„Santaka“ / Alvito ežero paslaptis / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 kambario butą Gedimino g., Vilkaviškyje (II a.). Tel. 8 620 46 277.
Galioja iki: 2020-12-03 13:04:34

Perka 1–1,5 kambario butą Vilkaviškyje (siūlyti tik I a.). Tel. 8 620 42 988.
Galioja iki: 2020-12-06 15:08:13



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Senoji Alvito bažnyčia. 1918 metai.

Alvito ežero paslaptis


Prie pat pagrindinio plento, vedančio į amžinąsias prūsų žemes, stovi nedidelis jaukus miestelis. Važiuojant Virbalio link, dešinėje kelio pusėje, atsiveria ramiai tyvuliuojančio ežero peizažas. Čia, keletą kilometrų nutolęs nuo Vilkaviškio, stūkso Alvito bažnytkaimis.



Miestelio ežeras slepia mitais ir legendomis apipintą paslaptį. Istorijomis apie ežero dugne gulintį bažnyčios varpą senieji alvitiečiai dalijasi iš kartos į kartą.

Anot gražiai sueiliuoto padavimo, „Visai neseniai, gal tik šimtas metų praėjo, Alvito miestelio padangėj naujiena linksma nuaidėjo. Magnatas, Paežerių dvaro tėvelis Gauronskis paskelbęs: bažnyčia ant ežero kranto tuoj rasis. Jis pinigus duosiąs, o žmonės jėgų lai negailėsią, ir kas kuo galės, lai prie darbo sunkaus prisidėsią.

O tuomet visame čia Paprūsės žaliuojančiame plote nebuvo vietelės, kur Dievui nueit padėkot. Kaip tarė – padarė, vos metai praėjo – ant ežero kranto graži jau bažnyčia stovėjo. Sekmadienio rytą jau, būdavo, ūžia vargonai, važiuoja ir joja bažnyčion paprasti žmonės ir ponai. O garsą šventovės, kad toli visi žmonės girdėtų, kad vardą Gauronskio visi, kas tik gyvas minėtų.


Tad nupirko Gauronskis iš prūsų miestelio Gumbinės didžiausią varpą. Žiema tada buvo, dirvonai spindėjo pabalę. O ežeras ir upaitė miegojo užšalę. Mužikų vežimai visi jau seniai po stogu stovėjo, kur tik beklausei, skambalai po laukus tik dindėjo – visi rogėm važinėjo.

Didžturtis Gauronskis nupirko aštuonetą jaučių. Pašėręs grūdais dar pora savaičių juos taip įpenėjo, kad buvo tikrai lyg sutinę, – tada išvažiavo su jais varpo į Gumbinę.

Jaučiai vis klupo, sunkus buvo varpas, net ąžuolo rogės braškėjo. Šiaip taip prie Alvito jie ežero kranto prislinko. Kadangi jo ledas gan tvirtas jau buvo, nelinko, sumanė Gauronskis, kad būt patogiausia per ežerą varpą nuvežti.

Ir kai tik ant ežero jie su varpu užvažiavo, išsišiepė ledas ir po juo kažin kas sudejavo. Per keletą sieksnių ledas ties varpu prasivėrė, o varpas su rogėm į ežero dugną nunėrė. Dar laimė – Gauronskis pabėgti paspėjęs, kitaip būt ir jis su varpu į gelmes nugarmėjęs.

Alvito klebonas, Gauronskis ir daugelis ponų ne kartą svajojo: Dieve, kaip būtų malonu, jei varpas Alvito bažnyčios aukštojoj varpinėje kabotų. Po mėnesio klebonas, prigulęs pamigti, sapnavo tą varpą, kuris meldė, kad jį nepaliktų rūdyti.


Jis pats ant kranto išeisiąs, jei kas su procesija ežerą šventint ateisiąs. Bet perspėjo varpas, kad reikės iš bažnyčios išnešti, kas tik joj yra ir ant ežero kranto nunešti. Ir ten iškilmingai kaip grafui mišias atlaikyti. Tada varpas išeis pats, ir visi galės jį pamatyti.

Ir kai tik saulutė skaisčiausia danguje prašvito, suprašė klebonas gyventojus viso Alvito. Liepė išnešti visus daiktus, kurie tik bažnyčioje randas, ant ežero kranto. Pasklido po Alvito kaimus tuoj gandas, kad varpas išeisiąs. Daugybė žmonių susirinko išvyst tą stebuklą.

Atėjo klebonas. Bažnyčios tarnai pasipuošę, kiekviens su kabliu, it kovon pasiruošę. Su jais vargamistra in spiritum tuo užtraukę, pradėjo mišias tam paskirtąjį laiką sulaukę. Bet tarnas bažnyčios šiūn tūpsi, ten tūpsi ir kanda iš baimės pirštus sau. Nes niekur neranda žibinto užžiebti grabnyčioms. Nelaimė baisi atsitiko, atsiminė jis, kad žibintą bažnyčioj paliko.

Ir išplaukė varpas. Virš ežero galvą kratydams, aplink apsidairė, bet žibinto niekur nematydams, atgal vėl į ežero juodas gelmes paniro. Oi kiek buvo riksmo, kiek ašarų boboms išbiro.

Užmiršo žibintą, užmiršo. Visur, kur klausei, visi šaukė: užmiršo. Gauronskis iš pykčio net antakius raukė. Ir liepė pakart tą, kuris šią nelaimę padarė. Ir tarną pagavę į šaltąjį rūsį uždarė.


Taip dingo tas varpas. Dabar ežere per Velykas, kai žmonėms išaušta linksmos šventės rytas, kai garsas varpų iš bažnyčios į ežerą plaukia, nuskendęs varpas tyliai iš ežero šaukia: skendau aš, brolau, taip vos girdimai sudejuoja, kaip liūtas per miegą, kada apie auką sapnuoja. Ir nuo to laiko, kai ežeran varpas nunėrė, žmonių jo gelmėse ne vienas prigėrė.“


Pasak kraštotyrininko Broniaus Kviklio, praeityje Alvito ežeras buvo garsus savo karpiais, kurie buvo veisiami ežere buvusiame šulinyje. Manoma, kad karpiai užaugdavo milžiniški, kai kurie netilpdavo net į geldą. Po Antrojo pasaulinio karo Alvito ežeras nebebuvo jau toks žuvingas.

Nors ežeras nėra labai didelis, tačiau vietomis gylis siekia iki trijų metrų ar dar daugiau. Senieji alvitiečiai tikėjo, kad jų ežerėlis turi požeminį kanalą, kuris jungiasi su Paežerių vandens telkiniu.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2020-11-19 08:26:47

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ieškoma galimybių rekonstruoti Vilkaviškio stadioną
* Reikli opozicija sulaikė nuo blogų sprendimų
* Vilkaviškietis mokslininkas išradimus skiria aviacijai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar per pandemiją gavote paramą sau, verslui?
Taip, gavau.
Prašiau, turėčiau gauti.
Parama man nepriklauso.
Dėl jos nesikreipiau.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas būdvardis „draudiminis“?
Būdvardžiai draudiminis, draudiminė yra nebūdingos darybos (būdvardžiai paprastai nedaromi iš daiktavardžių abstraktų). Turėtų būti draudžiamasis, draudžiamoji.
„Socialinės apsaugos terminų žodyne“ (Vilnius, 1999) teikiami terminai: draudžiamasis įvykis, draudžiamosios asmens pajamos, draudžiamoji rizika, draudžiamosios išmokos.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2020 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas