„Santaka“ / Priekaištai paveldosaugai: saugo, bet nesirūpina

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Atlieka vidaus apdailos darbus (montuoja gipso kartono plokštę, glaisto, dažo, tapetuoja, tinkuoja, įstato duris, klijuoja plyteles). Tel. 8 630 48 383.
Galioja iki: 2021-07-29 08:15:33

Parduoda 3,88 ha žemės ūkio paskirties sklypą Stanaičių k., Kybartų sen., Vilkaviškio r. Tel. 8 682 23 244.
Galioja iki: 2021-08-01 13:19:54

Šeima išsinuomotų tvarkingą butą Kybartuose. Arba galėtų įsigyti išsimokėtinai (su notarine sutartimi, pradiniu įnašu). Tel. 8 692 90 896.
Galioja iki: 2021-08-02 15:01:22



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-11-23 16:05

Dalinkitės:  


Virbalyje gimusio fabrikanto M. P. Rekošo statyta šeimos koplyčia ilgus metus buvo paversta kapinių sargo sandėliu.

Autorės nuotr.


Priekaištai paveldosaugai: saugo, bet nesirūpina

Eglė MIČIULIENĖ


Virbalio miesto bendruomenė susidūrė su absurdiška, bet ne tokia jau reta situacija. Žmonės nori aptvarkyti yrantį istoriniu požiūriu vertingą statinį, bet nesulaukia paveldosaugininkų palaiminimo.



Buvo virtusi sandėliu

Virbalio miesto kapinėse, šalia pagrindinės Vilniaus gatvės, stovi sena mūrinė koplyčia. Į kapinių vartus fasadu atsigręžęs statinys – tai mauzoliejinė turtingų bajorų, dvarų valdytojų ir pramonininkų Rekošų (Rekašių) šeimos kapavietė. Apie tai liudija statinio frontone ant atnaujinto ovalaus skydo įrėmintas lenkiškas įrašas Grób rodziny Rekoszów.

Rekošų koplyčia pastatyta maždaug prieš pusantro šimto metų, XIX a. antroje pusėje. Dėl savo architektūrinių, istorinių, dailės ir memorialinių vertybių statinys įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Vis dėlto ilgus metus objektas buvo ne saugotas, o niokojamas. Kaip nutiko ne vienam sakraliniam objektui, koplyčia sovietmečiu buvo paversta ūkio reikmenų sandėliu.



Kol nereikėjo leidimų

Virbalio seniūnas Zitas Lasevičius pasakojo, kad seniūnijos rūpesčiu kažkada buvo aptvarkyta koplyčios išorė.

„Viskas buvo apšepę, tinkas nubyrėjęs, langai lentomis užkalti. Seniūnija ėmėsi darbų – motyvas buvo sutvarkyti neestetišką vaizdą prie kapinių vartų. Vežiau meistrams virinti duris, langus, sudėjome spalvotus stiklus, suremontavome stogą, padarėme lietvamzdžius, sienas nutinkavome, nudažėme“, – pasakojo seniūnas.


Tiesa, tuo metu koplyčia dar nebuvo pripažinta regioninės reikšmės paminklu, tad ir remontuojant ją jokių problemų nekilo. Į Kultūros vertybių registrą statinys įrašytas tik 2017 m., juo susidomėjus paskutiniam Rekošų giminės palikuoniui. Deja, pastarasis taip pat iškeliavo Anapilin, o štai koplyčioje be paveldosaugininkų sutikimo dabar jau nieko daryti negalima. „Tik kol buvo pusiau griuvėsis, ji niekam nebuvo reikalinga...“ – konstatavo seniūnas.



Įrankiai virš kapų

Virbalio bendruomenės pirmininkas Stanislovas Lopeta atveria puošnias metaliniais elementais dekoruotas fasadines koplyčios duris. Prieš akis atsiveria apsilupusios sienos, altorius, aprūdijusios ir cementu aplipusios originalios lieto metalo plokštės su epitafijomis bei giminės herbu. Vaizdas skurdus.

„Sovietmečiu čia buvo supiltas cementas, sudėtas kapinių sargo inventorius – lentos, kastuvai, kibirai... Reikėjo įdėti pastangų, kad viskas būtų iškraustyta. Su paskutiniuoju Rekošų giminaičiu rašėme raštą Savivaldybei. Klausiau, ar kuriam patiktų, kad ant jų tėvų, giminių kapų kažkas susikrautų įrankius? Paskui kapų sargui ir jo įrankiams įrengė atskirą namelį, o koplyčią ištuštino“, – pasakojo S. Lopeta.

Vyras tvirtino, kad visa koplyčios priežiūra – vietos savivaldos rankose. Jei seniūnija nebūtų suremontavusi stogo, greičiausiai viskas jau seniai būtų įgriuvę.


Dabar vietos bendruomenė norėtų sutvarkyti pastato vidų.



Nubalintų sienas

„Mes koplyčios nenorime perstatyti, nesiruošiame liesti jokių vertingų elementų. Norėtume tik apšveisti ir kalkėmis (ne dažais) nubalinti sienas, kad koplyčioje būtų švariau, tvarkingiau ir galima atlikti apeigas. Klebonas siūlėsi čia laikyti mišias. Pasieniais pastatytume keletą suolų, žmonės galėtų užsukti lietui užėjus, pasimelsti, atsipūsti. Vieta būtų prižiūrima ir tarnautų visuomenei. Virbalio bažnyčios altoriuje yra Marijos paveikslas. Senieji virbaliečiai sako, kad šis paveikslas kabėjęs Rekošų koplyčioje, bet Antrojo pasaulinio karo metu, kai buvo sugriauta Virbalio bažnyčia, jis perkeltas į špitolę, tapusią dabartine Virbalio katalikų bažnyčia. Taigi norime padaryti šio paveikslo reprodukciją ir ją grąžinti į koplyčią“, – kalbėjo virbalietis.

Deja, nieko daryti bendruomenė negali, kol nėra leidimo iš Kultūros paveldo departamento (KPD). S. Lopeta prieš kurį laiką kreipėsi į KPD Marijampolės skyrių.

„Jo vadovė man pažadėjo viską išsiaiškinti ir atsakyti. Po kurio laiko iš KPD atvyko pora specialistų, vyras ir moteris, jie koplyčią apžiūrėjo. Jie lyg ir pritarė mums bei prižadėjo po savaitės duoti atsakymą. Praėjo pusantro mėnesio – jokio atsakymo. Dar kartą paskambinau vadovei, bet ji man jau ėmė tvirtinti nieko nežadėjusi, paskui pareiškė, kad reikia kreiptis raštu, o galiausiai patarė skambinti tai specialistei, kuri buvo atvažiavusi. Bet iš kur man žinoti, kas ten buvo atvažiavusi, ir kodėl žmones siuntinėja pirmyn atgal, užuot padėję?“ – stebėjosi S. Lopeta.




Raštas – apsidrausti

KPD Marijampolės padalinio patarėja, buvusi vedėja Violeta Kasperavičiūtė paaiškino, jog specialistų sprendimus dėl koplyčios remonto virbaliečiams iš pradžių tikrai ketinta pateikti žodžiu.

„Bet pas mus įvyko reorganizacija, dabar vedėjas jau yra Alytuje. Jis mums nurodė, kad žodžiu nieko nederintume, reikalautume dokumentų. Paskui būna taip, kad darbus atlikdami žmonės užsimano padaryti ir kažką daugiau... Todėl reikia raštu pateikti darbų apimtis, kad visiems būtų ramiau: ir žmonės turėtų mūsų pritarimą raštu, ir mes žinotume, ką jie daro. O projektų priežiūros darbams nereikia. Džiaugiamės, kad koplyčia prižiūrima ir tvarkoma, bet nenorime nukentėti, jei koplyčia būtų sugadinta“, – aiškino V. Kasperavičiūtė.

Dar kartą susisiekėme su S. Lopeta. Žmogus nustebo, kodėl pats negavo tokio išsamaus ir aiškaus atsakymo ir kodėl, įvykus pokyčiams, buvo sunku jį apie tai informuoti.

„Ką gi, rašysime raštu. Bet kad būtų paaiškinę, kaip rašyti, kokia forma, – nieko. Keistas valdiškų institucijų požiūris. Aš jiems sakiau: jei paskambinsiu ir jums pasakysiu, kad Rekošų koplyčios kampas nugriautas, kad plytas vagia, tai sulėksit su policijomis ir televizijomis. Bet kai mes tą paveldą norime tvarkyti, prižiūrėti – jau niekam neįdomu“, – kalbėjo S. Lopeta.






FAKTAI



Rekošai (arba Rekašiai) buvo turtingi dvarų valdytojai ir fabrikantai. Mikalojui Pranciškui Rekošui, vėliau jo sūnui priklausė keli dvarai Virbalio apylinkėse. 1862 m. M. P. Rekošas Kaune įsteigė fabriką „Minerva“ – pirmąją ketaus liejinių įmonę, gaminusią žemės ūkio padargus ir įvairius dekoratyvius gaminius. Fabrikas klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Neabejojama, jog „Minervoje“ pagamintos koplyčios bei vartų dekoruotos metalinės detalės, lieti kapinių metalo kryžiai.

Manoma, jog koplyčią M. P. Rekošas pastatė mirus pirmajai žmonai Antaninai 1863 m. Vėliau čia palaidoti dar keturi šeimos nariai, paskutinis – pats fabrikantas Mikalojus.

Po koplyčia yra įrengtas rūsys – jame iki šiol tebėra trys puošnūs metaliniai karstai. Gaila, kad kažkas juos nusiaubė – karstai praviri, su laužimosi žymėmis, padrikais palaikų likučiais. Šalia karstų pritvirtintos nedidelės lentos su palaidotų žmonių vardais ir datomis.





Galerija: Koplyčia




Publikuota: 2020-11-23 16:05:27

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Prezidentas dekretu patvirtino Suvalkijos (Sūduvos) herbą
* Nauja verslios šeimos veiklos niša – liofilizuoti uogas
* Pirmąsyk rajone apsilankiusiam Seimo nariui Vilkaviškis tapo atradimu
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kur dažniausiai mėgaujatės vandens pramogomis?
Savo namuose.
Poilsiui skirtose viešose vietose.
Šitos pramogos man nepatinka.
Nesimėgauju, sveikata neleidžia.



Kalbos patarimai

Kaip vadinti: „kraujosruva“ ar „kraujosrūva“?
Kraujo išsiliejimas minkštuosiuose audiniuose vadinamas kraujosruva. Tai daiktavardžio kraujas ir veiksmažodžio sruvėti, sruva dūrinys.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas