|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Senoji Alvito bažnyčia. 1918 metai.
Prie pat pagrindinio plento, vedančio į amžinąsias prūsų žemes, stovi nedidelis jaukus miestelis. Važiuojant Virbalio link, dešinėje kelio pusėje, atsiveria ramiai tyvuliuojančio ežero peizažas. Čia, keletą kilometrų nutolęs nuo Vilkaviškio, stūkso Alvito bažnytkaimis.
Miestelio ežeras slepia mitais ir legendomis apipintą paslaptį. Istorijomis apie ežero dugne gulintį bažnyčios varpą senieji alvitiečiai dalijasi iš kartos į kartą.
Anot gražiai sueiliuoto padavimo, „Visai neseniai, gal tik šimtas metų praėjo, Alvito miestelio padangėj naujiena linksma nuaidėjo. Magnatas, Paežerių dvaro tėvelis Gauronskis paskelbęs: bažnyčia ant ežero kranto tuoj rasis. Jis pinigus duosiąs, o žmonės jėgų lai negailėsią, ir kas kuo galės, lai prie darbo sunkaus prisidėsią.
O tuomet visame čia Paprūsės žaliuojančiame plote nebuvo vietelės, kur Dievui nueit padėkot. Kaip tarė – padarė, vos metai praėjo – ant ežero kranto graži jau bažnyčia stovėjo. Sekmadienio rytą jau, būdavo, ūžia vargonai, važiuoja ir joja bažnyčion paprasti žmonės ir ponai. O garsą šventovės, kad toli visi žmonės girdėtų, kad vardą Gauronskio visi, kas tik gyvas minėtų.
Tad nupirko Gauronskis iš prūsų miestelio Gumbinės didžiausią varpą. Žiema tada buvo, dirvonai spindėjo pabalę. O ežeras ir upaitė miegojo užšalę. Mužikų vežimai visi jau seniai po stogu stovėjo, kur tik beklausei, skambalai po laukus tik dindėjo – visi rogėm važinėjo.
Didžturtis Gauronskis nupirko aštuonetą jaučių. Pašėręs grūdais dar pora savaičių juos taip įpenėjo, kad buvo tikrai lyg sutinę, – tada išvažiavo su jais varpo į Gumbinę.
Jaučiai vis klupo, sunkus buvo varpas, net ąžuolo rogės braškėjo. Šiaip taip prie Alvito jie ežero kranto prislinko. Kadangi jo ledas gan tvirtas jau buvo, nelinko, sumanė Gauronskis, kad būt patogiausia per ežerą varpą nuvežti.
Ir kai tik ant ežero jie su varpu užvažiavo, išsišiepė ledas ir po juo kažin kas sudejavo. Per keletą sieksnių ledas ties varpu prasivėrė, o varpas su rogėm į ežero dugną nunėrė. Dar laimė – Gauronskis pabėgti paspėjęs, kitaip būt ir jis su varpu į gelmes nugarmėjęs.
Alvito klebonas, Gauronskis ir daugelis ponų ne kartą svajojo: Dieve, kaip būtų malonu, jei varpas Alvito bažnyčios aukštojoj varpinėje kabotų. Po mėnesio klebonas, prigulęs pamigti, sapnavo tą varpą, kuris meldė, kad jį nepaliktų rūdyti.
Jis pats ant kranto išeisiąs, jei kas su procesija ežerą šventint ateisiąs. Bet perspėjo varpas, kad reikės iš bažnyčios išnešti, kas tik joj yra ir ant ežero kranto nunešti. Ir ten iškilmingai kaip grafui mišias atlaikyti. Tada varpas išeis pats, ir visi galės jį pamatyti.
Ir kai tik saulutė skaisčiausia danguje prašvito, suprašė klebonas gyventojus viso Alvito. Liepė išnešti visus daiktus, kurie tik bažnyčioje randas, ant ežero kranto. Pasklido po Alvito kaimus tuoj gandas, kad varpas išeisiąs. Daugybė žmonių susirinko išvyst tą stebuklą.
Atėjo klebonas. Bažnyčios tarnai pasipuošę, kiekviens su kabliu, it kovon pasiruošę. Su jais vargamistra in spiritum tuo užtraukę, pradėjo mišias tam paskirtąjį laiką sulaukę. Bet tarnas bažnyčios šiūn tūpsi, ten tūpsi ir kanda iš baimės pirštus sau. Nes niekur neranda žibinto užžiebti grabnyčioms. Nelaimė baisi atsitiko, atsiminė jis, kad žibintą bažnyčioj paliko.
Ir išplaukė varpas. Virš ežero galvą kratydams, aplink apsidairė, bet žibinto niekur nematydams, atgal vėl į ežero juodas gelmes paniro. Oi kiek buvo riksmo, kiek ašarų boboms išbiro.
Užmiršo žibintą, užmiršo. Visur, kur klausei, visi šaukė: užmiršo. Gauronskis iš pykčio net antakius raukė. Ir liepė pakart tą, kuris šią nelaimę padarė. Ir tarną pagavę į šaltąjį rūsį uždarė.
Taip dingo tas varpas. Dabar ežere per Velykas, kai žmonėms išaušta linksmos šventės rytas, kai garsas varpų iš bažnyčios į ežerą plaukia, nuskendęs varpas tyliai iš ežero šaukia: skendau aš, brolau, taip vos girdimai sudejuoja, kaip liūtas per miegą, kada apie auką sapnuoja. Ir nuo to laiko, kai ežeran varpas nunėrė, žmonių jo gelmėse ne vienas prigėrė.“
Pasak kraštotyrininko Broniaus Kviklio, praeityje Alvito ežeras buvo garsus savo karpiais, kurie buvo veisiami ežere buvusiame šulinyje. Manoma, kad karpiai užaugdavo milžiniški, kai kurie netilpdavo net į geldą. Po Antrojo pasaulinio karo Alvito ežeras nebebuvo jau toks žuvingas.
Nors ežeras nėra labai didelis, tačiau vietomis gylis siekia iki trijų metrų ar dar daugiau. Senieji alvitiečiai tikėjo, kad jų ežerėlis turi požeminį kanalą, kuris jungiasi su Paežerių vandens telkiniu.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Prie pat pagrindinio plento, vedančio į amžinąsias prūsų žemes, stovi nedidelis jaukus miestelis. Važiuojant Virbalio link, dešinėje kelio pusėje, atsiveria ramiai tyvuliuojančio ežero peizažas. Čia, keletą kilometrų nutolęs nuo Vilkaviškio, stūkso Alvito bažnytkaimis. |
Miestelio ežeras slepia mitais ir legendomis apipintą paslaptį. Istorijomis apie ežero dugne gulintį bažnyčios varpą senieji alvitiečiai dalijasi iš kartos į kartą.
Anot gražiai sueiliuoto padavimo, „Visai neseniai, gal tik šimtas metų praėjo, Alvito miestelio padangėj naujiena linksma nuaidėjo. Magnatas, Paežerių dvaro tėvelis Gauronskis paskelbęs: bažnyčia ant ežero kranto tuoj rasis. Jis pinigus duosiąs, o žmonės jėgų lai negailėsią, ir kas kuo galės, lai prie darbo sunkaus prisidėsią.
O tuomet visame čia Paprūsės žaliuojančiame plote nebuvo vietelės, kur Dievui nueit padėkot. Kaip tarė – padarė, vos metai praėjo – ant ežero kranto graži jau bažnyčia stovėjo. Sekmadienio rytą jau, būdavo, ūžia vargonai, važiuoja ir joja bažnyčion paprasti žmonės ir ponai. O garsą šventovės, kad toli visi žmonės girdėtų, kad vardą Gauronskio visi, kas tik gyvas minėtų.
Tad nupirko Gauronskis iš prūsų miestelio Gumbinės didžiausią varpą. Žiema tada buvo, dirvonai spindėjo pabalę. O ežeras ir upaitė miegojo užšalę. Mužikų vežimai visi jau seniai po stogu stovėjo, kur tik beklausei, skambalai po laukus tik dindėjo – visi rogėm važinėjo.
Didžturtis Gauronskis nupirko aštuonetą jaučių. Pašėręs grūdais dar pora savaičių juos taip įpenėjo, kad buvo tikrai lyg sutinę, – tada išvažiavo su jais varpo į Gumbinę.
Jaučiai vis klupo, sunkus buvo varpas, net ąžuolo rogės braškėjo. Šiaip taip prie Alvito jie ežero kranto prislinko. Kadangi jo ledas gan tvirtas jau buvo, nelinko, sumanė Gauronskis, kad būt patogiausia per ežerą varpą nuvežti.
Ir kai tik ant ežero jie su varpu užvažiavo, išsišiepė ledas ir po juo kažin kas sudejavo. Per keletą sieksnių ledas ties varpu prasivėrė, o varpas su rogėm į ežero dugną nunėrė. Dar laimė – Gauronskis pabėgti paspėjęs, kitaip būt ir jis su varpu į gelmes nugarmėjęs.
Alvito klebonas, Gauronskis ir daugelis ponų ne kartą svajojo: Dieve, kaip būtų malonu, jei varpas Alvito bažnyčios aukštojoj varpinėje kabotų. Po mėnesio klebonas, prigulęs pamigti, sapnavo tą varpą, kuris meldė, kad jį nepaliktų rūdyti.
Jis pats ant kranto išeisiąs, jei kas su procesija ežerą šventint ateisiąs. Bet perspėjo varpas, kad reikės iš bažnyčios išnešti, kas tik joj yra ir ant ežero kranto nunešti. Ir ten iškilmingai kaip grafui mišias atlaikyti. Tada varpas išeis pats, ir visi galės jį pamatyti.
Ir kai tik saulutė skaisčiausia danguje prašvito, suprašė klebonas gyventojus viso Alvito. Liepė išnešti visus daiktus, kurie tik bažnyčioje randas, ant ežero kranto. Pasklido po Alvito kaimus tuoj gandas, kad varpas išeisiąs. Daugybė žmonių susirinko išvyst tą stebuklą.
Atėjo klebonas. Bažnyčios tarnai pasipuošę, kiekviens su kabliu, it kovon pasiruošę. Su jais vargamistra in spiritum tuo užtraukę, pradėjo mišias tam paskirtąjį laiką sulaukę. Bet tarnas bažnyčios šiūn tūpsi, ten tūpsi ir kanda iš baimės pirštus sau. Nes niekur neranda žibinto užžiebti grabnyčioms. Nelaimė baisi atsitiko, atsiminė jis, kad žibintą bažnyčioj paliko.
Ir išplaukė varpas. Virš ežero galvą kratydams, aplink apsidairė, bet žibinto niekur nematydams, atgal vėl į ežero juodas gelmes paniro. Oi kiek buvo riksmo, kiek ašarų boboms išbiro.
Užmiršo žibintą, užmiršo. Visur, kur klausei, visi šaukė: užmiršo. Gauronskis iš pykčio net antakius raukė. Ir liepė pakart tą, kuris šią nelaimę padarė. Ir tarną pagavę į šaltąjį rūsį uždarė.
Taip dingo tas varpas. Dabar ežere per Velykas, kai žmonėms išaušta linksmos šventės rytas, kai garsas varpų iš bažnyčios į ežerą plaukia, nuskendęs varpas tyliai iš ežero šaukia: skendau aš, brolau, taip vos girdimai sudejuoja, kaip liūtas per miegą, kada apie auką sapnuoja. Ir nuo to laiko, kai ežeran varpas nunėrė, žmonių jo gelmėse ne vienas prigėrė.“
Pasak kraštotyrininko Broniaus Kviklio, praeityje Alvito ežeras buvo garsus savo karpiais, kurie buvo veisiami ežere buvusiame šulinyje. Manoma, kad karpiai užaugdavo milžiniški, kai kurie netilpdavo net į geldą. Po Antrojo pasaulinio karo Alvito ežeras nebebuvo jau toks žuvingas.
Nors ežeras nėra labai didelis, tačiau vietomis gylis siekia iki trijų metrų ar dar daugiau. Senieji alvitiečiai tikėjo, kad jų ežerėlis turi požeminį kanalą, kuris jungiasi su Paežerių vandens telkiniu.
Tomas SUŠINSKAS
Muziejininkas
Publikuota: 2020-11-19 08:26:47
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|