Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Žemės ūkis

---

Paskutinius žemės ūkio padargus Remigijus Rupeika atnaujino prieš dešimtmetį.

Autoriaus nuotr.

Virbalyje gyvenantis Remigijus Rupeika darbą ūkyje vadina gyvenimo būdu. Vis dėlto pajamos, gaunamos iš žemės ūkio, nėra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Vyras taip pat valdo nedidelę maisto prekių parduotuvę.

Užsidirba vidutinį atlyginimą

R. Rupeika nelaiko savęs dideliu žemdirbiu, tačiau gyvenimo be žemės ūkio jau nelabai įsivaizduoja. Nuo 1993 m. ūkininkaujantis vyriškis šiandien valdo 70 ha žemės.

Maždaug pusė šių plotų yra nuosavi, likę – nuomojami. Jei pasitaiko galimybė nusipirkti nuomojamas žemes, vyras stengiasi ja pasinaudoti, tačiau naujų žemių, priešingai nei dauguma kitų ūkininkų, jis karštligiškai neieško. Virbalietis panašų žemės kiekį valdo jau eilę metų.

R. Rupeika neslėpė, kad norėtų dar labiau išplėsti valdas, tačiau tai padaryti nėra lengva. Konkurencija tarp vietinių ūkininkų yra didžiulė, tad į parduodamą žemės sklypą pretendentų niekada netrūksta. Vyro teigimu, labiausiai plotus didinti reikėtų dėl to, kad nesumažėtų gaunamas pelnas.

„Hektaro kaina dabar siekia apie 8 tūkstančius eurų. Tai – dideli pinigai! Neaišku, kada tokios investicijos atsipirktų. Pastaraisiais metais nuolat brangsta trąšos, chemikalai, o grūdų supirkimo kainos jau ne vienus metus sukasi apie 160 eurų už toną. Aišku, nereikia pamiršti, kad dėl šiuolaikinių technologijų prikuliami grūdų kiekiai taip pat pamažu didėja“, – sakė R. Rupeika.

Jo teigimu, ūkininkai, valdantys panašų plotą kaip jis, šiais laikais kas mėnesį gali užsidirbti vidutinį Lietuvos gyventojo atlyginimą.



Teko atsisakyti

Remigijus juokavo, kad į žemės ūkį pateko ne savo noru.

„Senelis atsiėmė šešis hektarus žemės, tėtis nupirko traktorių, į jį įsodino mane ir liepė važiuoti. Taip viskas ir prasidėjo. Nelabai turėjau kito pasirinkimo“, – šypsojosi virbalietis.

Dabar vyras verčiasi vien augalininkyste – augina javus bei rapsus, tačiau anksčiau jis laikė ir keletą galvijų. Tiesa, neilgai. Iš kolūkio senelio gautą karvę ir veršį greitai teko parduoti, o naujų gyvulių taip ir nebuvo įsigyta.

R. Rupeika ne vienus metus augino bulves, bet jau dešimtmetį to nedaro. Vyras kadaise vertėsi ir cukrinių runkelių auginimu, tačiau maždaug prieš 7–8 metus jų taip pat atsisakė. Labiausiai tokį apsisprendimą lėmė Marijampolės cukraus fabriko problemos bei ilgai besitęsdavę rudens darbai.

„Nesvarbu, ar lauke lydavo, ar snigdavo, reikėdavo krauti runkelius į priekabas ir vežti juos į fabriką. Teko ir per dumblynus klampoti, ir 25 laipsnių šaltyje darbuotis. Ilgainiui supratau, kad vargas su runkeliais didesnis, nei gaunama nauda“, – pripažino pašnekovas.

Būna ir geresnių

Šių metų grūdų kūlimo sezonas R. Rupeikai nebuvo pats sėkmingiausias. Pavasarį ir vasarą jis net kelis kartus nukentėjo nuo stichijų. Gegužės viduryje iškritęs sniegas stipriai pakenkė rapsų pasėliams, o liepos pradžioje siautusios vėtros padarė neatitaisomos žalos kviečių laukams. Žemdirbio teigimu, vasarą stiprus lietus ir vėjas išguldė maždaug 70 proc. jo pasėlių. Iki tol virbalietis dar niekada nebuvo taip nukentėjęs nuo gamtos išdaigų.

„Dėl to ir derlius šiemet nebuvo toks geras, kaip pas daugelį kitų ūkininkų. Laimei, bent jau grūdai išguldytose javų varpose nesuplėko. Per javapjūtę į supirkimo punktus išvežiau tik maždaug 200 tonų grūdų – tiek, kiek buvau įsipareigojęs pagal sutartis. Likęs derlius supiltas aruoduose. Įprastai dalį grūdų parduodu dar prieš Naujuosius metus, likusius – po jų. Žiemą jų supirkimo kainos būna šiek tiek aukštesnės“, – pasakojo R. Rupeika.

Nors dėl nuolat tobulėjančių technikos galimybių šiuo metu dirbti žemės ūkyje yra daug lengviau nei prieš 10 ar 20 metų, tačiau, anot jo, ūkininko profesija vis tiek reikalauja daug laiko ir jėgų. Didžiąją dalį ūkio darbų Remigijus atlieka pats. Tik šiemet teko ieškoti, kas galėtų nukulti javų laukus. Vyras neturi nuosavo kombaino, tad jo įsigijimas yra numatytas artimiausiuose planuose.

„Trūksta ir kitos technikos. Paskutinius žemės ūkio padargus atnaujinau prieš dešimtmetį, kuomet pasinaudojau Europos Sąjungos parama. Nuo to laiko viskas labai susidėvėjo“, – pripažino pašnekovas.



Pardavimai nenukentėjo

R. Rupeika be darbo ūkyje turi ir daugiau veiklų. Jis – Virbalyje esančios parduotuvės „Aibė“ savininkas. Nors prekybą labiau prižiūri Remigijaus žmona, tačiau ir jam pačiam rūpesčių nestinga. Visgi iki šiol vyrui puikiai sekėsi viską suderinti.

Jo teigimu, ūkis ir prekybos verslas šeimai atneša panašias pajamas. Vieni metai būna sėkmingesni vienoje srityje, kiti – kitoje. Šiuo metu šiek tiek geriau sekasi prekyba.

„Pavasarį, per karantiną, pardavimai nebuvo nė kiek sumažėję, tad tikiuosi, kad ir dabar išliks panašūs. Įprastai žmonės apsipirkinėja didžiuosiuose prekybos centruose, o pas mus ateina tik tada, kai ką nors pamiršta. Apskritai, koronavirusas bent jau kol kas neturėjo įtakos nei prekybai, nei žemės ūkiui. Darbai tiek vienur, tiek kitur vyko įprastu ritmu“, – teigė pašnekovas.

Artėjant šaltajam metų sezonui Remigijus tikisi daugiau laiko skirti savo pomėgiams. Didžiausias iš jų – medžioklė. Vyras įprastai vyksta į planines medžiokles, tad jo trofėjų kolekcijoje – gausybė sumedžiotų kiškių ir stirnų.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---