laisvų dienų. Sekmadienių vakarais jį pavaduoja Vilkaviškyje tarnaujančios muzikalios Šventosios šeimos seserys Daiva ir Gertrūda, kurios taip pat pagroja ir vargonais, ir gitara.
Kai Saulius jaunas pradėjo groti bažnyčioje, daugeliui toliau nuo tikėjimo esančių žmonių vargonininko darbas buvo nesuprantamas, stebėdavosi, kaip jis gali tokį dirbti. Tačiau jam pačiam tai jokių problemų nesukelia, netgi priešingai.
– Kadangi aš į bažnyčią buvau pratinamas eiti nuo mažens, man čia smagu. O kad tokia specialybė reta, tai – faktas. Būna kartais keista žmonėms, kai pasakau arba kur nors dokumentuose įrašau savo išsilavinimą, specialybę, darbovietę: Vilkaviškio Romos katalikų parapija, vargonininkas, – atviravo Saulius.
Žmonės kartais sako: gražiai senoviškai pagiedojo. Pasiteiravus, koks yra senoviškas ir naujoviškas giedojimas, Saulius paaiškino:
– Kaip keičiasi mada – mašinos, drabužiai, viskas juda į priekį, taip yra ir su giedojimu. Prieš penkiasdešimt metų buvo giedama vienaip ir buvo manoma, kad tai gražu. Dabar Dievą galima šlovinti ir su gitara. Ir tai taip pat yra gražu. Jeigu grojimas gitara ar netgi būgnais padeda pritraukti daugiau jaunimo į bažnyčią, tai labai gerai, – kalbėjo vargonininkas ir choro vadovas S. Bieliūnas.
Jis sakė, kad ir pats ilgai galvojo, kokį giedojimo stilių pasirinkti. Choro vadovo nuomone, bažnyčia nėra operos ir baleto teatras, tad šventovėje turi skambėti chorinis ir choralinis giedojimas. Pasak Sauliaus, giedojimas turi būti švelnesnis, kad per daug netrikdytų atėjusiųjų pasimelsti ramybės.
Prisimindamas savo mokytojo R. Makūno pamokas Saulius pritaria nuomonei, kad bažnytiniame giedojime labai svarbus yra tekstas.
– Reikia taip išgiedoti, kad žmogus girdėtų ir suprastų žodžius. Ir tai svarbu ne tik bažnyčioje, bet ir giedant laidotuvėse. Giedojimas turi nešti ramybę ir viltį, – apie jam mielą, nors žmonėms vis dar neįprastą profesiją kalbėjo Vilkaviškio katedros vargonininkas S. Bieliūnas.
Publikuota: 2020-11-24 09:13:51
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|